aA
Rusijos policijoje ir kitose jėgos struktūroms atstovaujančiose įstaigose darbuojasi šimtai tūkstančių pareigūnų. Šie žmonės tiria nusikaltimus ir prižiūri viešąją tvarką. Tuo jų misija, deja, neapsiriboja. Ne kas kitas, o būtent šie pareigūnai kankina nuovadose atsiduriančius piliečius ir žiauriai muša protesto akcijų dalyvius.
Rusijos policija vaiko protestuotojus
© Reuters / Scanpix

Keletą metų vienoje iš Maskvos policijos operatyviojo reagavimo komandų pradirbęs vyras, talkinęs išvaikant ne vieną mitingą, su sąlyga, kad bus nebus atskleista jo tapatybė, leidinio „The Village“ specialiajam korespondentui Andrejui Jakovlevui sutiko papasakoti apie savo darbo specifiką ir atskleisti policininkų požiūrį į jėgos panaudojimą bei smurtą. Toliau skelbiamas portale „Meduza“ paviešintas to asmens monologas.

Kuo daugiau informatorių tau dirba, tuo geresnis esi operatyvininkas

Siekiant išgauti prisipažinimą, panaudoti jėgos paprastai neprireikia. Policijos skyriuje dažniausiai imamasi moralinio spaudimo, kadangi bet kurio pareigūno tikslas – palaužti žmogaus valią. Štai, tarkim, jūs rūkote. Dabar aš paimsiu jūsų diržą ir batraiščius, o tada užrakinsiu kameroje. Jūs labai norėsite į tualetą, imsite belstis, bet aš jūsų neišleisiu. Budinti pamaina taip pat bus užsiėmusi kitais reikalais. Žiemą oro temperatūra kameroje siekia maždaug 15 laipsnių. Jūs, aišku, galite nusilengvinti vietoje, bet tada jausitės nekomfortiškai ir nepatogiai.

Tokių veiksmų tikslas – priversti žmogų pasakyti kuo daugiau informacijos. Kamera – ypač veiksminga žmonių žlugdymo priemonė. Kai žmogus supranta, kad panašiomis sąlygomis teks prasėdėti penketą metų (tik kameroje bus dar 20 žmonių), labai greitai pasikeičia.

Keik vėliau jūs pajusite norą rūkyti. Štai tada aš įžengsiu ir pasakysiu: „Eime, bičiuli. Pabendrausime, parūkysime.“ Taip pat leisiu jums nueiti į tualetą. Tada kartu nueisime į kabinetą, kuriame taip pat galima išdarinėti įvairius triukus. Pavyzdžiui, išbarstyti ant grindų pusę puodelio kavos. Tada aš sėdėsiu gerdamas kavą, o jūs užuosite nuo manęs sklindantį tabako kvapą ir labai norėsite rūkyti.

Tada jau pradėsiu paprasčiausiai jūsų klausinėti. Jūsų kaltę patvirtina vaizdo įrašai, tačiau man būtina gauti tvirtų, daiktinių įrodymų. „Bičiuli, tu juk pavogei moksleivio kuprinę. Man reikalingi daiktiniai įrodymai. Be tavo pagalbos juos gauti bus sunku. Kur ta kuprinė? Už vagystę gali gauti nuo trejų iki šešerių metų. Rinkis pats. Jei anksčiau neteistas, gal būsi nuteistas lygtinai. Arba štai – 51 konstitucijos straipsnis – gali nieko nesakyti. Bet kuriuo atveju vykdysime kratas ir kuprinę rasime. Kavos gersi?“ – sakysiu aš, būdamas tuo pačiu ir geras, ir piktas. „Rūkysi? Klausyk, o kas rajone apskritai vyksta? Ką nors pažįsti?“ – paklausiu. Juk savaime aišku – kuo daugiau skundikų, tuo tu geresnis operatyvininkas.

Maskvoje policija sulaikė keliolika protestavusiųjų
Maskvoje policija sulaikė keliolika protestavusiųjų
© AFP/Scanpix

Mušti tave? Kankinti? O kam? Na, gausi su kumščiu į veidą ir grynai žmogiškai užpyksi, nebekalbėsi. Operatyvininko profesionalumas matuojamas pagal tai, kaip sėkmingai jis atlieka pagrindinę savo užduotį – palaužia tave psichologiškai. Kartais tuo tikslu tenka pavartoti ir jėgą. Bet dar kartą kartoju: tokio atvejo, kai smurtas būtų buvęs nepagrįstas, aš neprisimenu. Štai frazė iš gerai žinomo serialo „Neištirta byla“: „Smurtas – ne sveriama karamelė – po lygiai nepažersi.“

Fizinę jėgą tarnyboje paprastai trenka naudoti per masinius susibūrimus, kai reikia sutramdyti minią, futbolo aistruolius arba kokius nors mitinguotojus, taip pat vykdant sulaikymo operacijas.

Taikė NKVD ir gestapo praktikuotus psichologinio kankinimo metodus

Prisiminkite filmą „Susitikimo vietos pakeisti negalima“, o ypač epizodą, kuriame rodoma kaip kapitonas Žeglovas apklausia pilietį Gruzdevą. Tenai buvo įdomi scena, kai Gruzdevas sėdi ir sako: „Aš – ne vagis.“ Į tai Žeglovas jam atsako: „Taip, jūs – ne vagis, jūs žmogų užmušėte.“ Tą akimirką Žeglovas prisilenkia prie kėdės, ant kurios sėdi Gruzdevas, užkelia ant jos koją ir batu primina tardomojo lietpaltį. Gruzdevas mėgina atsistoti, bet negali. Tai puiki psichologinio spaudimo iliustracija.

Manau, visus žmones galima suskirstyti į plėšrūnus, kitaip sakant, piktadarius, ir ramiai besiganančią bandą
Maskvoje dirbęs policininkas

Suprantu, kad jums, kaip niekada su sistema nesusidūrusiems arba tik per televizorių su ja susidūrusiems piliečiams, atrodo, kad vos tik patenki į policijos poskyrį, tau ant galvos iš karto užmaunamas maišas, o elektrošokas ir guminės lazdos laukia tiesiog iš visų pusių – kad tik patirtum maksimaliai kančių. Visgi taip nėra. Mat visi supranta, kad užsibrėžtą tikslą galima pasiekti kur kas paprasčiau.

Mano praktikoje maišo žmogui ant galvos niekas nemovė, tačiau pats manau, kad tai ne fizinė, o psichologinė prievarta. Pamėginkite patys užsidėti ant galvos maišą. Taip daroma ne siekiant uždusinti, o norint sukelti panikos ir baimės priepuolį. NKVD ir gestapas taikydavo dar vieną psichologinio kankinimo metodą. Jo yra tekę imtis ir man. Nieko neteisėto daryti netenka.

Pavyzdžiui, keturias valandas kalbamės, nes tiek trunka apklausa. Tada jūs nuvedamas į kamerą. Esate užverstas klausimais ir norite pailsėti. Po pusvalandžio jus apklausia kitas darbuotojas. Po paros tokio bemiegio režimo jūs papasakosite viską, ką žinote. Istorija – mano hobis. Apie tokio tipo nemigą aš ir sužinojau skaitydamas kažkokius NKVD ir gestapo pareigūnų prisiminimus. Gestapo darbuotojai, žinoma, galėjo apskritai savęs nevaržyti.

Sykį sulaikiau asmenį, kuris, kaip buvo žinoma, laikė narkotikus. Kitaip sakant, iš jo jau buvo konfiskuotas nedidelis kiekis narkotikų – heroino. Vis dėlto aš tiksliai žinojau, kad jis jų turi daug daugiau, kad šiaip jau yra platintojas. Nepertraukiamos apklausos labai padėjo. Norimą rezultatą pasiekiau. Iškankintas nemigos jis viską papasakojo.

Prisiminkime kinus. Baisiausiu kankinimu jie laikė ant galvos lašantį vandenį. Mes elgiamės panašiai: pastatome kameroje kolonėlę, įjungiame muziką ir bent septynias valandas jos neišjungiame. Kokias dainas leidžiame? Bet kokias – pradedant klasika ir baigiant AC/DC. Pats taip daryti nebandžiau, bet žinau, kad taip policijoje elgiamasi. Į kamerą patekęs žmogus iš pradžių mėgaujasi muzika, tačiau po kokių trijų valandų ima belsti į kameros duris ir prašyti ją išjungti.

Niekas nieko nelaužo ir neišsukinėja. Mėgaukis muzika, bičiuli. (Portalas „Meduza“ primena, kad Rusija yra pasirašiusi kankinimus draudžiančią JTO konvenciją, kurioje kankinimas apibrėžiamas kaip „bet koks veiksmas, kuriuo kokiam nors asmeniui sąmoningai stengiamasi suteikti stiprų skausmą arba kančią – fizinę arba moralinę, siekiant iš jo arba trečiojo asmens išgauti informaciją arba prisipažinimą, jį nubausti arba įbauginti.“)

Maskvoje rengiamasi opozicijos mitingui
Maskvoje rengiamasi opozicijos mitingui
© RIA/Scanpix

Jei įtarimai susiję su terorizmu, nekaltumo prezumpcija apskritai lygi nuliui

Taip, policininkai muša. Jėga paprastai naudojama per sulaikymo operacijas. Tarkim, man pranešama, kad iš Kaukazo respublikų atvykę piliečiai rajone įvykdė apiplėšimą. Mes susekame jų automobilį ir atvykstame su tikslu sulaikyti. Kiek mums žinoma, jie tikrai apsiginklavę peiliais, o galbūt ir šaunamaisiais ginklais. Esame tik dviese, o jų – net penki. Taigi, vien saugumo sumetimais sulaikymas vykdomas ypač griežtai. Vienam galbūt teks smūgis į koją, kitam – į žandikaulį.

Kai dirbau griežtojo reagavimo teisėsaugos skyriuje, su kolegomis tekdavo vaikščioti po turgavietes. Tada būdavo svarbu, kad buhalteriai, kuriais paprastai dirbdavo moterys, nespėtų prisiliesti prie kompiuterio ir dokumentų. Taigi, vienu smūgiu išspirdavome duris ir veidu į grindis guldydavome bet kokius viduje esančius žmones, neatsižvelgdami nei į amžių, nei į lytį. Tik vėliau kalbėdavomės ir viską apžiūrėdavome. Esant įtarimų, susijusių su terorizmo vykdymu, nekaltumo prezumpcija apskritai lygi nuliui, todėl policija visada elgiasi griežtai ir tiesmukai.

Ne kitaip būna ir kokio nors neeilinio nusikaltimo, pavyzdžiui, išžaginimo, atveju. Tie, kuriems teko susipažinti su vagių pasaulio kodeksu, puikiai žino, kad žagintojų zonoje laukia ypač sunkūs laikai.

Pakliuvus pas mus – lygiai tas pats. Tokiu atveju suveikia ir asmeninio saugumo instinktas, ir emocijos, kurias ne visada pavyksta suvaldyti.

Atvejį, kai žagintojui gerokai kliūva į vieną vietą, reikėtų vadinti auklėjamąja priemone. Ribų nė vienas pareigūnas neperžengia, tačiau visi, kurie ateina, po porą kartų trinkteli keliu. Taigi, vien būdamas kabinete žagintojas bent nuo dešimties žmonių gauna į pautus. Nuo tokios traumos niekas nemiršta. Su bokso pirštinėmis ir guminėmis lazdomis niekas nemuša. Be to, taip vyksta tik tada, kai žagintojo kaltė įrodyta. Tiksliau, kai pareigūnai 51 proc. įsitikinę, kad asmuo kaltas.

Rusijos policija
Rusijos policija
© AP / Scanpix

Svarbiausia pareigūnui – nepalikti žymių. Mat pilietis gali imti ir parašyti pareiškimą. Galiu paaiškinti, kaip mums tai pavyksta. Štai imsiu ir panaudosiu elektrošoką toje vietoje, kur oda lygi ir minkšta. Tik, aišku, ne iš tos pusės, kurioje širdis, kad ji, neduokdie, nesustotų, – iš kitos pusės. Kartą ar porą taip padarysiu. Jokių žymių greičiausiai neliks, o nupurtys atsakančiai, ir vargu ar norėsite tai pakartoti. Smogti reikia į tas vietas, kuriose oda lygi ir minkšta.

Ir apskritai – kodėl gi turėčiau mušti rankomis, jei galiu pasinaudoti stora telefono abonentų knyga? Smūgis tokia knyga per nugarą arba galvą gali baigtis smegenų sutrenkimu, bet jokios žymės nuo jo neliks. Vis dėlto pačiam taip elgtis neteko. Tiksliau, buvo vienas atvejis su tokiu uzbeku, kuris įvykdė automobilio vagystę, buvo sučiuptas su daiktiniais įrodymais, bet dar pabandė pajuokauti. Taip, jam kartą teko smogti ta knyga, tiesiog kad apsiramintų. Telefonų knyga skyriuje tam ir yra. Kuriems galams šiaip jau ji reikalinga, kai yra guglas?

Čiupau guminę lazdą ir ėmiau ja tvatyti, kur papuola

Pateiksiu dar vieną jėgos panaudojimo pavyzdį. Buvo 2012 m. gegužės 6 d. Iš gegužės 9-ajai skirto parado repeticijos buvau iškviestas į Bolotnaja aikštę. Dėl mitingo buvo susitarta, jokių nesklandumų kilti neturėjo. Buvome paprašyti dėl visa ko likti kaip rezervas. Be radijo stotelių, megafonų ir metalo detektorių jokių priemonių daugiau neturėjome. Neturėjome ir neperšaunamų liemenių – išvis nieko. Tik staiga girdžiu bataliono vado pavaduotoją šaukiant: „Visi laisvi būriai, bėgte prie išėjimo iš aikštės!“

Pastebėjau dviem eilėmis sustatytas užtvaras, tarp kurių – aštuoniolikamečiai kariai. Minia kaip niekur nieko nuvertė užtvaras ir ėmė veržtis pirmyn, o tie kariai stovi užspęsti ir nieko negali padaryti. Nevalia pamiršti, kad tai buvo penkiatūkstantinė minia, o visas policijos pajėgas sudarė maždaug 500 pareigūnų. Kadangi minios vis tiek nebūčiau sugebėjęs sulaikyti, turėjau paprasčiausiai gelbėti tuos vargšus karius. Čiupau vieno iš karių lazdą ir ėmiau ja tvatyti, kur papuola. Gal net iki kraujo ką nors sužeidžiau. (Portale „Meduza“ paminima, kad OMON-o darbuotojai Bolotnaja įvykius nagrinėjusiuose teismuose taip pat nurodė, jog per susidūrimus su policija protestantai naudojo užtvaras, o kariams buvo padedama pasišalinti iš aikštės, kad nebūtų sutraiškyti.)

Prisimenu, kaip išvilkau pensininką, rėkusį kažkokius šūkius ir šiaip labai aktyviai besielgusį. Šalia jo nukrito butelis su padegamuoju mišiniu. Jis ir šalia buvęs policijos pareigūnas tuoj pat užsidegė. Pensininkui paprasčiausiai buvo smogta į žandikaulį, kad liautųsi panikuoti, tada nuvilkta jo striukė, užgesinta, o jis tučtuojau perduotas greitosios pagalbos žinion. Tokiomis akimirkomis jėgos panaudojimas, manau, pateisinamas.

Per sulaikymo operacijas iš mūsų galima tikėtis ir antausių, ir smūgių. Yra tekę ir su batais per rankas lipti. Mitingų dalyviai ypač mėgsta įsitverti į aptvarus, o kaip gi juos tada atplėšti, jei tenka sulaikyti už jau vykdomą administracinės tvarkos pažeidimą? Savaime suprantama, kad tokiu atveju be fizinės jėgos apsieiti nepavyksta. Taigi, atsistoju su kerziniu batu ant minkštų kieno nors kedų ir to asmens rankos kaipmat atsileidžia. Taip man paprasčiau atplėšti jį nuo aptvaro ir nuvilkti iki „paziko“. Jokios prasmės nei mušti, nei kankinti aš nematau. Elektrošoką sukeliančių įtaisų ką nors sulaikydamas taip pat nesu naudojęs. Kolegos paprastai taip pat to nedaro. Šiaip mes tais daiktais nesinaudojame. O kam?

Teistumo nebuvimas – anaiptol ne jūsų nuopelnas, o nepakankamas mūsų uolumas
Maskvoje dirbęs policininkas

Prarasti sveikos nuovokos man, galima sakyti, dar neteko. Na, tam tikros ribinės situacijos man pažįstamos, tačiau visada sugebėdavau suprasti, kad einu tarnybą, o panaudodamas jėgą galiu užsitraukti baudžiamąją atsakomybę. Vis dėlto pasitaiko labai įvairių atvejų. Štai kartą mano kabinete atsidūrė kone perpus už mane aukštesnis uzbekas, sulaikytas už automobilio vagystę. Vos tik nuėmiau nuo jo antrankius, jis kaipmat pašoko, atstūmė mane į šalį, o pats trenkėsi į sieną taip, kad atrodytų, jog tai aš jo galvą į sieną daužau. Už tai jis buvo atitinkamai apramintas, kad žinotų, jog daugiau taip elgtis negalima. Tada nebuvo apsieita be greitosios pagalbos.

Sakydamas „apramintas“, turiu omeny, kad jis buvo ganėtinai griežtai paguldytas ant grindų. Kadangi nepanoro susidėti rankų už nugaros, kad dėl jo paties saugumo mes uždėtume antrankius, teko imtis gana griežtų metodų, galop net kaklą keliu užspausti. Kai ant grindų gulinčiam žmogui keliu užspaudžiamas kaklas, tam tikrą akimirką jam pritrūks oro. Tokio tipo veiksmų išmokoma rengiant pareigūnus darbui.

Rusijos policija vaiko protestuotojus
Rusijos policija vaiko protestuotojus
© Reuters / Scanpix

Kiek kartų per savaitę tenka pademonstruoti agresiją, pasakyti sunku. Kartais ir triskart per dieną tenka pasikarščiuoti: vienam į nugarą, kitam į sprandą, trečiam – antausis. Kartą per savaitę ir veidu prie grindų ką nors prispaudi.

Pagrindinės problemos – vadovybės idiotizmas ir nepakankama materialinė bazė

Policijoje aš pradirbau penketą su puse metų. Tarnavau viename iš jėgos struktūroms pavaldžių skyrių. Žargonu jis vadinamas sunkiuoju. Buvau vienas iš tų pareigūnų, kuriuos vadina vėžliukais nindzėmis arba kosmonautais. Mes dalyvaujame operatyviose atakose, guldome veidu į grindis, ir dėl to esame ypač nemylimi.

Nė vienas mano šeimos narys nedirbo milicijoje. Pats iki tarnybos dirbau mokykloje istorijos mokytoju. Vėliau tapau už specialųjį darbą atsakingu direktoriaus pavaduotoju. Taip, vaikus aš pavaikydavau – už kiekvieną prasižengimą liepdavau daryti kokius nors fizinius pratimus. Aš jų nemušiau, tačiau jie buvo neapsakomai energingi – niekaip nenusiramindavo ir trukdė vesti pamokas.

Po kiek laiko jie jau patys ėmė viską suprasti: jei iškrėsdavo kokią eibę, eidavo į klasės galą ir padarydavo po kokių 50 atsispaudimų, o tada grįždavo į suolą. Neseniai mačiau buvusius savo penktokus. Dabar jie jau baigė mokyklą. Matyti, kad atsakančiai treniruojasi. Rūko tik vienas kitas. Apie jų pedagogą to nepasakysi. Vadinasi, buvo naudos? Buvo. Kai išėjau iš mokyklos, man buvo 25–26 metai. Iš pradžių dirbau įprastu eiliniu – norėjau tarnauti šaliai, dėl idėjos. Norėjau dirbti nusikaltimų tyrimo skyriuje, kad galėčiau ieškoti piktadarių.

Prie darbo policijoje aš greitai pripratau, matyt, todėl, kad kadaise mokiausi berniukų licėjuje. Tai eksperimentinio tipo valstybinė mokykla – pusiau armija, pusiau Suvorovo institucija, kurioje buvo ir kareivinės, ir būriai, ir net „dedovščinos“ elementai. Visgi „dedovščina“ – gana sąlyginė sąvoka.

Rusijos policija vaiko protestuotojus
Rusijos policija vaiko protestuotojus
© AP / Scanpix

Galiu pateikti pavyzdį. Tarkim, aš mokausi jau antrus metus, o jūs – tik pirmus. Mums besėdint korpuse ant lovos, užeina auklėtojo padėjėjas (pastarieji būdavo 11–12 klasių mokiniai) ir sako: „Vaikinai, eikite ir išrikiuokite batus.“ Kaip manote, kas eis? Tam, kuris pasakytų, kad to nedarys, vietoj batų rikiavimo tektų šveisti tualetą. Jei ir tada nepaklusdavo, visa klasė, užuot sėdusi vakarienės, turėdavo bėgioti arba daryti atsispaudimus. Jei taip nutikdavo, vėliau kaltininkui, aišku, tekdavo atsakyti. Tai juk buvo berniukų kolektyvas, todėl jei kas prasikalsdavo, turėdavo atsiimti.
Ypač nekęsdavome apsimetėlių – vadinamųjų žiurkių. Kambariuose gyvendavo po 15 žmonių. Tarkim, kuris nors pasiūlo drauge išgerti arbatos ir paklausia, ar kas neturi ko nors saldaus.

Kažkuris ima ir atsako, kad tikrai nieko neturi. Tačiau po akimirkos paaiškėja, kad lovoje jis slepia stiklainį uogienės. Tokiu atveju tas stiklainis būdavo čia pat sudaužomas.

Jokių žymių greičiausiai neliks, o nupurtys atsakančiai, ir vargu ar norėsite tai pakartoti. Smogti reikia į tas vietas, kuriose oda lygi ir minkšta
Maskvoje dirbęs policininkas

Mokykloje, nuo 8 iki 12 klasės, aš mokiausi nuo skambučio iki skambučio. Mano požiūriu, tai viena iš geriausių Rusijos mokslo įstaigų, nes joje berniukai mokomi taip, kad išaugtų tikrais vyrais. Armijoje aš netarnavau, kadangi vienintelės pajėgos, kuriose norėjau tarnauti, būtent – pasienio tarnyba, man buvo neprieinamos.

Lūkesčiai, kuriuos siejau su darbu policijoje, iš esmės nesiskyrė nuo realybės. Šioks toks chaosas ir puikus, protingas vadovas. Chaosui priskiriu neaiškius nurodymus ir idiotiškas užduotis. Pavyzdžiui, per tą laiką, kol aš dirbu, net kelis kartus buvo pakeista uniforma, taigi, be perstojo turėjome keisti antpečius. Arba 20–30 asmenų būrys pasiunčiamas suvaldyti situacijos turguje „Južnyje vorota“, kur vien pro vartus galėdavo prabėgti net tūkstantis žmonių. O, tarkim, į kokius nors ne itin svarbius renginius nurodoma vykti neįtikėtinam skaičiui darbuotojų.

Po dvejų su puse metų perėjau į nusikaltimų tyrimo skyrių. Jame taip pat pradirbau dvejus su puse metų. Tada palikau tarnybą. Buvau už tam tikrą rajoną atsakingas operatyvininkas, t. y. dirbau teritoriniame vidaus reikalų skyriuje ir turėjau daryti visus įmanomus darbus. Visgi formaliai darbai buvo paskirstyti. Mano kuruojama sritis – narkotikai ir kėsinimosi į svetimą nuosavybę atvejai, įskaitant vagystes ir apiplėšimus.

Pagrindinės problemos, su kuriomis tekdavo susidurti, kildavo dėl vadovybės idiotizmo ir nepakankamos materialinės bazės. Aš, kaip operatyvininkas, gaudavau 55 tūkst. rublių (722 eurų) algą. Maždaug pusę tekdavo skirti benzinui ir informatoriams. Skubias tiriamąsias operacijos taip pat tekdavo finansuoti iš savo kišenės. Jei prisieidavo vykdyti kontrolinį pirkimą, leisdavau savus tūkstantį rublių. Vėliau ta suma, kaip įkaltis, buvo įrašoma į bylą. Net formas, kurios neva išduodamos, daugelis pareigūnų pirkdavo už savus pinigus.

Jutome ne tik finansavimo stygių, bet ir įgaliojimų trūkumą. Negalėdavome gauti telefonų sąskaitų, kai tekdavo ieškoti pavogtų telefonų aparatų, negalėdavome peržiūrėti banko operacijų suvestinių, kai tekdavo aiškintis sukčiavimo banko kortelėmis atvejus. Be to, operatyvininkai nuolat užverčiami darbais. Paprastai tenka dirbti su 20–30 bylų medžiaga ir tuo pačiu metu dar dalyvauti niekad nesibaigiančiuose pasitarimuose.

Nesant iš ko mokėti algų, trūko darbuotojų, todėl darbų grafikas nebuvo apibrėžtas jokiomis normomis. Pamenu, kaip vienu laikotarpiu patruliavimo skyriuje dirbo vos aštuoni pareigūnai, vadinasi, keturi vienoje pamainoje. Neduokdie, kuris nors suserga – jo pakeisti visiškai nėra kuo. Tačiau oficialiai tokių pareigūnų buvo 20. Mūsų, operatyvininkų, oficialiai buvo septyni, o faktiškai – keturi. Taigi, laisvalaikio dažnai tekdavo atsisakyti: ištisai užsisėdėdavau po darbo palinkęs prie kokios nors medžiagos arba turėdavau kur nors vykti gavęs iškvietimą. Dėl šių priežasčių policijos personalas dažnai keičiasi. Porą metų tyrimų skyriuje pradirbę pareigūnai jau laikomi senbuviais.

Bendraudamas su žmogumi aš suprantu, su kuo turiu reikalą – su budeliu, ar su auka. Suprantu ir ką konkretus asmuo gali iškrėsti
Maskvoje dirbęs policininkas

Šiaip sau retai kas sulaikomas – apie tai labai taikliai yra pasakęs Dzeržinskis

Kvotų sistema, aišku, egzistuoja, todėl išaiškinimų skaičius dažnai laužiamas iš piršto, mat statistika – ypač svarbi. Tarkim, praeitą mėnesį mūsų skyriaus kuruojamoje teritorijoje buvo užregistruoti du užpuolimai, penki apiplėšimai ir dešimt vagysčių. Iš jų pavyko išaiškinti vieną užpuolimą, tris apiplėšimus ir penkias vagystes, todėl šį mėnesį jokių užpuolimų būti negali ir apie juos bylojančius rodiklius teks sąmoningai sumažinti.

Tokiais atvejais gelbsti tam tikri procedūriniai niuansai. Pavyzdžiui, galima nerasti nusikaltimo pagrindo ir įrašyti kokią nors nesąmonę, kaip antai „grūdų dingimo iš sunkvežimio priežastis, kaip rodo ant aptvarų paliktos žymės, – pulkas žvirblių“. Taip pat galima pamėginti pažeminti nusikaltimo kategoriją. Tada reikia pasikalbėti su pareiškėju taip, kad apiplėšimą pavyktų pateikti kaip įprastą vagystę.

Jei bylą išaiškiname, tada elgiamės priešingai – bandome pakylėti jos kategoriją iki kuo sudėtingesnio atvejo. Jokių sąžinės priekaištų bent aš taip darydamas nejaučiu. Štai paprasčiausias pavyzdys – girtuoklis nukniaukia iš parduotuvės butelį degtinės. Tai yra įprasta smulki vagystė, už kurią skiriama aštuonių parų arešto ir dešimteriopo žalos atlyginimo bausmė. Į įvykio vietą prisistatę patruliai iš karto aiškinasi, su kokiu tipu teks turėti reikalų. Jei juo niekas nesiskundžia, be to, jis naudingas teisėsaugai, tarkim, perduoda kokią nors informaciją, nusikaltimas įforminamas kaip administracinio pobūdžio pažeidimas. Tačiau jei asmuo ne kartą teistas, nuolat kelia nepatogumų kaimynams ir pykstasi su teisėsauga, surengiama kuo rimčiausia apklausa, o pažeidimas įvardijamas kaip vagystė, kitaip sakant kriminalinis nusikaltimas.

Rusijos policija vaiko protestuotojus
Rusijos policija vaiko protestuotojus
© Reuters / Scanpix

Be niekur nieko beveik nė vienas asmuo nesulaikomas. Kaip sakė Feliksas Dzeržinskis, „teistumo nebuvimas – anaiptol ne jūsų nuopelnas, o nepakankamas mūsų uolumas“. Kiekvienas turi krūvas nuodėmių. Būtų galima rasti ir kriminalinio pobūdžio nusikaltimų. Manau, kad kiekvienas, gerokai pasiknaisiojęs po savo praeitį, rastų poelgių, kuriems beveik būtų galima pritaikyti baudžiamąjį kodeksą, nekalbant jau apie administracinius pažeidimus. Ar atsiras bent vienas, nenusikeikęs viešoje vietoje? Aš ir pats dabar sėdžiu viešoje vietoje (prie restorano „McDonald‘s“) ir rūkau cigaretę.

Dabartiniai policijos pareigūnai dažniausiai gali būti lyginami su šiandienos nusikalstamu pasauliu

Dabar kriminalinių nusikaltimų tyrimų skyriuje dirba begalė jaunų, nesusitupėjusių geltonsnapių, labiausiai siekiančių pasipelnyti, todėl teisingais ir neteisingai būdais bandančių priversti piliečius mokėti pinigus. Pasitaiko ir apgaulės atvejų. Policininkai nustojo demonstruoti piliečiams pagarbą.

Anksčiau, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje, žmonės suprasdavo, kad patekę į skyrių problemų neišvengs. Šalyje tvyrojo tokia padėtis, kad pareigūnai buvo priversti dirbti maksimaliai griežtai. Ne mažiau kaip kas antras nešiodavosi pistoletą. Nusikaltimų skaičius tada siekė kosmines aukštumas, todėl prieš eilines vagystes jau buvo linkstama užmerkti akis. Kasdien tekdavo susidurti su keliais žmogžudysčių, užpuolimų, išžaginimo ir sunkaus sužalojimo atvejais.

Šiandieninė visuomenė gerokai sotesnė, todėl didelis skaičius nusikaltimų yra susijęs su sukčiavimu. Tokių nusikaltėlių apskritai nėra jokios prasmės mušti. Sukčius išsiskiria palyginti plačia erudicija. Jis paprastai būna pakankamai nuovokus ir išsilavinęs, ekonomiką ir technologijas išmanantis kur kas geriau nei mes. Vadinasi, pagrindinė užduotis – sužlugdyti jį psichologiškai, žinant, kad patyrus nesėkmę teks gerokai paplušėti renkant įrodymus.

Ar gali būti, kad kankinamas žmogus sakytų netiesą? Visų pirma, šį dalyką labai lengva patikrinti, o, antra, padirbėjus tam tikrą laiką nusikaltimų tyrimo skyriuje, imi labai greitai suprasti, kas auka, o kas budelis, ir koks pastarojo rangas. Kas vilkas, kas Raudonkepuraitė, kas ežiukas, o kas triušiukas. Kaip skelbia Darwino teorija, mes išsivystėme iš gyvūnų. Žmonės, ypač priklausantys nusikaltėlių pasauliui, labai dažnai vadovaujasi instinktais. Taip yra visur – net animacijoje.

Pavyzdžiui, iš karto matyti, kad Šarikas iš Rūgpienių kaimo – geraširdis šuo, todėl greičiausiai nepuls. Tačiau katinas Matroskinas pasižymi apsukrumu, todėl jo meilūs žodžiai gali būti apgaulingi. Sukčiai kaip tik ir priklauso šiai žmonių kategorijai.

Bendraudamas su žmogumi aš suprantu, su kuo turiu reikalą – su budeliu, ar su auka. Suprantu ir ką konkretus asmuo gali iškrėsti. Štai tu, Andrejau (kreipiasi į jį kalbinantį žurnalistą – red.), daugių daugiausia gali padaryti kokį nors administracinį prasižengimą – kad ir alaus vaikų žaidimo aikštelėje išgerti, už ką pristatytas į skyrių ilgai atsiprašinėsi. Dar gali vairuoti automobilį neturėdamas draudimo dokumentų. Nenoriu įžeisti, tačiau tu greičiausiai auka, be to, iš tokių, kuriomis tampama dėl pernelyg didelio patiklumo. Tokie kaip jūs laisvai gali tapti sukčių aukomis, o ir per galvą gauti už savo tiesų įrodinėjimą, kai to daryti šiukštu nepatartina.

Manau, visus žmones galima suskirstyti į plėšrūnus, kitaip sakant, piktadarius, ir ramiai besiganančią bandą. Dar, aišku, yra sarginiai šunys, saugantys bandą nuo plėšrūnų. Deja, kartkartėmis kuris nors šuo taip pat sudrasko vieną iš avių. Todėl piemeniui, kurio vaidmenį šiuo atveju tenka priskirti teisėtvarką prižiūrintiems organams bei visuomenės informavimo priemonėms, būtina stebėti, kad šunys netinginiautų ir tinkamai saugotų bandą nuo plėšrūnų, be to, patys jais nepavirstų.

Dabartiniai policijos pareigūnai, kad ir kaip apmaudu, dažniausiai gali būti lyginami su šiandienos nusikalstamu pasauliu. Dešimtajame dešimtmetyje ir šio amžius pradžioje nusikaltimų tyrimo skyriuose dirbo su pavojingais vilkais gebėdavę susidoroti operatyvininkai. Dabartiniai gi, neišskiriant nė manęs, nors kitados pasižymėdavau puikiais rezultatais, skiriasi nuo jų kaip diena nuo nakties.

Kaip buvau sarginis šuo, taip juo ir likau. Atvirai sakant, gerbiu dviejų kategorijų nusikaltėlius. Pirmajai priskiriu rimtus, tikrai intelektualius sukčiautojus. Jiems priklauso ir Sergejus Mavrodi, sugebėjęs apgauti visą šalį ir galop nuteistas kalėti. Taip pat gerbiu plėšikautojus. Tik ne tuos kurie grasindami peiliu apiplėšinėja merginas ir senyvo amžiaus moteris, o tuos, kurie nusitaiko į inkasatorių automobilius – kaip ginkluoti prieš ginkluotus. Jie juk tam tikra prasme šiuolaikiniai piratai. Tik, kaip sakoma viename filme, tikrųjų piratų laikai baigėsi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ekonomistai mala į miltus naują pensijų reformą: tokios sistemos nerastume niekur į Vakarus nuo Berlyno sienos (193)

Nuo kitų metų startuoja pensijų kaupimo pertvarka. Kam ji naudinga? „Delfi Dėmesio centre“...

Paaiškino, kodėl kauniečių šeima tarnyboms sukėlė įtarimų: rimtų klaidų padarė abi pusės (1048)

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė atskleidė daugiau aplinkybių apie...

Širinskienės klausimas konservatorei: kurioje vietoje čia yra visuomenės teisė žinoti? (278)

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) partijos atstovei Radvilei...

Kaip atrodo pigiausiai parduodami būstai Lietuvos didmiesčiuose (45)

Didmiesčiuose šiuo metu tikrai nestinga būstų pasiūlos, tačiau jiems įsigyti kartais...

Elle ir Žilvinas Grigaičiai pirmą kartą pasirodė kartu po santykių krizės: pora švenčia gyvenimą (58)

Antradienio vakarą Vilniaus širdyje žinomi žmonės rinkosi į atsinaujinusio žurnalo...

Tyrimas parodė: seksas su buvusiu partneriu netrukdo atsigauti po išsiskyrimo (20)

Tūkstančius kartų girdėjote įspėjimą, kad po išsiskyrimo to daryti nederėtų, tačiau seksas...

Kaip Agnės Jagelavičiūtės padiktuotą aprangos kodą interpretavo vakaro svečiai (20)

Kaip apsirengtumėte į vakarėlį, kurio aprangos kodas – fashion animal ? Savo interpretacijas...

Darbuotojų savijauta rūpinasi neįprastu būdu: leidžia dirbti su šunimis, žiurkėmis ir tarantulais (15)

Ar įsivaizduojate įprastą savo darbo dieną šunų, žiurkių ir tarantulų apsuptyje? Interneto...

7 geriausios paslaugos nuotraukoms saugoti (1)

Programos padės jums sutvarkyti nuotraukų kolekcijas neprarandant nei vieno jūsų turimo vaizdo.

Kaip išvengti negatyvios kritikos asmeniniuose santykiuose? (3)

Kodėl dažnai labiausiai skaudiname ir kritikuojame artimiausius ir mylimiausius žmones? Ar todėl,...