Pasirašytuose susitarimų dokumentuose pagrindinis dėmesys skiriamas ekonominiams ir reguliavimo klausimams, įskaitant bendrą mokesčių, bankininkystės, pramonės, žemės ūkio ir energetikos politiką.
Dokumentuose kol kas neužsimenama apie sudėtingesnius politinės integracijos klausimus, tokius kaip ilgalaikiai planai dėl bendro parlamento ar valiutos.
Baltarusijos pusė tikino, kad, nors V. Putino parašo ir nematyti, jis neabejotinai yra – kitoje dokumento pusėje. Ką reiškia šie „integracijos planai“ ir kas toliau laukia V. Putino ir A. Lukašenkos, aiškinosi „Belsat“.
Baltarusijos politologas ir analitikas Pavelas Usovas atkreipia dėmesį į faktą, jog abi pusės susitarė ne tik dėl integracijos programų. Rusams pavyko „prastumti“ ir karinę „Sąjunginės valstybės“ doktriną, kurią pasirašyti paruošė dar 2018 metais, bet tada A. Lukašenka atsisakė tą padaryti.
„Galimas dalykas, kad karinėje doktrinoje buvo gana aiškiai apibrėžta, kas yra priešas ir kaip reikia kurti bendrą Rusijos ir Baltarusijos strategiją NATO valstybių narių atžvilgiu, koks turėtų būti glaudesnis bendradarbiavimas neperžengiant karinės integracijos rėmų. Neatmetu galimybės, kad dabar, kai pagaliau ta karinė doktrina pasirašyta, ir atsižvelgiant į augančią įtampą prie sienos su Lenkija Baltarusijoje gali pasirodyti Rusijos pasienio pajėgos arba pasienio tarnybos, o tai prilygsta karių pasirodymui“, – mano P. Usovas.
Tai pirmasis svarbus aspektas – karinės ir strateginės Baltarusijos priklausomybės didinimas. Iš esmės tai reiškia šalies suvereniteto galą – jis ateis, vos tik įkels koją Rusijos karinės pajėgos. Taigi, „integracijos planų pasirašymas tėra širma, slepianti Rusijos karinį įsitvirtinimą Baltarusijos teritorijoje“.
P. Usovo nuomone, Rusija A. Lukašenkos atžvilgiu turi net ne vieną planą, bet kol kas nesiima nė vieno iš jų įgyvendinti.
„Pokyčių galime sulaukti tuo atveju, jeigu Rusija imsis visiškai kontroliuoti Baltarusijos politinę ir ekonominę erdvę. Jeigu Baltarusijos valdymas faktiškai atsidurs Maskvos arba Rusijos statytinių rankose, tuomet A. Lukašenkos klausimas bus išspręstas labai paprastai. Kol kas niekas neketina keisti A. Lukašenkos, nekeis, kol oficialiai nebus įtvirtintas Rusijos vaidmuo Baltarusijoje. O jau tada, kai rusai bus tikri ir ramūs, kad vadovo pokytis nedestabilizuos padėties, jie, be jokių abejonių, A. Lukašenkos atsikratys labai greitai. Tik to dar metus ar dvejus tikrai nebus“, – įsitikinęs ekspertas.
„Integracijos planai tokiomis sąlygomis – ideologinis ir teisinis Rusijos ekonominių interesų pagrindas Baltarusijoje, jie padės sudaryti sąlygas instituciniam paklusnumui“, – pridūrė P. Usovas.
Anot jo, A. Lukašenka elgiasi kaip vasalas, jaučiantis tiek psichologinę, tiek politinę V. Putino viršenybę.
„A. Lukašenka supranta, kad šią kovą laimėjo V. Putinas, o jis pralaimėjo, jo politinis likimas – tai tik laiko klausimas“, – daro išvadą P. Usovas.
Rusijos politologas Andrejus Suzdalcevas „Belsat“ sakė, kad po pasirašymo Baltarusija nepriklausomybės nepraras.
„A. Lukašenka pasirašė tuos integracijos planus – dabar laukia lėta kova dėl kiekvieno sakinio. Bet kokie pokalbiai apie suverenitetą, išdavystę ir taip toliau, taip kalbėti nevalia. A. Lukašenka nieko neišdavė, nes, jo suvokimu, šalies suverenitetas – tai jo valdžia“, – mano A. Suzdalcevas.
Jeigu tas Baltarusijos suverenitetas būtų kam nors reikalingas, seniai jau būtų dėl to ko nors ėmęsi, įsitikinęs A. Suzdalcevas. Tik Rusijai tai „lagaminas be rankenų“ – ir tai labai aiškiai iliustravo faktas, jog per tą nuotolinį susitikimą V. Putinas sėdėjo „tarsi robotas“.
Politologas abejoja ir tuo, kad Rusija nori užgrobti Baltarusijos bendroves, nes o „ką čia beužgrobsi?“. MAZ ji laiko neefektyvia ir vadina „pačia menkiausia sunkvežimių gamykla pasaulyje“. MTZ gal ir gamina neblogus atgyvenusius XX amžiaus devintojo dešimtmečio traktorius, bet Rusijai ir savų užtenka.
Pati didžiausia grėsmė Baltarusijos suverenitetui, kaip ją įvardija Rusijos politologas, yra pats A. Lukašenka, sukūręs ne tik nepakankamą, bet netgi šalį ardančią ekonomikos sistemą.
„Rusijai reikia rezultato. Integracija vyksta jau dvidešimt metų, į Baltarusiją investuota daug pinigų. Iki šių metų pradžios jau buvo išleista 137 mlrd. dolerių, jų jau niekaip nebesusigrąžinsi. Žinoma, tai kelia įtampą. Juolab kad Rusija ruošiasi valdžios perdavimo periodui. Reikia kažkaip padėti tašką šioje nesibaigiančioje istorijoje, metas pagaliau nutildyti tą mantrą „duokite pinigų“, – aiškina ekspertas.
Rusijai, pasak jo, iki gyvo kaulo įgriso dabartinis santykių formatas. Be to, šalis turi ir daugiau problemų tiek ekonomikos, tiek užsienio politikos srityse. Ir dar tai, kad Baltarusijos valstybinė žiniasklaida dabartinę situaciją vaizduoja kaip „klestinčios Baltarusijos ir vargšės Rusijos istoriją“, o ir visais atvejais, kai iš Baltarusijos reikalaujama politinių sprendimų, jų nėra, aiškina pašnekovas.
„Integracijos planai“ iš esmės nėra blogi, sako jis, bet yra tam tikrų niuansų. Pirmiausia jie labai nekonkretūs, nėra jokių jų įgyvendinimo laiko rėžių, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie skamba tarsi koks palinkėjimas. Antras labai svarbus dalykas: Rusijos ekonomika net tris kartus didesnė nei Baltarusijos, todėl Rusija primygtinai reikalauja, kad baltarusiška sistema taptų rusiška.
„Tos baltarusiškos sistemos iš viso nėra! Egzistuoja labai keistas sovietinis administravimas, vykdomas didžiulės oligarchinės struktūros. Tokia sistema neįgali, ji veikia tik todėl, kad nuolat gauna pinigų iš šono, pati savęs išmaitinti negalėtų“, – konstatuoja A. Suzdalcevas.
Anot politologo, „sąjunginių programų“ formatu nuolat rezervuojamos lėšos, skirtos padėti Baltarusijai įgyvendinti ekonomines reformas ir galiausiai išsivaduoti iš priklausomybės nuo dotacijų. Dabar tiek Rusijos visuomenėje, tiek politinėje klasėje nuotaikos maždaug tokios: „Kaip mums visa tai įkyrėjo.“
„Maskva daugiau neplanuoja jokių ritualinių gestų“
Baltarusių analitiko Aleksandro Klaskovskio teigimu, po virtualaus A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimo galima daryti išvadą, kad jokio proveržio, turint omeny dvišalius Rusijos ir Baltarusijos santykiuos, tikrai neįvyko, rašo zerkalo.io.
„A. Lukašenka sakė, kad ateinančius dvejus metus valdžios dar turėtų padirbėti su konkrečiais Sąjunginės valstybės vystymosi krypčių elementais. Antras dalykas – Baltarusija jau vien pasirašius tą dokumentą tikėjosi realios ekonominės naudos. Remiantis pastarojo virtualaus susitikimo išvadomis, Maskva už parašą daugiau neplanuoja jokių ritualinių gestų, negalvoja niekam nieko duoti. Jeigu būtų kitaip, Baltarusija apie tai kalbėtų. Akivaizdu, kad Maskva ir toliau žais savo žaidimą, ir, prieš suteikdama kokią garantiją, paspaus kaip reikiant“, – sako ekspertas.
Be to, A. Klaskovskis pažymi, kad A. Lukašenka netiesiogiai V. Putinui užsiminė apie vasarį vyksiantį referendumą. Anot analitiko, neatsitiktinai būtent tą dieną jis susitiko su Konstitucijos pataisų rengimo darbo grupe. Be to, esą pats V. Putinas faktiškai sumenkino virtualaus susitikimo su Baltarusijos prezidentu svarbą.
„Jis pabandė pastatyti baltarusišką partnerį į vietą ir parodyti, kad jis yra priklausomas, o ne tas, nuo kurio priklauso. Rusijos žiniasklaidoje tai, ką Baltarusijos žurnalistai nušviečia kaip svarbų istorinį proveržį, pateikiama kaip eilinis V. Putino darbo dienos epizodas. Akivaizdu, kad Rusijos prezidentas labai aiškiai parodo, kas šioje situacijoje yra kas. Norėčiau atkreipti dėmesį į A. Lukašenkos nusivylimą, kuris persidavė per nevykusius jo pokštus, esą V. Putinas pamiršo jį pasiimti į Krymą, nors ir buvo žadėjęs. Jis jau be užuolankų prašėsi į susitikimą akis į akį. Ir toks jo interesas labai gerai suprantamas: dauguma stebėtojų mano, kad V. Putinas A. Lukašenką dėl spalio vidurio viršūnių susitikimų „paliko ant ledo“. O A. Lukašenkai tokie asmeniniai kontaktai su tokio lygio politikais kaip V. Putinas reikalingi jo, kaip prezidento, legitimumui pagrįsti“, – teigia politologas.
Anot A. Klaskovskio, tai, kad V. Putinas surengė tokį susitikimą būdamas Kryme, byloja apie labai gerai apgalvotą Kremliaus viešųjų ryšių politiką. Analitikas priduria, kad taip A. Lukašenka spaudžiamas Krymą pripažinti Rusijos teritorija.
„Šiandien jis buvo priverstas atlikti reveransą prieš Krymo žmones ir juos pasveikinti. Tai dar vienas bandymas pastatyti Baltarusijos prezidentą į vietą: kažkada tuo klausimu jis buvo pernelyg arogantiškas“, – konstatuoja politikos ekspertas.
Nepriklausomas baltarusių politikos apžvalgininkas Valerijus Karbalevičius pažymi, kad paskutinį kartą Sąjunginės valstybės Aukščiausiosios Tarybos posėdis vyko 2018 metais. Būtent Rusija dar tų metų pabaigoje pasiūlė Baltarusijai įgyvendinti susitarimą dėl Sąjunginės valstybės.
„Ir dabar Rusijai pagaliau pavyko „prastumti“ tuos dokumentus. Šiandieninė Valstybės taryba turėjo rinktis Minske. Renginys, į kurį Baltarusijoje turėjo atvykti ne tik šalies prezidentas, bet ir visa Rusijos valdžia, planuotas dar rugsėjį – vizitas buvo įtrauktas į V. Putino dienotvarkę. Tai būtų buvusi rimta parama A. Lukašenkai situacijoje, kurioje jis dabar atsidūręs. Nesusiklostė – Baltarusijos valdžiai nepavyko gauti norimo viešųjų ryšių efekto. Lieka viltis, kad mainais už pasirašytus dokumentus gaus ekonominių dividendų“, – aiškina pašnekovas.
V. Karbalevičius pažymi, kad tą dieną buvo žengtas žingsnis link A. Lukašenkos pripažinimo, jog Krymas – Rusijos teritorija. O tai, anot stebėtojų, pasitraukimas iš neutralios pozicijos ir labai aiškus Rusijos bei Ukrainos konflikto pusės pasirinkimas.
„Tai labai aiški riba, bet nemanau, kad ji Baltarusijos suvereniteto praradimo klausimu būtų fatališka. Šiandieniniai įvykiai – užtikrintas žingsnis prie dviejų valstybių ekonominio suartėjimo ir integracijos proceso. Tik kiek pavyks visa tai įgyvendinti praktiškai, jau kitas klausimas. Diskusijoms vykti ir šiems konkretiems dokumentams parengti prireikė trejų metų. Manau, kad praktiškai įgyvendinti užtruks dar daugiau. O dokumentai vis dar nepaviešinti, tai labai taikliai apibūdina patį integracijos procesą: dėl kažko abiem pusėms pavyks susitarti, o dėl kažko ir nepavyks“, – pridūrė V. Karbalevičius.
Politologas Andrejus Jegorovas mano, kad Aukščiausiosios Tarybos posėdyje internete apie jokius globalius dalykus kalbėta nebuvo: šalys tiesiog pasirašė neaiškaus turinio dokumentą.
„Mes taip ir neišvydome viso dokumento. O ir retorika absoliučiai tuščia: visai neaišku, kas konkrečiai bus įtraukta į sąjungines programas ir kokias atsakomybes prisiims šalys. Įsiklausykime į Michailo Mišustino žodžius, kad pasirašymas pareikalaus priimti 400 įstatyminių aktų, – tai reiškia, jog visos programos iš esmės paremtos anksčiau įsigaliojusiomis normomis. O tai reiškia, kad greičiausiai tai faktiškai bus jau dvidešimt metų trunkančios tendencijos, kai Rusija ir Baltarusija tik kalba apie ketinimus, bet nė pirštelio nepajudina dėl jų įgyvendinimo, tąsa“, – zerkalo.io sakė A. Jegorovas.
Jis pridūrė, kad kol kas dokumentas viešai neprieinamas, tad galima kalbėti tik apie tolimesnį derybų proceso vilkinimą.
