15 proc. elektorato parama, kurią stabiliai rodo sociologiniai tyrimai – vienintelis pagrindas, nuo kurio dar bando atsispirti „vienos tautos“ koncepcijos propaganda užsiimančios politinės jėgos, pasisakančios už „ekonominių santykių su Rusijos Federacija“ atkūrimą ir panašius praeities reliktus. Kiekvieną dieną vidinė kova toje prorusiškoje stovykloje vis aštrėja. O ir centrinė Kijevo valdžia periodiškai vis „praravi“ „rusiškojo pasaulio“ agentų gretas, rašo delfi.ru.
Viktoras Medvedčukas – vienas iš ryškiausių minėtos prorusiškos stovyklos veikėjų: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – vienos iš jo dukrų krikštatėvis, jis vadinamas specialiųjų slaptų Leonido Kučmos administracijos direktyvų žiniasklaidos priemonių vadovams su labai aiškiais nurodymais tėvu, jis – ir liūdnai pagarsėjęs poeto disidento Vasilijaus Stuso advokatas.
Tai trys svarbiausi epitetai, kuriuos galima išgirsti bet kuriame Kijevo, Lvovo ar Charkovo tramvajuje, jeigu tik kalba pasisuka apie šį politiką. Bet tai – dar ne viskas. Jis – vienas iš žiniasklaidos holdingo savininkų – tų pačių televizijos kanalų, kurie atsidūrė Nacionalinio saugumo tarybos sankcijų taikinyje, o visai neseniai buvo užblokuoti ir „YouTube“ platformoje. Ir dar – tiesiog labai turtingas žmogus: naujausiame Ukrainos „Forbes“ sudarytame turtingiausiųjų reitingo sąraše V. Medvedčukas įsitaisęs dvyliktoje pozicijoje, jo turtas vertinamas 620 mln. dolerių, o pagrindiniai aktyvai sutelkti degalų ir energetikos versle bei nekilnojamojo turto sektoriuje.
V. Medvedčuko galios paslaptis, daugelio ukrainiečių manymu, gana paprasta: juk jo dukros krikštatėvis – pats galingasis V. Putinas. Pagal Ukrainos tradicijas krikšto tėvų vaidmuo labai svarbus, tai ypatinga draugystės forma, jau tapusi folkloro dalimi. Nerašyta taisyklė, kad krikštynų tėvų saitais susieti asmenys visada ir visur turi vienas kitam padėti. Tai Ukrainoje itin populiari nepotizmo forma.
Pakanka pasakyti, kad trečiasis ir penktasis Ukrainos prezidentai – Viktoras Juščenka ir Petro Porošenka – tarpusavyje susiję būtent per šią schemą. Bet pats faktas, kad V. Putinas 2004 metais tapo V. Medvedčuko dukters krikštatėviu, nėra didelės draugystės ir apsaugos garantija. Pirmiausia, su krikšto tėvų vaidmeniu susijęs institutas Rusijoje žymiai silpnesnis. Antras dalykas, vargu ar ambicingam Rusijos lyderiui įdomi politiko nevykėlio, kuris jau dvidešimt metų nesėkmingai Ukrainai bando prakišti federalizaciją ir draugystę su Maskva, aplinka.
Tikrąjį V. Medvedčuko veiklos mastą atskleidė skandalingi garso įrašai, kuriuos gegužės 17 dieną savo tyrime paviešino Ukrainos tiriamosios žurnalistikos profesionalas Denisas Bigusas. Iš įrašų girdėti, kad politikas kalbasi su įvairaus plauko funkcionieriais iš Maskvos ir Donbaso separatistų lyderiais.
Daugumą kaip reikiant nustebino jo bendravimo tonas: valdingu ir įtakingu apsimetantis politikas iš tikrųjų vengia eiti prie esmės ir padlaižiauja net ir eiliniams separatistų atstovams. Be jokios abejonės, tai tik eilinio tarpininko, menko žmogelio arija „darau viską, ko manęs paprašo Putinas ir Porošenka“.
Tuos, kurie neigiamai vertina V. Medvedčuką, tokia demaskuojanti retorika greičiausiai privertė saldžiai nusišypsoti, o štai šalininkai tikriausiai ja labai skaudžiai nusivylė: kaip gali būti, kad parlamentinės prorusiškos partijos „Opozicinė platforma „Už gyvenimą“ lyderis, nuo šios politinės jėgos pretenduojantis jeigu ne į prezidento, tai bent jau į ministro pirmininko postą, tėra visų pirmyn atgal varinėjamas paslaugus bestuburis?
D. Biguso tyrimas:
Taip žlugo mitas apie įtakingą politiką, kurio dukters krikštatėvis – pats Rusijos prezidentas. Jeigu V. Medvedčukas iš tikrųjų būtų toks artimas V. Putinui, tai ir bendrautų su juo tiesiogiai, o ne per armiją padėjėjų. Už artimą draugą ir beveik giminaitį Rusijos prezidentas turėtų stoti savo mylimu „asimetriniu“ būdu. Tik kažkodėl V. Medvedčuko bylą komentuoja tik jo atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, o ir tai labai jau minimaliai: mes kištis neplanuojame, tik norime įsitikinti, kad persekiojant V. Medvedčuką nėra politinių motyvų.
V. Medvedčukui mesti rimti kaltinimai dėl valstybės išdavystės: esą jis vystė verslą okupuotame Kryme ir perdavė Rusijai informacijos apie vieną slaptą Ukrainos dalinį. Atrodytų, kad politikas su tokiu bagažu turėjo nedelsiant atsidurti izoliatoriuje, bet jam paskirta gana švelni kardomoji priemonė – namų areštas. V. Medvedčukas dabar disciplinuotai dalyvauja teismo posėdžiuose, skundžiasi politiniu persekiojimu, vis užsimena apie galimybę kreiptis į Europos Žmogaus Teisių teismą, o D. Biguso tyrimą vadina „melu“.
Akivaizdu, kad partijos draugai kažkodėl visai neskuba aktyviau gelbėti savo „sąžinės kalinio“. Į teismą ateina vien deputatai keistuoliai, tokie kaip Ilja Kiva, o partijos lyderis Jurijus Boiko posėdžiuose nesirodo, tik kalba apie pasirengimą pasirūpinti, kad prasikaltėlis būtų paleistas už užstatą.
Susidaro įspūdis, kad „Opozicinė platforma „Už gyvenimą“ nusprendė užimti poziciją „dalinys nepastebėjo netekęs vieno kario“. Prorusiškoje stovykloje ir taip pakanka problemų, o V. Medvedčukas per daug kenksmingas, sulaikytas ir dėl to politiškai neutralizuotas, tai naudinga partijos viduje veikiančiai Boiko-Levočkino grupei, dirbančiai Dmitrijaus Firtašo interesams.
Abejonių, kad D. Medvedčukas nėra toks jau nenugalimas, kaip kad norėtų, kilo dar praėjusiais metais, kai jis nusprendė per teismą uždrausti žurnalisto ir istoriko Vachtango Kipiani knygą „Vasilijaus Stuso byla“. Knygoje minimas faktas, kad XX amžiaus devintąjį dešimtmetį V. Medvedčukas buvo poeto disidento Vasilijaus Stuso advokatas. Knygoje pateikiamas ir vietos interpretacijoms nepaliekantis jo pasakymas, kad „jo (Vasilijaus Stuso) veiksmų kvalifikaciją vertinu kaip teisingą“.
Pasibaigus procesui, kuriame dalyvavo V. Medvedčukas, V. Stusas buvo pasiųstas į Mordovijos lagerį, kur 1985 metais ir mirė. Šis biografijos epizodas – V. Medvedčuko Achilo kulnas, jis gana agresyviai neigia savo atsakomybę už poeto likimą: esą pagal tuometinius įstatymus antisovietinė veikla buvo nusikaltimas, o, vertinant iš juridinės perspektyvos, jokių pretenzijų nėra ir negali būti.
Tik štai 2020 metais bylą prieš V. Kipiani jis pralaimėjo, o knyga „Vasilijaus Stuso byla“ tapo tikru bestseleriu, jos tiražas reguliariai kartojamas. Šis epizodas puikiai parodo, kad mitas, jog buvęs advokatas ir valstybės tarnautojas gali priversti teismų valdžią šokti pagal jo dūdelę, labai smarkiai pervertintas.
Valstybės išdavystės byla, panašu, tęsis ne vienus metus. Ar nuosprendis bus griežtas, kol kas sunku pasakyti. D. Medvedčukas eilinį kartą traukiasi „į pogrindį“. Toks etapas jo gyvenime jau buvo: po pralaimėjimo parlamento rinkimuose 2006 metais jis pasitraukė į šešėlį ir apie save nepriminė iki pat 2012 metų. Tuo metu net ir paieškos svetainėse internete jis tebuvo populiarios televizijos laidų vedėjos Oksanos Marčenko sutuoktinis.
Daugiausia politinių taškų šioje situacijoje renkasi Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Pirmiausia jis grindžia savo naują „stiprios rankos“ įvaizdį – prezidento, kuris, padedamas Saugumo tarybos, kovoja su penktąja kolona. Antras dalykas, istorija su V. Medvedčuku eliminuoja vieną iš konkurentų – Petro Porošenką, kuris įvardijamas kaip puikus tarpininko kandidatas, vykstant dialogui su Maskva. Ir, trečia, silpsta ir „Opozicinės platformos „Už gyvenimą“ pozicijos, o jos šalininkai gali perbėgti į prezidento „Liaudies tarno“ pusę.
