Dalies Vokietijos veikėjų šūkiai ukrainiečiams skambėtų lyg pasityčiojimas: jie turėtų atsiprašyti Ukrainos

„Frieden schaffen ohne Waffen!“ – „Sukurti taiką be ginklų!“ – šis skambus vokiečių pacifistų šūkis Rusijos užpultiems ir net per Velykas bombarduotiems ukrainiečiams turėtų skambėti kaip pasityčiojimas. Tačiau saugioje ir sočioje Vokietijoje dalis pacifistų prieš dvi savaites jį skandavo tradicinėse „Velykų eitynėse“, keliasdešimt mokslo, politikos ir kultūros asmenybių neseniai paskelbė atvirą laišką kancleriui, reikalaudami nesiųsti į Ukrainą jokių ginklų, jiems garsiai pritarė protestantų bažnyčios įgaliotinis taikai, vyskupas Friedrichas Krameris.

Šios pozicijos daugiau ar mažiau atvirai laikosi ir pacifistinis socialdemokratų sparnas, o svarbiausias jų, pacifistinėmis pažiūromis garsėjantis Rolfas Mützenichas, netgi vadovauja didžiausiai Bundestago frakcijai. Diskusijas apie paramą Ukrainai ginklais jis kritikavo kaip „militaristines“.

Prie SPD „taikdarių“ sparno ir jo įtakos kancleriui Olafui Scholzui dar sugrįšime. Pradžiai verta pažvelgti į nūdienos pacifistų psichogramą, – žurnale „Der Spiegel“ ją pateikė skiltininkas Sascha Lobo. Pasak jo, tai anaiptol nėra naivuoliai, nesugebantys matyti realybės, tai savo ideologija besipuikuojantys savimylos, kuriems kitų kančios nerūpi. „Tai žmonės, kurie apsivelka striukę ir iškart pamiršta, ką reiškia šalti“, tai žmonės, kurie savo principų laikosi kitų žmonių gyvybių kaina.

Tačiau kairiųjų pažiūrų skiltininkas apeina politinį šio sąjūdžio aspektą, – tai, kad pacifizmas Vokietijoje suvešėjo po antiamerikanizmo ir brolystės su Rusija vėliava. Taikliu Lenkijos rašytojo Szczepano Twardocho pastebėjimu, „sovietinė, o vėliau ir Rusijos propaganda jau beveik šimtą metų naudoja pacifizmą, siekdama moraliai ir intelektualiai pacifikuoti Vakarus – Vakarų Europos nusiginklavimo šalininkai niekada neadresuoja savo reikalavimų Kremliui.“ Rusija naudojosi Vakarų pacifistais, drauge pati ginkluodamasi, – Vokietijos dienraštyje „Die Welt“ tik prasidėjus karui rašė autorius.

Pacifistų šūkiai nuginkluoja besiginančius

Taip, karas yra didžiausias blogis, – pripažįsta Sz. Twardochas, kurio senelei, tada dar paauglei, teko bėgti iš Rytų Prūsijos nuo Raudonosios armijos. Tačiau šūkis „Jokio karo!“ šiandien, Rusijai užpuolus Ukrainą, nėra tinkamas. Pasikeitusiam pasauliui „suvokti ir analizuoti reikalingi kiti įrankiai“, – primena jis abstrakčiuose šūkiuose įstrigusiems vokiečių pacifistams.