Neatrodo, kad pastaruoju metu Vakarų analitikai ir politiniai lyderiai tinkamai suprastų Rusijos užsienio politiką. JAV prezidentui Barackui Obamai ir jo kolegoms Europoje visiškai nepavyko numatyti invazijos į Ukrainą, jie nuolat neįvertina V. Putino pasiryžimo ignoruoti Vakarų normas ir vertybes siekiant ilgalaikio tikslo – Sovietų Sąjungos atkūrimo Vakarų kaina.
Žvelgiant iš Vakarų požiūrio taško, atrodo, kad V. Putiną taip paveikė naftos kainų kritimas ir Vakarų sankcijos, jog vienintelis jam likęs dalykas – derybos dėl pasidavimo. Tačiau kol Vakarai nesupras, kaip pasaulį mato V. Putinas, jie nesuvoks, kokią grėsmę kelia Rusija ir negalės konstruktyviai svarstyti apie tai, kaip šią grėsmę įveikti.
Bėda ta, kad šiuolaikinis Vakarų pasaulis negeba perprasti esminės tiesos apie save ir V. Putiną: mes nesame pasaulis, o V. Putinas nėra tai, kas esame mes.
Vakarų politikai ir intelektualai sutaria dėl trijų dalykų, kuriuos dar būtų galima pavadinti svarbiausiomis Davoso vertybėmis. Pirma, daugiau ar mažiau demokratiška pasaulio tvarka, paremta teisės viršenybe ir liberaliu kapitalizmu, yra neišvengiama ir negrįžtama. Antra, Davoso elitas – finansininkai, politikai, intelektualai, žymūs žurnalistai ir technokratai – žino, ką daro ir yra kompetentingi vadovauti sistemai, kuriai jie atstovauja. Trečia, šiai Davoso perspektyvai neegzistuoja jokia rimta alternatyva.
Tačiau V. Putinas tokiu suvokimu nesivadovauja. Vertinant Davoso standartais, jis yra eretikas ir atskalūnas. Jis mano, kad dabartinė Vakarų tvarka yra nesąmonė, ignoravimo, arogancijos, tuštybės ir veidmainystės mišinys, kurio jis nė trupučio nenori.
Dabartinė pasaulio tvarka turi gerokai daugiau galios ir inercijos, nei V. Putinui atrodo. Tačiau būdamas nuošalyje jis gali matyti dalykus, kurių nepastebi besivadovaujantys Davoso vertybėmis. Tai Rusijos prezidentui leidžia nuolat apgauti ir priblokšti savo oponentus.
Vakarai nesupranta, kad V. Putinas negalvoja, jog Vakarai yra tokie stiprūs kaip jie patys mano esantys. V. Putinui atrodo, kad Vakarai yra įsimylėję savo iliuzijas ir prietarus, o įspūdingosios Vakarų struktūros, NATO ir ES, tėra gražus fasadas. V. Putinas įsitikinęs, kad todėl Vakarai nuolat priima kvailus užsienio politikos sprendimus. Per dideli užmojai sukuria galimybes, kuriomis tokia išalkusi galybė kaip Rusija negali sau leisti nepasinaudoti.
Kremliaus požiūriu, Vakarų galia Europoje priklauso nuo dviejų elementų: visuotinės JAV viršenybės ir Europoje iškilusios Vokietijos. V. Putinui atrodo, kad Vokietija nėra pakankamai išmintinga tam, kad tinkamai valdytų Europą, pakankamai stipri, kad valdytų ją jėga, ar pakankamai turtinga, kad galėtų valdyti veikdama ekonominėmis priemonėmis, o Vašingtonas to nesupranta arba, jei ir supranta, yra pernelyg silpnas ir išsiblaškęs, kad tuo rūpintųsi.
V. Putinas taip pat įsitikinęs, kad JAV įsipareigojimai Europai yra pernelyg silpni, JAV tinkamai ir laiku nesureaguotų į Rusijos bandymus pakeisti Europoje nusistovėjusią tvarką.
Dabartinė Rusijos prezidento politika siekia sumažinti JAV viršenybę. Vokietija V. Putinui atrodo silpnesnė, tačiau tuo pačiu trumpuoju laikotarpiu ir pavojingesnė kliūtis jo ambicijoms nei Jungtinės Valstijos.
V. Putinas puikiai supranta, kad dėl euro zonos problemų Vokietijos lyderystė Pietų Europos šalyse prarado pasitikėjimą. Jis taip pat suvokia, kad Europa nėra vientisa, tai nėra multikultūrinė valstybė. Jo požiūriu, Vokietija stengiasi kurti Europą nepaklusdama faktams: jai stinga išteklių ir valios. Todėl V. Putinui atrodo, kad Vokietija nesugebės suvaldyti euro zonos, o Pietų Europa išliks šios sistemos pūliniu.
V. Putinas linkęs statyti mažiau už Rusijos stiprybę nei už Vokietijos ir tuo pačiu visų Vakarų silpnybes – tai jo mąstymo esmė. Kitaip tariant, jis labiau tiki Vokietijos nesėkme nei Rusijos sėkme. Savo agresija Ukrainoje Rusija siekia parodyti, kad Rytų Europa yra nepastovi ir nepatikima: Ukraina neturi pinigų, karinės kultūros, politinių įgūdžių, tad Vakarai negali jos išgelbėti nepriklausomai nuo to, kokia bebūtų naftos kaina.
V. Putinas neketina telkti pajėgų, kad įveiktų Vokietiją: jis tenori pasinaudoti nesėkmėmis. Kairiųjų populistų partijos pergalė Graikijoje – viena tokių nesėkmių.
Be to, V. Putinas įsitikinęs, kad Vokietija, nors ir turėdama kariuomenę ir priklausydama NATO, dėl istorinių aplinkybių yra itin pacifistiška. Tuo tarpu JAV iš Rusijos perspektyvos atrodo esančios pakankamai nuošalyje ir turinčios per mažai supratimo apie Europą.
Nors V. Putinas nuvertina tiek Vokietiją, tiek Vakarus, o Vakarai vis dar gali V. Putinui įrodyti, kad jis klysta, nusiraminti nevertėtų. JAV turėtų daugiau ir aiškiau svarstyti apie Vakarų ir Europos ateitį. JAV įsitraukimas į Europos reikalus dabar būtinas lygiai taip pat kaip ir praėjusiame amžiuje. JAV tikslas turi būti ne dominuoti Europoje, tačiau pasiekti, kad aktyvus ir konstruktyvus JAV dalyvavimas Europos reikaluose taptų Europos vystymuisi būtinu elementu.
O kol kas V. Putinas vis dar galvoja, kad gali pasinaudoti Vakarų silpnybėmis ir laimėti. Jis ne tik taip galvoja – jis taip ir elgiasi.