aA
Henri Kichka žino, kad šios istorijos pasakojimas jam nieko gero neatneš: lauks bemiegės naktys, kai praeities siaubai vėl primins apie save.
Aušvico koncentracijos stovyklą Lenkijoje
Aušvico koncentracijos stovyklą Lenkijoje
© Shutterstock

Tačiau jis žino: šią istoriją papasakoti būtina. Henri yra vienas iš vis mąžtančios Aušvico tragediją išgyvenusių vyrų ir moterų saujelės.

Mirties stovykla, kurią per Antrąjį pasaulinį karą naciai pastatė pietinėje okupuotos Lenkijos dalyje, pasak vieno joje išgyvenusių, buvo tarsi plyšys žemės paviršiuje, per kurį matėsi pragaras. Galima sakyti, kad tai buvo plyšys ir visos žmonijos paviršiuje, per kurį galėjo matytis mūsų gebėjimas ne tik ištverti kančią, bet ir ją sukelti, rašo BBC žurnalistas Kevinas Connolly.

Henri atsakymas apie tai, kaip jam pavyko išgyventi Aušvice, yra paprastas. „Aušvice aš negyvenau. Ta vieta pati savaime yra mirtis“, – prabėgus 75 metams po išlaisvinimo, pasakoja H. Kichka.

Mirties stovykloje žmonės vardų neturėjo – tik numerius, ištatuiruotus ant dilbio.

Atrodo, kad net sustingsta kraujas, kai Henri staiga vokiškai išpyškina savo numerį – 177789 – taip, kaip jo reikalaudavo sargybiniai: „Hundertsiebenundsiebzigtausendsiebenhundertneunundachtzig, Heil Hitler!“.

Henri gimė Briuselyje. Jo tėvai bėgo nuo antisemitizmo Rytų Europoje ir siekė Vakaruose pradėti naują gyvenimą.

Kai nacistinė Vokietija įsiveržė ir užėmė Belgiją, jie nebeturėjo kur slėptis.

Henri Kichka
Henri Kichka
© Stop kadras

Pirmąją 1942-ųjų rugsėjo savaitę jie buvo išvežti iš savo namų Rue Coenraets gatvėje. Vidury nakties gatvę uždarę vokiečių kariai ėjo nuo vieno pastato prie kito šaukdami: „Alle Juden raus!“ („Visi žydai lauk!”).

Dabar sunku pasakyti, kiek tokių šalių kaip Belgija, Nyderlandai ir Prancūzija žydai žinojo apie jų toliau laukusį likimą, tačiau Henri pamena, kad kai kurios žydės jų gatvėje šoko pro viršutinius namų langus su kūdikiais – savižudybė joms tapo paskutine galimybe, netekus vilties išvengti nacių medžioklės.

Per savaitę šeima atsidūrė gyvulinių vagonų grandinėje. Traukinys juos gabeno atgal į rytų pusę: iš pradžių – į Vokietiją, o vėliau – į nieko gero nežadančią okupuotą Lenkiją.

Henri ir jo tėvas Josekas su kitais vyrais buvo išlaipinti iš traukinio prie Aušvico esančiame Kožlės miestelyje. Čia belaisviai turėjo dirbti priverstinio darbo stovykloje, o kai tik taps nebenaudingi Trečiojo Reicho ekonominei gerovei, buvo numatyta juos nužudyti dujų kamerose.

Aušvico aukų portretai
Aušvico aukų portretai
© AFP / Scanpix

Šeimos moterys – Henri motina Chana, jo seserys Bertha ir Nicha bei teta Esther – buvo nugabentos į Aušvicą ir vos atvykusios pateko į dujų kameras.

Kichkų šeimos likimas puikiai atspindi dvilypį plačiai išsiraizgiusio stovyklų tinklo, besidriekusio per didžiąją okupuotos Europos dalį, tikslą.

Buvo siekiama išnaikinti Europos žydus – toks buvo Adolfo Hitlerio numatytas „galutinis žydų klausimo sprendimas“. Tačiau taip pat egzistavo vergų poreikis – jų reikėjo gamykloms, kasykloms ir geležinkeliams, nuo kurių priklausė karo meto Vokietijos ekonomika.

Sudėtinga prašyti Henri papasakoti apie stovyklas – ištverta kančia atrodo esanti skaudesnė už viską.

„Tai vienintelė koncentracijos stovykla pasaulio istorijoje, kurioje žuvo daugiau nei milijonas žmonių. Aušvicas, vienintelė iš jų. Tai siaubingas dalykas. O aš esu vienas iš joje išgyvenusių“, – ramiai sako H. Kichka.

Koncentracijos stovyklas valdę naciai pasižymėjo cinizmu ir nesuvokiamai baisiu elgesiu.

Kad būtų lengviau suvaldyti atvykstančius srautus, buvo sukurta ir iki pat paskutinės akimirkos išlaikoma apgaulinga iliuzija, jog atgabenti žydai vedami į didžiulius bendrus dušus, kad galėtų nusiprausti po ilgos kelionės gyvuliniuose vagonuose, kuriuose nebuvo nei vandens, nei tualetų.

Dušuose vandens nebuvo. Koncentracijos stovyklų vadovybė paleisdavo „Zyklon B“ dujas, kurios iš tiesų buvo sukurtos kaip pesticidas.

Pirmoje karo pusėje pradžioje vokiečiai eksperimentuodavo – vykdė taip vadinamą „kulkų Holokaustą“. Jam buvo pasitelkiami specialieji daliniai, vadinami „Einsatzgruppen“: rytinėje Europoje žydai buvo sušaudomi – taip siekta visiškai juos išnaikinti.

Šiam darbui netrūko savanorių, tačiau dėl didžiulio tikslo masto tai pasirodė nepraktiška.

Aušvicas – didžiulis žemų, tvartus primenančių statinių, išsidėsčiusių aplink senas Austrijos-Vengrijos kareivines, kompleksas – tapo atsakymu į klausimą dėl didžiulio tikslo masto. Čia susijungė geležinkelių technologijos ir žudikiškus Holokausto ketinimus atitinkantis fabrikas.

1944-aisiais pačią užimčiausią dieną stovyklos dieną čia buvo nužudyta 24 tūkstančiai Vengrijos žydų. Jų kūnai sudegė specialiai pagamintų krosnių liepsnose.

Atvykę pirmieji žvalgybiniai Raudonosios armijos būriai, varę nacius atgal į Vakarus Vokietijos link, Aušvicą rado iš esmės apleistą.

Nacių sargybiniai išvarė badaujančius ir išsekusius kalinius į „mirties žygius“ Vokietijoje esančių stovyklų link.

Tuo metu H. Kichka, aukštas 19-metis jaunuolis, tesvėrė 39 kg. Jis iki šios dienos kenčia nuo traumų, patirtų per ilgą žygį: per sausio snygį jam teko žygiuoti sužalotomis ir kraujuojančiomis pėdomis.

„Buvau 90 proc. miręs. Buvau virtęs skeletu. Ilgus mėnesius po to gulėjau sanatorijoje ir ligoninėje“, – pasakoja H. Kichka.

Po karo Henri niekados nekalbėjo apie patirtas kančias – atrodė, tarsi jo atmintį apgaubė tamsa. Jis vedė, drauge su žmona atidarė parduotuvę, susilaukė keturių vaikų, devynių anūkų ir 14 proanūkių. Mirtį pergudravęs vyriškis stiprybės sėmėsi kurdamas naują gyvenimą.

Tačiau, prabėgus 60 metų po karo pabaigos, Henri išleido prisiminimus apie savo gyvenimą stovyklose – tad net ir jam mirus Holokaustą išgyvenusio H. Kichkos balsas tebebus girdimas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(40 žmonių įvertino)
4.7250

Top naujienos

Elektros tiekėjo pasirinkimas virto košmaru – pusmetį siuntinėja iš vienos bendrovės į kitą, grasina net atjungimu

Elektros rinkos liberalizavimas „Delfi“ skaitytojui jau pusmetį virtęs galvos skausmu – ką...

Arūnas Spraunius | D+

Amerika vs Kinija: Pekino grobuoniška politika aiški – o ką darys Bidenas?

Amerikos gynybos departamentožvalgybos tarnyba balandžio 26-ąją paskelbė pranešimą apie...

Milijardieriaus bitkoinų svajonė formuoja jo verslo imperiją Norvegijoje

Bitkoinas Norvegijos pramoninėje širdyje turi lojalių pasekėjų: vienas turtingiausių šalies...

„The Roop“ sužavėjo Europą! Lietuvos diskoteka pateko į finalą (289)

Antradienio vakarą po metų pertraukos įvyko taip ilgai laukta „Eurovizijos“ pradžia –...

Nugriaudėjo pirmasis „Eurovizijos“ pusfinalis: sėkminga „The Roop“ diskoteka ir 10 šalių, patekusių į finalą (844)

Po metų pertraukos „ Eurovizija “ grįžo! Ir sugrįžo su nauja jėga. Antradienį Nyderlanduose...

Nufilmavo, kas dėjosi arenos užkulisiuose: „The Roop“ diskoteka išjudino ir spaudos centrą (47)

Antradienį Nyderlanduose oficialiai prasidėjo jau 65-asis dainų konkursas. Šį vakarą Roterdamo...

„Eurovizijos“ internetinio puslapio lankytojai išsirinko pirmojo pusfinalio nugalėtojus: jais tapo „The Roop“ (29)

Po metų pertraukos „ Eurovizija “ grįžo! Antradienį Nyderlanduose oficialiai prasidėjo jau...

Vytenis Miškinis | D+

Po slapta išnarpliotos bylos – dar daugiau klausimų dėl Panevėžį sukrėtusio paauglio nužudymo: istorija liko apipinta mįslėmis

Prieš 3 metus, tamsų gruodžio vakarą, Dariaus ir Girėno gatvėje gyvenantys panevėžiečiai...

„Eurovizijos“ eteryje Vaidotas Valiukevičius Europai paaiškino, kokią reikšmę iš tiesų turi jo „pirštų šokis“ (25)

Antradienį vakare „Eurovizijos“ gerbėjai visame pasaulyje pagaliau sulaukė pirmojo konkurso...