Niekas nesuprastų, ką moteris turi omenyje.
O tai reiškia, kad Antrojo pasaulinio karo dešifruotojų anklavoje Bletchley Park Anglijoje, Bakingamšyre dirbanti 18 m. Ruth Bourne aptiko svarbią žvalgybos dėlionės detalę, informuoja CNN.
Kartu su tūkstančiais moterų, šifruojančių nacių generolų vienas kitam siunčiamas žinutes, dirbanti R. Bourne norėjo pasakyti perduodanti vadovams informaciją, kad šie įvertintų, ar ji gali būti vertinga.
Kiekvienas kabinetas buvo pavadintas nacių užimtos valstybės pavadinimu, o kiekvienas aparatas – vieno iš šalies miestų pavadinimu. Bletchley Park dešifravimo sistema buvo paprasta ir kartu stipriai prisidėjo prie Hitlerio režimo nuvertimo.
Slaptumo principai
Dešifravimo salelėje dirbo ne patyrusios dešifruotojos, o jaunos merginos, kurios meistriškai spręsdavo kryžiažodžius, o „The Daily Telegraph“ kryžiažodį išlukštendavo per 12 min. Dauguma jų buvo 18-metės iš mažų miestelių.
„Karo įkarštyje sulaukiau pranešimo, kad turėsiu vykti ir dirbti Britanijos labui, – pasakoja dabar 88 m. buvusi telegrafistė Margaret Bullen, nuo 1942 m. iki karo pabaigos išdirbusi dešifruotoja. Greitai gavau laišką iš Užsienio reikalų ministerijos apie manęs laukiantį pokalbį. Neturėjau supratimo, kas tai per pokalbis. Na o po dviejų savaičių sužinojau, kad esu siunčiama į Bletchley.“
„Prieš pradedant darbą reikėdavo pasirašyti Oficialų slaptumo aktą, o tokią jauną ir naivią merginą, kokia tada buvau, tai baugino“, – pasakojo šiuo metu 90-metė Becky Webb, pradėjusi dirbti dešifruotoja 18 m. amžiaus 1941-aisiais.
Visgi trys jaunos moterys – B. Webb, M. Bullen ir R. Bourne neturėjo kito pasirinkimo kaip tik paklusti ir įėjo į kelių dešimtmečių trukmės slapų pranešimų dešifravimo istoriją.
Bletchley paslapties šydas pakilo tik po 30 metų išleidus knygą „Ultra slaptai. Jos autorius – buvęs Karališkųjų oro pajėgų karininkas Frederickas W. Winterbothamas, vėliau tapęs dešifravimo operacijos „Ultra“ vadovu.
1974 m. išleistoje knygoje rašoma, kaip „Ultra“ operaciją vykdžiusi žvalgyba perimdavo priešų susirašinėjimą ir perduodavo svarbią informaciją britams ir jų sąjungininkams.
Nors F. W. Winterbothamą kaltino tuo, kad jis perdėjo ir pagražino savo vaidmenį, be jo nebūtų paaiškėję, kas vyko britų dešifravimo stovykloje.
„Keistai skamba, kad mes tiek mažai žinojome, kas vyksta, bet iš tiesų žinojome mažai, – atsimena M. Bullen. – Mane apgyvendino su viena pora, kuriai nurodė mane priimti, nes vyksta karas. Jie nė karto nepaklausė, ką veikiu. Niekas neklausė, net kaimo kavinės, kurioje per pietų pertrauką gerdavome kavą, darbuotojai, nors 18-mečių grupės atvykimas į mažą kaimelį turėjo atrodyti keistai. „Colossus“ (pirmas pasaulyje elektroninis suprogramuotas kompiuteris), aparato su kuriuo dirbau, pavadinimą išgirdau tik praėjus 30 metų po karo pabaigos. Tik gerokai vėliau nuvykusi į Bletchley Park pasakiau: „Čia aš dirbau.“
F. W. Knyga sukrėtė slaptų pranešimų šifruotojų bendruomenę, nes šiek tiek atskleidė, kas iš tiesų vyko. Nemažai informacijos buvo paviešinta 2000-ųjų pradžioje.
„Džiaugiuosi, kad dabar, viskam išaiškėjus, galime pakalbėti apie mūsų darbą. Jei manęs ko paklausia, dabar visada papasakoju“, – teigė B. Webb.
Nežinomos didvyrės
Deja, pakilus paslapties šydui, daugelis dešifruotojų jau buvo mirusios.
Kariniame jūrų laivyne tarnavusi 18 m. R. Bourne, vėliau tapusi dešifruotoja viename iš dešifravimo padalinių Istkote, kaip ir daugelis kitų, negalėjo papasakoti artimiesiems apie savo nuopelnus kare.
„Gyveni du gyvenimus, – prisimena moteris. – Viename valgai užkandinėje, kalbi apie vaikinus ir traukiniu važinėji į Londoną pirkti juodų nailoninių kojinių. Kitame – dirbame apsuptos aukštų sienų, spygliuotos vielos su teritoriją saugančiais dviem karinio jūrų laivyno jūrų pėstininkais.“ Jos teigimu, merginos niekada nesikalbėdavo apie darbą, nežinojo, ką dirba kolegės, nieko apie dukterų darbą nežinojo ir tėvai.
1945 m. žlugus nacių režimui dauguma dešifruotojų grįžo namo, dalis toliau dirbo su kariniais reikalais susijusį darbą. R. Bourne pavedė išardyti dešifravimo aparatų laidus. Pagrindinis aparatas iškeliavo į Pentagoną parafrazuoti išverstų japonų pranešimų.
R. Bourne teigimu, po darbo dešifravimo stovykloje jos neturėjo jokių įgūdžių, išskyrus vieną – mokėjo saugoti paslaptį. Na ir visai nedaug trūko, kad ši paslaptis taip ir būtų likusi neatskleista ir prieš 23 m. palaidota – stovyklos vietoje tada planavo pastatyti gyvenamuosius namus ir prekybos centrą.
1991 m. gegužę į Bletchley parką atvyko grupė karo veteranų atsisveikinti su istorine vieta. Išgirdę kvapą gniaužiančių istorijų apie karo metais stovykloje dirbusias dešifruotojas, inžinierius ir Karališkojo jūrų laivyno padalinio moteris, jie nusprendė išsaugoti istorinio paveldo vietą.
Po metų buvo įkurtas Bletchley Park fondas. Nuo tada jame vyksta įvairūs renginiai, eksponuojamos parodos, o buvę darbuotojai turi galimybę papasakoti vos į užmarštį nenugrimzdusias istorijas.
Apie dešifruotojas taip pat buvo sukurtas televizijos serialas „The Bletchley Circle“, šiemet sulaukęs ne tik britų, bet ir amerikiečių žiūrovų susidomėjimo.
Regis, susidomėjimas defišruotojų veikla ir darbo vieta neblėsta.