Rinkimų metais Švedijoje auganti parama potencialiai šalies narystei NATO didina spaudimą premjero Stefano Löfveno centro kairės vyriausybei, nes pirmą kartą keturių partijų opozicinis blokas vieningai pritaria šalies narystei kariniame bloke.
Paskatinimo partijos sulaukė iš NATO vadovo Jenso Stoltenbergo, kuris visai neseniai lankydamasis Švedijoje pareiškė: „Švedija ir NATO labai glaudžiai bendradarbiauja“.
„Jeigu Švedija pateiks narystės paraišką, manau ji sulauks plataus pritarimo NATO viduje“, – vėliau pasakė NATO generalinis sekretorius.
Šalis jau atnaujino privalomą karinę tarnybą, kurią buvo sustabdžiusi 2010 metais. Ribotas skaičius šauktinių bus pakviesti į privalomus bazinius mokymus. Taip pat pirmą kartą per dešimtmetį nuspręsta dislokuoti karių Baltijos jūroje esančioje Gotlando saloje. Švedija taip pat nusprendė nuo šių metų iki 2020 metų karines išlaidas padidinti iki 2,7 mlrd. Švedijos kronų (274 mln. eurų) per metus.
Stiprinti savo karinę galią Švedija nusprendė po serijos su saugumu susijusių incidentų, prie kurių visų nagus prikišo Rusija. 2014 metais Maskva aneksavo Ukrainai priklausanti Krymą ir kaip reikiant išgąsdino savo kaimynes Baltijos jūros regione. Šios šalys baiminasi, kad akiplėšiški sienų pažeidimai gali tapti naujos tendencijos dalimi.
Be to, 2014 metais Švedijos valdžia patvirtino, kad netoli Stokholmo į jos teritorinius vandenis įplaukė nenustatytas povandeninis laivas. Nors tuo metu kai kurie parlamentai dėl to kaltino Rusiją, tiesioginis ryšys su Maskva taip ir nebuvo nustatytas, o Rusija kaltinimus savo adresu kategoriškai neigė.
Reguliariai pasikartojantys incidentai, kai Rusijos lėktuvai pažeidžia Švedijos oro erdvę, taip pat tampo Stokholmo nervus. Dėl jų ne kartą buvo iškviestas pasiaiškinti Rusijos ambasadorius.
Tuo tarpu politinė parama Švedijos narystei NATO auga. 2015 metais dvi centro dešinės pakraipos partijos – Centro partija ir krikščionys demokratai – apsigalvojo dėl NATO ir prisijungė prie Nuosaikiosios partijos ir Liberalų partijos, pasisakančių už šalies narystę kariniam bloke.
Liberalų partijos atstovas gynybos klausimais Allanas Widmanas sako prieš rugsėjį vyksiančius visuotinius rinkimus matantis galimybę surengti labai rimtus debatus šiuo klausimu.
„Pirmą kartą istorijoje mes turime keturias partijas viename bloke, pasisakančias už NATO narystę, – interviu leidiniui „Politico“ sakė jis. – Manau, kad artėjantys rinkimai gali tapti savotišku referendumu dėl Švedijos narystės Aljanse.“
Visuomenės nuomonė taip pat keičiasi. Šį mėnesį dienraščio „Aftonbladet“ užsakymu bendrovės „Inizio“ atlikta Švedijos gyventojų apklausa parodė, kad 43 proc. jų pasisako už tai, kad šalis prisijungtų prie NATO. Tam nepritaria 37 proc., o 20 proc. respondentų neturėjo nuomonės. Palyginimui: prieš 12 mėnesių 37 proc. švedų buvo už narystę NATO, o 42 proc. buvo prieš.
Vis dėl to politinis pasipriešinimas narystei NATO vis dar yra nemažas tarp kairėn linkstančių partijų, kurios šiuo metu, sudariusios mažumos koaliciją, valdo Švediją.
Švedijos socialdemokratų lyderis S. Löfvenas ne kartą sakė, kad šalis neketina jungtis prie NATO ir kad jos nebuvimas NATO nare iki šiol buvo naudingas. Užsienio reikalų ministrė Margot Wallström taip pat yra sakiusi, kad Švedijos narystė NATO būtų nereikalinga Rusijos provokacija jau ir taip įtampos kupinu metu.
Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partijos „Švedijos demokratai“ politikai taip pat pasisako prieš šalies narystę NATO. Todėl centro dešiniesiems būtų labiau naudinga užsitikrinti socialdemokratų paramą prieš teikiant paraišką NATO narystei, mano ekspertai.
„Jeigu Švedija sieks NATO narystės, socialdemokratai taip pat turės tai priimti“, – sakė Geteborgo universiteto politologas ir aktyvus Socialdemokratų partijos narys Ulfas Bjereldas.
Istoriškai Švedijos neutralitetas turi gilias šaknis. Šalis nėra kariavusi jau daugiau nei 200 metų. Ji išvengė tiesioginio dalyvavimo abiejuose pasauliniuose karuose, o Šaltojo karo metu oficialiai nepalaikė nė vienos pusės.
Vadovaujant tokiems lyderiams kaip socialdemokratas Olofas Palme (jis du kartus ėjo premjero pareigas ir buvo nužudytas 1986 metais), Švedija ne kartą garsiai kritikavo Jungtinių Valstijų ir NATO politiką, net ir tuo pat metu siekdama tvirtų ryšių su Vašingtonu. Švedija taip pat laikė save nepriklausomu balsu tarp NATO ir Sovietų Sąjungos ir manė, kad gali padėti sumažinti įtampą.
„Nepajudėsime iš vietos nė per milimetrą dėl savo neutraliteto ir Švedijos nepriklausomybės, kurie užtikrino mums taiką 170 metų“, – 1985 metais parlamente sakė O. Palme.
Tačiau nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Švedija pamažu artėjo prie NATO ir dabar turi vadinamųjų glaudesnio dialogo ir bendradarbiavimo su NATO galimybių, kaip ir dar keturios šalys, nepriklausančios kariniam blokui.
Švedija prisidėjo prie NATO vadovaujamų operacijų ir misijų Balkanuose ir Afganistane. Šalies pajėgos reguliariai dalyvauja pratybose su NATO pajėgomis. 2016 metais Švedija sutiko teikti NATO priimančios šalies paramą, kad NATO kariai galėtų paprasčiau veikti Švedijos teritorijoje, jei to prireiktų.
Nuosaikiosios partijos lyderio Ulfo Kristerssono komentarai spaudai leidžia teigti, kad net jeigu centro dešinės blokui pavyktų užsitikrinti daugumą parlamente po rugsėjį vyksiančių rinkimų, jis veikiausiai siektų ir socialdemokratų paramos prieš teikdamas NATO narystės paraišką.
Tačiau jis pridūrė, kad „didelė mažuma neturėtų amžinai turėti veto teisės“.
Apklausos rodo, kad centro kairės ar centro dešinės mažumos vyriausybė yra realiausias rugsėjį vyksiančių rinkimų rezultatas, nes daugiau nelabai yra ką rinktis.
U. Kristerssonas teigia, kad be pagalbos, kurią užtikrina NATO suteikiama kolektyvinė gynyba, jo šalis išliks pažeidžiama. „Mes neturime garantijų, kurių turi tikra narė, jeigu kažkas įvyktų“, – sakė jis.