2010 metų birželio 27 d. Timui Foley'iui sukako dvidešimt. Tą progą tėvai nusivedė jį ir jo jaunesnį brolį į indišką restoraną netoli jų namų Kembridže, Masačusetso valstijoje. Abu broliai gimė Kanadoje, tačiau pastarąjį dešimtmetį kartu su tėvais gyveno JAV. Vaikinų tėvas D. Heathfieldas studijavo Paryžiuje ir Harvarde ir tuo metu dirbo vienoje konsultacijų firmoje Bostone.
Jų motina – T. Foley – daug metų augino vaikus, o vėliau ėmė dirbti nekilnojamojo turto agente. Tiems, kas juos pažinojo, jie atrodė tipinė amerikiečių šeima, nepaisant jų kanadietiškų šaknų ir pomėgio keliauti po užsienį. Abu broliai buvo be galo susižavėję Azija, kur šeima dažnai atostogavo. Tėvai taip pat skatino sūnų domėjimąsi pasauliu: jaunesnysis Alexas, kuriam tada dar buvo tik 16 metų, buvo neseniai grįžęs iš Singapūro, kur praleido šešis mėnesius pagal moksleivių mainų programą.
Šventiškai gimtadienio proga pavakarieniavusi ketveriukė grįžo namo ir atsidarė butelį šampano, kad išgertų į trečiąją dešimtį įkopusio Timo sveikatą. Broliai buvo pavargę: praėjusį vakarą vyko nedidelis vakarėlis Alexo sugrįžtuvių proga. Tačiau Timas vis tiek ketino dar pavakaroti su draugais ir pakilo į antrą namo aukštą, kad susirašytų su savo draugais dėl vakaro planų. Tuomet pasigirdo beldimas į duris, ir Timo mama sušuko, kad, matyt, jo draugai jau atvyko norėdami padaryti jam staigmeną.
Prie durų moters laukė visai kitokia staigmena. Prie durų stovėjo ginkluotų juodai apsivilkusių vyrų grupė, pasiruošusi laužti duris, jeigu niekas nebūtų atidaręs. Jie ėmė šaukti: „FTB!“. Pro galines namo duris įsiveržė kita komanda: vyrai užbėgo į antrą aukštą ir šaukdami visiems liepė pakelti rankas virš galvos. Viršuje esantis Timas išgirdo šauksmus ir iš pradžių pamanė, kad jo atvažiavo policija, nes jis vartojo alkoholio dar nesulaukęs 21 metų.
Pasirodęs laiptų aikštelėje jis suprato, kad FTB atvyko visai ne dėl jo. Įvyko kažkas gerokai rimtesnio. Abu broliai negalėjo patikėti tuo, ką matė: pareigūnai surakino antrankiais ir išsivežė atskirais juodais automobiliais judviejų tėvus. Timas ir Alexas namuose pasiliko su gausybe agentų, kurie jiems pranešė, jog 24 valandas krės jų namus. Dėl to broliai buvo nugabenti į viešbutį. Vienas iš agentų vėliau jiems pranešė, kad jų tėvai buvo sulaikyti juos įtariant dirbant „užsienio vyriausybės agentais“.
Net po to, kai po kelių dienų broliai per radiją išgirdo, kad per FTB operaciją, pavadina „Vaiduoklių istorijos“, JAV sulaikyta dešimt Rusijos šnipų, jie buvo įsitikinę, kad įvyko baisi klaida.
Deja, FTB nesuklydo. Ir tiesa buvo tokia neįtikėtina, kad paprasčiausiai nesuvokiama. Jų tėvai ne tik – rusų šnipai, jie iš tikrųjų yra rusai. Tas vyras ir moteris, kuriuos Timas ir Alexas pažinojo kaip savo mamą ir tėtį, iš tiesų yra jų tėvai, tačiau jų vardai nėra Donaldas Heathfieldas ir Tracey Foley, nes tikrieji kanadiečiai Donaldas Heathfieldas ir Tracey Foley seniai mirę, o jų tapatybes pasisavino Timo ar Alexo tėvai.
Tikrieji jų tėvų vardai buvo Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova. Jie abu gimė Tarybų Sąjungoje, buvo apmokyti KGB ir išsiųsti į užsienį pagal specialią sovietinę užsislaptinusių agentų programą. Vėliau susikūrę gyvenimą Šiaurės Amerikoje, jie tapo aktyviais KGB įpėdinės Užsienio saugumo tarnybos agentais. Vėliau juos ir dar aštuonis agentus išdavė pas amerikiečius perbėgęs buvęs rusų agentas.
Kad ir kaip ten bebūtų, Alexui ir Timui geopolitinė šio įvykio pusė rūpėjo mažiausiai. Broliai užaugo eiliniais kanadiečiais, o vėliau sužinojo, kad yra rusų šnipų vaikai. Jų laukė ilgas skrydis į Maskvą ir dar ilgesnė emocinė ir psichologinė kelionė.
***
Praėjus beveik šešeriems metams po FTB reido, „The Guardian“ žurnalistas susitiko su Alexu kavinėje netoli Kijevo traukinių stoties Maskvoje. Dabar oficialiai jo vardas yra Aleksandras Vavilovas, o jo brolio – Timofejus Vavilovas. Daugelis jų bičiulių juos po senovei vadina senais vardais. Alexui dabar 21 metai. Jis pakankamai gerai kalba rusiškai, tad galėtų užsisakyti pietums patiekalą, tačiau laisvai šia kalba susikalbėti negali. Studijuoja viename Europos mieste ir į Maskvą atvyko aplankyti tėvų.
Alexas papasakojo apie kelias dienas po FTB reido. Jis ir Timas viešbučio kambaryje sėdėjo iki paryčių ir mėgino suvokti, kas įvyko. Kitą dieną grįžę namo jie pamatė, kad iš namų išnešti visi elektroniniai prietaisai, nuotraukos ir dokumentai. FTB atlikto poėmio sąraše nurodomas 191 daiktas, paimtas iš jų namų, įskaitant kompiuterius, mobiliuosius telefonus, nuotraukas ir vaistus. Jie net pasiėmė Timo ir Alexo „PlayStation“ konsolę.
Šalia namų ėmė buriuotis žurnalistai. Broliai tūnojo namie užsitraukę užuolaidas. Jų mobilieji telefonai ir kompiuteriai buvo konfiskuoti. Visos šeimos bankų sąskaitos buvo įšaldytos, todėl vaikinai turėjo tik tiek pinigų, kiek rado savo kišenėse, ir kiek galėjo pasiskolinti iš draugų.
Vėliau FTB agentai nuvežė juos į pirminį teismo posėdį Bostone, kur jų tėvams buvo pateikti kaltinimai. Ten kalėjime jie trumpai pasimatė su savo motina. Aleksas sakė mamos neklausęs, kuo ją ir jų tėvą kaltino. „The Guardian“ žurnalistą tai nustebino: juk jis neabejotinai norėjo tai padaryti.
„Reikalas toks: žinojau, kad turėsiu liudyti teisme, todėl bus geriau, jei mažiau žinosiu. Jiems grėsė kalėjimas iki gyvos galvos, ir jeigu man būtų tekę liudyti, turėčiau būti įsitikinęs jų visišku nekaltumu“, – paaiškino jis.
Vaikinų mama liepė jiems vykti į Rusiją, kad šie išvengtų žiniasklaidos cirko. Nežinodami, ko tikėtis, Alexas ir Timas atvyko į Rusiją, kurioje prieš tai niekada nebuvo. Oro uoste juos pasitiko angliškai kalbantys žmonės, kurie prisistatė jų tėvų kolegomis. Jie paragino brolius jais pasitikėti ir išsivedė juos iš oro uosto, įsodino į mikroautobusą.
„Jie parodė mums mūsų dvidešimtmečių uniformuotų tėvų nuotraukas, kuriose jie pasidabinę medaliais. Būtent tada aš supratau: „OK, tai tikra“. Iki tol niekaip negalėjau patikėti, kad tai buvo tiesa“, – sakė Alexas. Jį ir Timą nuvežė į vieną butą ir liepė jaustis kaip namuose. Vienas iš tų žmonių per kelias kitas dienas aprodė Maskvą, nuvedė į muziejus ir net baletą. Vėliau juos aplankė dėdė ir pusbrolis, apie kurių egzistavimą broliai net nežinojo. Atvyko ir močiutė. Tačiau ši nekalbėjo angliškai, o broliai – rusiškai.
Po kelių dienų atvyko ir jų tėvai, kurie Niujorko teisme prisipažino esantys rusais. Vėliau buvo susitarta dėl apsikeitimo, ir jie per Vieną atvyko į Maskvą vis dar vilkėdami oranžinius kombinezonus, kuriuos jiems davė Amerikoje.
Alexo ir Timo tėvas Andrejus Olegovičius Bezrukovas gimė Krasnojarsko srityje, Sibiro širdyje. 2010 metais grįžęs į Maskvą jis davė tik kelis interviu vietos žiniasklaidai, tačiau ir jie buvo susiję su jo kaip geopolitikos analitiko darbu. Apie jo, ar jo žmonos Jelenos Vavilovos, praeitį žinoma nedaug.
Alexas britų žurnalistui papasakojo tik tai, ką sužinojo iš savo tėvų. „Juos užverbavo kartu, kaip porą. Jie buvo daug žadantys, jauni ir protingi žmonės, kurių paklausė, ar jie nori padėti savo šaliai, ir jie sutiko. Ilgus metus jie buvo rengiami ir mokomi“, – sakė Alexas.
Tai buvo vienintelė tokio pobūdžio tarptautinio šnipinėjimo programa. Daugelis manė, kad ši programa buvo nutraukta. Daugeliui žvalgybos tarnybų dirba agentai be diplomatinės priedangos. Kai kurios tarnybos verbuoja antros kartos imigrantus, kurie jau gyvena konkrečioje šalyje. Tačiau rusai vieninteliai rengia agentus, kurie apsimeta užsieniečiais.
Tokie parengti žmonės labai dažnai vykdavo į Kanadą, kad susikurtų savo eilinio Vakarų piliečio „legendą“ ir vėliau būtų perkelti į tikslinę šalį, paprastai JAV ar Didžiąją Britaniją.
KGB išsiuntė Timo ir Alexo tėvus į Kanadą devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 1990 metų birželį jau Tracey Foley tapusi J. Vavilova Toronte pagimdė Timą.
A. Bezrukovas buvo baigęs tarybinį universitetą, tačiau „Donaldas Heathfieldas“ neturėjo išsilavinimo. Todėl 1992-1995 metais jis studijavo tarptautinę ekonomiką Jorko universitete Toronte. 1994 metais gimė Alexas. Po metų šeima perskėlė į Paryžių, kur Donaldas studijavo magistrantūroje „École des Ponts“ universitete.
Tuo metu, kai A. Bezrukovas ir J. Vavilova kūrė savo naujo gyvenimo istoriją, juos užverbavusi ir apmokiusi šalis liovėsi egzistavusi. Valdant Borisui Jelcinui, posovietinė Rusija svyravo ant žlugusio valstybės ribos. Tačiau 1999 metais, kuomet šeima planavo iš Prancūzijos persikelti į JAV, į Kremlių atėjo naujas žmogus su KGB praeitimi. Paskesniais metais jis stengėsi KGB įpėdinę paversti vėl svarbia ir gerbiama.
1999 metų pabaigoje darbštaus ir išsilavinusio kanadiečio legendą sukūręs D. Heathfieldas įstojo į Harvardo universiteto Kenedžio viešojo administravimo mokyklą ir buvo pasirengęs dirbti Rusijos užsienio saugumo tarnybos agentu. Tačiau jis buvo pasiryžęs šnipinėti nebe šaliai, kuri jį apmokė, bet naujajai Vladimiro Putino valdomai Rusijai.
Vėliau „The Guardian“ žurnalistas per „Skype“ pasikalbėjo ir su Timu. Prisiminęs savo vaikystę, jis papasakojo, kad jų tėvas sunkiai dirbo ir dažnai keliavo darbo reikalais. Jis skatino sūnus daug skaityti, šviestis ir domėtis pasauliu. „Mums jis buvo geriausias draugas“, – sakė jis. O mama, pasak Timo, juos augino, pasiimdavo juos iš mokyklos ir veždavo į sporto treniruotes. Kai berniukai paaugo, jie užsiėmė nekilnojamuoju turtu.
2008 metais Timas įstojo į Džordžo Vašingtono universitetą Kolumbijos apygardoje studijuoti tarptautinių santykių. Daugiausia dėmesio ji skyrė Azijai, mokėsi kinų kalbos ir vieną semestrą praleido Pekine. Tais pačiais metais šeima tapo JAV piliečiais, išsaugodami ir savo kanadietiškus pasus.
Timas savo vaikystę vadina „visiškai normalia“: šeima buvo labai artima, savaitgalius leisdavo kartu. Jų tėvai turėjo daug draugų. Jis nepamena, kad jie kada kalbėtų apie Rusiją ar Tarybų Sąjungą. Jie niekada nevalgė rusiškos virtuvės patiekalų, o, pasak Timo, artimiausias „rusiškas“ kontaktas buvo su jo mokykloje besimokiusiu kazachu.
Tėvai daug nekalbėjo apie savo vaikystę. Tiesiog taip buvo priimta, ir berniukai niekada nekėlė šio klausimo. „Mano tėvai man niekada nekėlė jokių abejonių“, – sakė Alexas. Iš tiesų jis net sakė buvęs nusivylęs, kad jų gyvenimas buvo toks nuobodus ir paprastas. „Man atrodė, kad visų mano draugų tėvai gyveno įdomiau ir sėkmingiau“, – sakė jis.
Kad tik jis būtų žinojęs, kad A. Bezrukovą ir J. Vavilovą FTB ėmė sekti netrukus po to, kai šie persikėlė į JAV. Ir veikiausiai dėl to, kad juos išdavė Rusijos tarnyboje buvęs „kurmis“. Ištraukos iš jų 2010 metų kaltinamojo akto leidžia teigti, kad pora gyveno gerokai labiau intriguojantį gyvenimą, kuris, kaip daugelis žmonių manytų, egzistuoja tik romanuose apie šnipus.
Jų tėvas pasinaudojo savo kaip konsultanto darbu, kad įsiskverbtų į JAV politikos ir verslo žmonių aplinką. Neaišku, ar jam pavyko prieiti prie slaptų dokumentų, tačiau FTB duomenys rodo, kad jis kontaktavo su nemažai buvusių ir dabartinių JAV pareigūnų.
Iš kelių viešų A. Bezrukovo pasisakymų apie jo darbą galima spręsti, kad jis save laikė analitiku, o ne superšnipu.
A. Bezrukovas ir J. Vavilova su Rusijos užsienio saugumo tarnyba palaikė ryšį skaitmeninės steganografijos būdu: internete jie skelbė atvaizdus, kurių pikseliuose buvo slepiamos žinutės, užkoduotos specialiai jiems tarnybos sukurtu algoritmu.
Tačiau jau 2001 metais, beveik dešimtmetį iki jų suėmimo, FTB agentai patikrino Tracey Foley vardu banke išsinuomotą seifą, kuriame rado dvidešimtmetės jos nuotraukų. Ant vienos jų kirilica buvo užrašytas nuotrauką atspausdinusios firmos pavadinimas.
Šeimos namuose veikiausiai daugelį metų veikė daugybė „blakių“. FTB žinojo, tikrąsias poros tapatybes. Amerikiečiai nusprendė prieš imdamiesi veiksmų ilgokai pasekti rusų šnipų tinklą.
Kokia bebūtų priežastis, 2010 metų birželį FTB nusprendė užbaigti operaciją „Vaiduoklių istorijos“ ir sulaikyti rusų šnipus.
„The Guardian“ žurnalistas pripažino, kad jam kelia nerimą kelios detalės. Negi vaikai tikrai nieko neįtarė? To jis ne kartą vaikinų klausė.
2012 metais „The Wall Street Journal“, remdamasis neįvardintais JAV pareigūnais, rašė, kad šeimos namuose Bostone FTB įtaisyta pasiklausimo įranga užfiksavo, kaip gerokai prieš jų areštą tėvai Timui atskleidė savo tikrąsias tapatybes. Minėtų pareigūnų teigimu, Timas esą sutiko vykti į Maskvą, kur būtų specialiai apmokytas Rusijos užsienio saugumo tarnybų, ir net „atidavė pagarbą motulei Rusijai“.
Timas tai neigia ir sako, kad ši istorija buvo sufabrikuota. Teiginys, kad jis pasveikino motule Rusiją „yra tiesiog juokingas“, sakė Timas. Jis sutiktų į tokius kaltinimus atsakyti teisme, bet negali bylinėtis su anoniminiais šaltiniais. Tiesa, „The Guardian“ žurnalistui susisiekus su FTB, šio atstovai atsisakė komentuoti „The Wall Street Journal“ straipsnį.
Žurnalistui klausimų sukėlė ir dar vienas dalykas. Ar tikrai tik atsitiktinumas buvo tai, jog tą vasarą prieš tėvų areštą visa šeima ketino vykti į Rusiją, ir broliai jau turėjo rusiškas vizas? Aleksas atsakė teigiamai.
„Iš tiesų vykti į Rusiją sugalvojau aš. Namie mes turėjome pasaulio žemėlapį, kuriame buvo pažymėtos lankytos vietos. Ir pažiūrėję į jį mes pamatėme, kad buvome beveik visur, išskyrus Rusiją. Todėl man pasidarė smalsu ir pasiūliau ten vykti. Tai turėjo būti tik dalis mūsų vasaros kelionės“, – sakė jis.
Žvelgiant atgalios, ta vasaros kelionė į Paryžių, Turkiją ir Maskvą turėjo būti kitokia. Kai šeima susitiko Maskvoje 2010 metų liepą, ar vaikinai paklausė savo tėvų, koks buvo planas? Ar jie ketino savo sūnums viską papasakoti? Ar jie tikrai ketino visą savaitę praleisti Maskvoje apsimesdami, kad nesupranta ką kalba aplinkiniai žmonės?
„Iš tiesų manau, kad toks ir buvo planas,– sakė Alexas. – Kad mes nuvyksime į Maskvą, galbūt jie susitiks su žmonėmis be mūsų. Tačiau nemanau, kad buvo planas mums viską papasakoti.“
Broliui pritaria ir Timas. Jeigu jų tėvai būtų atskleidę tiesą, juos taip pat būtų palaikę „profesionalais“, sako jis. Tėvai veikiausiai nenorėjo rizikuoti. Jie abejoja, kad jų tėvai iš viso kada nors planavo jiems pasakyti tiesą. „Nuoširdžiai, tikrai taip nemanau. Skamba gal ir keistai, bet taip yra“, –sakė Timas.
Abu broliai papasakojo prisimeną, kad būdami mažais vaikais jie matėsi su savo seneliais. Kur? Per atostogas „kažkur Europoje“, sakė Alexas. Jis negalėjo prisiminti, kur tiksliai. Paklaustas, ar jis yra tikras, kad ten buvo jo seneliai, jis atsakė: „Aš manau“. Ar jie kalbėjo rusiškai? „Buvau labai mažas. Neįsivaizduoju“, – užtikrintai atsakė jis.
To paties „The Guardian“ žurnalistas paklausė ir Timo, kuris buvo vyresnis. Jis pamena, kad su seneliais matydavosi kas kelerius metus iki maždaug vienuolikos metų, kuomet jie dingo iš jo gyvenimo. „Žinoma, dabar kai apie tai pagalvoju, suprantu, kodėl. Juk jeigu būdamas vyresnis su jais matyčiausi, suprasčiau, kad jie nekalba angliškai yra nėra labai „kanadietiški“, – sakė Timas.
Per Kalėdas berniukai gaudavo dovanų „nuo senelių“. Jų tėvai jiems sakė, kad seneliai gyveno Albertos provincijoje, toli nuo Toronto, ir todėl jie nesimatė. Kartais jie gaudavo naujų nuotraukų, kuriose seneliai nufotografuoti apsnigtoje vietovėje. Gerai, kad Albertos ir Sibiro klimatas yra panašus.
***
2010 metais šnipai Rusijoje buvo sutikti kaip didvyriai. Po apklausos Užsienio saugumo tarnyboje A. Bezrukovas, J. Vavilova ir kiti susitiko su tuometiniu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir gavo medalius už tarnybą. Vėliau jie susitiko ir su V. Putinu.
Kalbama, kad susitikimo metu šnipai padainavo sovietinę patriotinę dainą „Kur prasideda tėvynė?“ Vėliau deportuoti agentai su šeimomis keliavo į Sankt Peterburgą, prie Baikalo ežero Sibire ir lankėsi Sočyje prie Juodosios jūros. Kelionių tikslas buvo supažindinti juos su šiuolaikine Rusija ir suteikti galimybę pabendrauti.
Ar visi tie žmonės dar bendrauja? „Kartais“, – sakė Alexas. Jis ir Timas buvo vieninteliai paaugliai. Iš keturių suimtų porų, dvi turėjo mažų vaikų, o kitos – jau suaugusius sūnus. Šiaip ar taip, tos kitos šeimos bent jau galėjo šiek tiek įsivaizduoti, kokia siurrealistiška buvo jų situacija.
A.Bezrukovas ir J. Vavilova grįžo į Rusiją, kuri gerokai skyrėsi nuo tos, kurią kadaise paliko. Anot Alexo, vyriausias iš agentų jau buvo pensininkas ir vargiai prisiminė rusų kalbą. Sugrįžusiems agentams buvo pranešta, kad Užsienio saugumo tarnybai jie nebedirbs.
Tačiau jie greitai buvo įdarbinti valstybiniuose bankuose ir naftos kompanijose. Pavyzdžiui, Anna Chapman tapo televizijos laidos vedėja ir net pristatė savo mados liniją.
A. Bezrukovas gavo darbą prestižiniame Maskvos universitete MGIMO ir vėliau parašė knygą apie geopolitinius iššūkius, su kuriais susiduria Rusija.
Timas ir Alexas 2010 metų gruodį gavo rusiškus pasus ir staiga tapo Timofejumi ir Aleksandru Vavilovais. Vardai buvo „visiškai nauji, užsienietiški ir sunkiai mums ištariami, – sakė Timas. – Tai buvo tikra tapatybės krizė.“ Negalėdamas pabaigti studijų savo senajame universitete, jis persivedė į vieną rusų universitetą ir ten baigė bakalauro studijas, o vėliau studijavo magistrantūroje Londone.
Alexui pasisekė mažiau. Jis baigė tarptautinę britų mokyklą Maskvoje, tačiau nenorėjo likti Rusijoje. Jis pateikė prašymą studijuoti Kanadoje, tačiau jam buvo pasakyta, kad pirmiausia jis turės gauti naują gimimo liudijimą ir pilietybės pažymėjimą. Tik tuomet jis galės atnaujinti savo kanadietišką pasą.
2012 metais jis įstojo į Toronto universitetą ir pateikė prašymą gauti ketverių metų studento vizą pagal savo rusišką pasą. Vizą jis gavo ir planavo vykti į Kanadą rugsėjo 2 d. Tačiau likus keturioms dienoms iki kelionės, kuomet jau dėjosi savo daiktus ir susirašinėjo su būsimu kambarioku, jam staiga paskambino iš Kanados ambasados Maskvoje ir pranešė, kad jis skubiai turi atvykti į pokalbį. Susitikimas buvo labai nemalonus. Jis sulaukė daugybės klausimų apie savo ir savo tėvų gyvenimą. Jo akyse viza buvo atšaukta ir jis prarado vietą universitete.
Vėliau Alexui nepavyko gauti ir JK bei Prancūzijos vizos. Jį du kartus priėmė studijuoti Londono ekonomikos mokykloje, tačiau du kartus jis negavo vizos. Galiausiai jam pavyko gauti vizą studijuoti kitoje Europos šalyje.
Timas daug keliauja po Aziją, kur į daugelį šalių galima atvykti su rusišku pasu be vizos.
Abu broliai vis dar siekia susigrąžinti savo kanadietišką pilietybę. Ir tai susiję ne tik su logistika. Maskva nėra tas miestas, kuris lengvai priima „naujokus“.
Be to, jie nesijaučia rusais. „Jaučiuosi taip, tarsi iš manęs buvo atimta mano tapatybė už tai, ko aš nepadariau“, – sakė Alexas. Abu jie kol kas ketina padirbėti Azijoje, tačiau nori grįžti į Kanadą ir ten kurti šeimas.
„Aš 20 metų gyvenau manydamas, kad esu kanadietis. Ir vis dar manau, kad esu kanadietis. Niekas nepasikeitė, – savo parodymuose Toronto teismui rašė Timas. – Su Rusija manęs niekas nesieja. Aš nekalbu ta kalba. Neturiu ten daug draugų. Nesu ten gyvenęs ilgą laiką ir nenoriu ten gyventi.“
Kanadoje gimęs žmogus turi teisę gauti jos pilietybę, išskyrus vienintelį atvejį, kuomet gimusiojo tėvai yra užsienio vyriausybių darbuotojai. Tačiau brolių advokatas Toronte Hadaytas Nazamis teigia, kad būtų juokinga šią išimtį taikyti šioje byloje. Jo teigimu, šios išimties esmė yra neleisti tiems, kurie nevykdo su pilietybe susijusių pareigų, mėgautis jos teikiamomis privilegijomis.
Nors ir nenorėdami gyventi Rusijoje, abu broliai kas kelis mėnesius atvyksta į Maskvą pasimatyti su tėvais. „The Guardian“ žurnalistas paklausė jų, ar sunku palaikyti santykius su tėvais. Ar buvo nesutarimų? Timas ir Alexas atsargiai parenka žodžius, nes nori atrodyti racionalūs ir pragmatiški, o ne emocingi. „Žinoma, buvo ir sunkių laikotarpių, – sakė Timas. – Tačiau jeigu ant jų pyksiu, geriau nebus.“
Jis pripažįsta, kad yra liūdna, jog dabar, kai jis gali daugiau laiko praleisti su savo seneliais, kalbos barjeras neleidžia jų gerai pažinti. „Kalbant apie šeimą ir ryšių išsaugojimą, tikrai nėra lengva, kai pasirenki tokį kelią“, – atsakė jis.
Alexas sakė kartais pagalvojantis, kodėl jo tėvai iš viso nusprendė turėti vaikų. „Jie gyvena savo gyvenimą kaip ir visi kiti ir daro sprendimus. Džiaugiuosi, kad jie turėjo tikslą, kuriuo tvirtai tikėjo, tačiau jų sprendimai reiškia, jog nejaučiu jokio ryšio su šalimi, dėl kurios jie rizikavo savo gyvybėmis. Labai norėčiau, kad pasaulis nebaustų manęs už jų sprendimus ir veiksmus. Tai labai neteisinga“, – sakė jis.
Kelis kartus pokalbio metu Alexas pakartojo, kad ne jam teisti savo tėvus, tačiau prieš šešerius metus jis dažnai kėlė sau „didįjį klausimą“, ar jų nekentė ar jautėsi išduotas. Galiausiai jis priėjo prie išvados, kad jie yra tie patys žmonės, kurie jį išaugino ir mylėjo. Ir nesvarbu, kokių paslapčių jie turėjo.