Žodis „labai“ šioje vietoje net netinka.
Prieš beveik dvi savaites į saulėtuosius Kanarus atvykusi Juliana, kuriai greitai sukaks 43 metai, šiandien nutarė, kad į namus – daugelio mūsų svajonių Paryžių – kol kas negrįš. Nes bijo.
Kaip ir jos vyras – Anthonis. Na, jis šiek tiek santūriau rodo savo emocijas. Bet nuo žmonos nesitraukia.
Jiedu – lyg viena ranka, lyg vienas rankos pirštas, neišskiriami. Jau 10 metų.
Nors abiem virš 40, bet vaikų dar nesusilaukė. Dievas dar neleido, sako jie. Bet dar prašo leidimo. Ir prašys vėl.
Paprasta kosmetikos prekių parduotuvės pardavėja Juliana ir vadybininku automobilių pardavimo bendrovėje dirbantis jos vieneriais metais vyresnis sutuoktinis Anthonis lapkričio vidurį pasirinko atostogoms Lanzarotėje. Jie kasmet lapkritį atostogauja, bet, šiandien, sako, kad viskas, gana, tradicijas teks keisti – lapkritis yra per daug tragiškas prancūzams. Kaip ir amerikiečiams rugsėjis. Teroristai ima viršų, o savo geriausio laiko nesinori sieti su baisiomis datomis.
Būtent todėl Juliana ir Anthonis nutarė, kad į Paryžių neskris pirmadienį. Atidėjo savo kelionę dar savaitei, nors Lanzarotėje jie – jau dvi savaites.
„Aš bijau“, – net pravirksta Juliana.
Pravirksta moteris, kuri mūsų viešbutyje bent šias keturias dienas, kol esame čia, atrodė visų siela – prie visų prieidavo net neprašyta, su visais pasišnekėdavo, ir net gerų, saulėtų dienų palinkėdavo. Ji – kitokia. Šilta ir labai jautri.
Juliana ir Anthonis visą dieną nesitraukia nuo televizoriaus. Tiesiogiai stebi kanalą „France 24“. Kiekviena naujiena jiems sukelia tik naują skausmą, ašaras ir nežinomybę: kada galėsime skristi namo, kada galėsime jaustis saugūs?
Bet jie kol kas neskris – kelionių agentūros darbuotojai jiems, kaip ir kitiems poilsiautojams iš Prancūzijos, sutiko su didžiule nuolaida pratęsti galimybę dar savaitę paviešėti Lanzarotėje. Bet ne dėl šilumos, puikių paplūdimių ar nuostabios gamtos kosmosą primenančioje Kanarų saloje sutiko pasilikti prancūzai.
Iš baimės.
„Tokie žmonės, kurie taip pasielgė, niekada nesustoja, – sako Juliana. – Galbūt mes ir bandome save apgauti, čia pasilikdami dar savaitei, bet žinome – tai jau peržengė bet kokias ribas, mūsų žmonės – didžiausias taikinys.“
Anthonis turi dar daugiau paaiškinimų tiems baisiems įvykiams, kurie nutiko Paryžiuje. Anot jo, Prancūzijoje, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, gyvena labai daug svetimšalių, kurie kilę iš „karštųjų“ taškų. Ir jie, anot prancūzo, nesugeba suprasti mūsų kultūros, jie nesuvokia, kaip mes gyvename, bendraujame.
Na, ne visi, sako Anthonis, yra ir tokių, kurie dievina savo „alachus“, bet gerbia tuos, šalia kurių gyvena, ir bando prisitaikyti prie šalia gyvenančių.
Dievas juk vienas.
„Nežinau, kas yra ta Lietuva, gal dėl to, kad per maža valstybė, bet žinau, kad yra Baltijos šalys, nors, iš tiesų, mes esame viena valstybė Europos Sąjungoje, ir jeigu jūsų žmonių tokios tragedijos dar nepalietė šiandien, nereiškia, kad nepalies rytoj“,– įspėja Juliana.
Atrodo, sugniuždyta moteris sako, kad geriau mums, mažos valstybės gyventojams, net nepatirti to, ką jaučia per teroristinius išpuolius sukrėstų šalių gyventojai.
„Iš pradžių mes bijome bet kurio žmogaus, ypač kitos rasės, visi žiūri į išvaizdą, nes juk tokie žmonės mus žudo, – neslėpdama jaudulio kalba Juliana. – Paskui, kai viskas aprimsta, supranti, kad negražiai pasielgei – juk tų kitokių prie mūsų gyvena labai daug. Ir mes visi esame Prancūzijos piliečiai. Tada būna gėda, kad į savo kaimyną pažiūrėjai ar pagalvojai ne taip, kaip yra. Pagalvojai, kad jis kitoks.“
Dabar, kai per teroristų išpuolius žuvo per šimtą žmonių, Juliana ir Anthonis net nežino, kaip toliau gyvens grįžę į Paryžių.
„Kalbėjau telefonu su seserimi, gyvenančia tame Paryžiuje, supratau, kad visi – švelniai tariant, šoke, jeigu galima taip išsireikšti, – sako moteris. – Juk mes, visi, čia gyvenantys, einame išgerti kavos ar papietauti, pavakarieniauti į kavines, pasiklausyti koncertų ar futbolo rungtynių pasižiūrėti... Ar dabar mes jau turėsime bijoti bet ko – išeiti į gatvę, parduotuvę, o gal – net likti namuose? Ar bijoti gyventi? Bet man ir dabar, čia, yra labai baisu. Nes nežinau, kur yra teroristai. Per televiziją sakė, kad jie yra visur – šalia mūsų.“
„Mes, prancūzai, visada priėmėme kitus, kartu kūrėme gyvenimą, kartu kūrėme taiką, bet dabar – kartu ir kenčiame laidodami savo vaikus, tėvus, motinas, brolius ar seseris“, – net apsiverkė Juliana.
Tada neišlaikė ir Anthonis. Ir aš. Ne tik aš – ir kiti, tyliai klausę šio lyg ir tuščio, bet mums – labai gilaus pokalbio. Mums taip pat baisu. #PrayforParis.
