„Dabar – ne metas“ antrajam Škotijos referendumui, praėjusią savaitę teigė Th. May. Nors ji nepridūrė „ir niekada nebus“, tačiau būtent tai ji turėjo omenyje. Didžiosios politikos žaidime tarp Th. May ir Škotijos pirmosios ministrės Nicolos Sturgeon viršų ima ministrė pirmininkė. Kol Th. May yra valdžioje, mažai tikėtina, kad bus dar vienas referendumas Škotijoje.
Kai Th. May pasakė „ne dabar“, visi nori žinoti, kada ateis tas metas, taip pat – kas nutiks, jei ministrė pirmininkė ir toliau sakys „ne“. Škotijos nacionalinės partijos (SNP) pavasario konferencijoje N. Sturgeon pasakė norinti, kad referendumas būtų surengtas 2018 m. rudenį arba iškart po to, kai 2019 m. kovo mėn. Jungtinė Karalystė išstos iš ES. Taip ji pripažino, kad Škotijai teks išstoti iš Europos Sąjungos, tad klausimas antrajame referendume bus susijęs su tuo, ar Škotija norės mėginti vėl įstoti, rašo J. Rentoulas.
Kol kas N. Sturgeon vengia nurodyti tikslią formuluotę, galbūt žinodama, kad per praėjusių metų referendumą už išstojimą iš Europos Sąjungos pasisakė net ketvirtadalis nepriklausomybę remiančių škotų. SNP pasiūlė, kad Škotija galėtų būti kaip Norvegija -- priklausyti ES bendrajai rinkai, tačiau nebūti ES nare.
Galbūt tai ir būtų įmanoma, tačiau mažai tikėtina, kad tai tiktų tiems, kas remia nepriklausomybę būtent dėl to, kad „Škotija yra priversta išstoti iš ES prie savo valią“, kaip sakoma 2016 m. SNP manifeste. Tačiau kada turėtų būti surengtas balsavimas? N. Sturgeon mėgino teigti, kad Th. May priešinasi Škotijos gyventojų valiai, ir kartu pabrėžė, kad tarp jų nesutarimo nėra, nes SNP nereikalauja referendumą surengti dabar. Tiesą sakant, N. Sturgeon atstovas spaudai net užsiminė, kad ji neturėtų nieko prieš, jei referendumas įvyktų kartu su Škotijos parlamento rinkimais 2021 m. gegužės mėn.
Tačiau to nebus, pabrėžia „The Independent“ politikos redaktorius. Tapusi ministre pirmininke, Theresa May pasakė: „Visas mano partijos pavadinimas yra Konservatorių ir unionistų partiją, ir žodis „unionistų“ man yra labai svarbus.“
Ji nenori į istoriją įeiti kaip ministrė pirmininkė, kuriai esant valdžioje Jungtinė Karalystė suiro. Žinoma, to nenorėjo ir Davidas Cameronas, tačiau jis buvo labiau pasirengęs rizikuoti, ir Th. May iš to padarė atitinkamas išvadas. Ji nenori didinti SNP nepasitenkinimo daugiau, nei reikia, todėl ji sako „ne dabar“. Tačiau iš tikrųjų ji turi galvoje „ne“.
Ji, kaip ir N. Sturgeon, gerai apgalvojo, kokie argumentai turėtų būti pateikiami toliau. Per SNP konferenciją daug kalbėta, kad SNP galėtų surengti referendumą savo iniciatyva, jei Jungtinės Karalystės valdžia atsisakytų suteikti atitinkamą leidimą.
„Tačiau vargu ar tai įmanoma. Škotijos vyriausybė jo rengti negali, nes ji neturi nei atitinkamų įgaliojimų, nei reikiamų lėšų. Rengiant referendumą tektų remtis savanoriais, kurie daugiausiai būtų SNP aktyvistai, o tai paskatintų suabejoti referendumo proceso nešališkumu. Labai tikėtina, kad unionistai tokį balsavimą boikotuotų, o tai galutinai sugriautų pasitikėjimą referendumo rezultatais“, – svarsto J. Rentoulas.
N. Sturgeon žino, kad vienintelis nesmurtinis būdas pasiekti nepriklausomybę yra konstitucinis referendumas. JK parlamentas turi priimti tokį sprendimą arba suteikti atitinkamą įgaliojimą Škotijos parlamentui. Jos tikslas yra priversti Th. May su tuo sutikti, kartu nepasiduodant savo pačios rėmėjų reikalavimams procesą paspartinti.
N. Sturgeon problema yra ta, kad viešoji nuomonė Škotijoje netapo palankesnė nepriklausomybės atžvilgiu. Savo 2016 m. manifeste SNP nustatė dvi antrajam referendumui surengti būtinas sąlygas: pirma, aiškūs ir tvirti įrodymai, kad nepriklausomybės nori dauguma Škotijos gyventojų, o antra, kad aplinkybės reikšmingai ir iš esmės pasikeitė, pvz., kad Škotija yra verčiama išstoti iš ES prieš savo valią.
N. Sturgeon tikėjosi, kad antra lems pirma. Morališkai ji turi pagrindo surengti naują referendumą. Politiškai ji tam neturi prielaidų, nebent Škotijos visuomenės nuomonė radikaliai pasikeistų.
Tai įmanoma. N. Sturgeon tikėjosi, kad šiuo atžvilgiu jai padės praėjusios savaitės konfrontacija su Th. May, tačiau ji greitai įsivėlė į diskusijas apie neoficialųjį referendumą ir apie tai, kokia valiuta naudotųsi nepriklausoma Škotija (SNP kol kas neturi atsakymo į tai ir nėra parengusi atitinkamos politikos).
Gali būti, rašo „The Independent“ politikos redaktorius, kad parama nepriklausomybei taps akivaizdi ir ilgalaikė, kai Jungtinė Karalystė išstos iš ES arba kai įsivyraus suvokimas, kad konservatoriai valdžioje Londone liks ilgai. Tačiau, kol tai įvyks, Th. May ima viršų.
