Kol Vašingtonas svarsto, ką turėtų daryti, ir bando nuspėti, koks bus Irano atsakas į vienokius ar kitokius veiksmus, virš Izraelio ir JAV niaukiasi terorizmo debesys, rašo „Foreign Policy“ apžvalgininkas Danielis Bymanas.
Su Irano branduoline programa susijęs terorizmas jau vykdomas. Tiesą sakant, tikriausiai labiausiai stebinantis, kaip įtariama, Irano Bulgarijoje surengto teroristinio išpuolio, per kurį žuvo penki žydai ir vietos autobuso vairuotojas, aspektas yra tas, jog ši tragedija Izraelio praktiškai nenustebino ir audringos Jeruzalės reakcijos nesukėlė.
Buvęs Izraelio valdžios patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Uzi Aradas pažymi, jog Iranas taip reaguoja į maskuojamą paties Izraelio kampaniją prieš Teheraną: „Visi, turintys akis, aiškiai mato, jog esame įvairių veiksnių nulemto situacijos paaštrėjimo epicentre. Ir retkarčiais tampame provokatoriais“.
Šešėlinis Izraelio ir Irano karas įgauna pagreitį, nes, kaip aiškiai atsikleidė tragedija Bulgarijoje, Iranas jaučiasi esąs priverstas atsakyti į tai, ką interpretuoja kaip Izraelio agresiją. Nors tikslios detalės ir laikomos didžiausioje paslaptyje, Izraelis kaltinamas (arba giriamas – priklausomai nuo to, kurią konflikto pusę palaikote) dėl su Irano branduoline programa dirbusių mokslininkų nužudymo, sabotažo prieš Irano raketinį objektą, kompiuterinio viruso, apgadinusio Irano urano sodrinimo centrifugas, paleidimo ir teroristų vado Imado Mughniyeh („Hezbollah“ operacijų vado, artimai bendradarbiavusio su Iranu ir atsakingo už šimtų amerikiečių žūtį per JAV ambasados sprogimą Beirute ir išpuolį prieš JAV jūrų pėstininkų bazę 1983 metais) mirties.
Iranas terorizmu į Izraelio veiksmus atsakydavo dar iki išpuolio Bulgarijoje. Vien 2012 metais Teheranas buvo siejamas su incidentais Azerbaidžane, Kipre, Gruzijoje, Indijoje, Kenijoje ir Tailande. 2011 metų spalį JAV pavyko sužlugdyti bandymą nužudyti Saudo Arabijos ambasadorių Vašingtone susprogdinant restoraną, kur diplomatas dažnai pietaudavo. Jeigu bomba būtų sprogusi kaip kad buvo planuota, būtų pareikalauta daug nekaltų restoranų užkandžiavusių amerikiečių aukų. Taigi net nekyla klausimų, ar Iranas reaguos į tokias provokacijas – pavyzdžiui, šalies branduolinių objektų antskrydžius. Kyla tik klausimas, kokia bus Teherano reakcija ir ar Irano atsakas pakeis Vašingtono ir Jeruzalės strategiją.
Ieškant atsakymo į šiuos klausimus, labai svarbu suprasti, jog terorizmas yra ne tik idealiausias atsako pasirinkimas - terorizmas yra vienintelis atsako būdas. Kai Teheranas jaučiasi puolamas, šalies lyderiai natūraliai nori savo žmonėms parodyti, jog nesėdi rankų sudėję, jie kerštauja. Režimas itin jautriai reaguoja į bet kokį pažeminimą ir šventai tiki keršto prasmingumu ir būtinybe. Itin intensyvų pyktį jaučia elito sluoksniai (verta paminėti Irano islamo revoliucijos gvardijos pajėgas, kurios ne tik saugo valdantįjį režimą nuo vietos oponentų, bet ir vykdo slaptas operacijas prieš Teherano priešus užsienyje). Tačiau kad ir kaip audringai siautėtų, Iranas yra silpna šalis: šalies paprastosios karinės pajėgos ginkluotos ir išmokytos labai prastai. Vertinant ekonominiu požiūriu, Iraną ne juokais silpnina vis griežtėjančios sankcijos, o taip intensyviai brukama ideologija nebepatraukti net pačiai valstybei.
Tačiau Iranui pavyko sukurti efektyvų žvalgybos ir sukarintų pajėgų aparatą. Praeityje šaliai ne kartą pasisekė įvykdyti arba bent jau pavyzdingai suplanuoti išpuolių - kartais savarankiškai, kartais pasitelkus sąjungininkus iš Libano „Hezbollah“, Europos, Azijos, Lotynų Amerikos Afrikos bei tų pačių Artimųjų Rytų. Irano atveju terorizmo formulė veikia.
Taigi jeigu Izraelis ar Jungtinės Valstijos karą su Iranu ištrauktų iš šešėlio ir smogtų atvirą karinį smūgį branduoliniams objektams, Irano teroristų atsakas būtų skaudus. Galėtume tikėtis teroristinių išpuolių visame pasaulyje – Iranas ir „Hezbollah“ savo galią jau pademonstravo praktiškai visuose žmonių gyvenamuose žemynuose, rašo „Foreign Policy“ apžvalgininkas Danielis Bymanas. Be to, Iranas neabejotinai imtų dar aistringiau remti su JAV pajėgomis Afganistane ir jo kaimynystėje kovojančias grupuotes. Pasitarnautų Iranui ir „al Qaeda“, ir jos ryšiai su sunitais džihadistais – sunkus metais tuomet ateis ne tik Amerikai, bet ir jos sąjungininkams. Nors santykiai su „al Qaeda“ ir gana sudėtingi, Teheranas turi kelis kozirius, kuriais bet kada gali pasinaudoti.
Irano atsako galia ir mastas priklausys ir nuo to, kiek aukų pareikalaus atakos iš užsienio ir kokios politinės aplinkybės tuo metu bus susiklosčiusios.
Jeigu ataka pareikalaus daug aukų ir pasirodys esanti sėkminga (kitaip tariant, Irano lyderiams padarys didžiulę gėdą – ypač jeigu tuo metu šalies valdantysis režimas jausis politiškai nusilpęs), JAV ir Izraelio objektai sulauks rimtų išpuolių. Nukentės ir pirmą žingsnį tikro karo link žengusių šalių žmonės bei sąjungininkai visame pasaulyje, net ir Amerikos žemėje.
Tačiau Iranui paleisti vadžių neleis JAV atsako į Teherano atsaką baimė. Iranas puikiai žino, kad šalies ginkluotosios pajėgos Amerikos galiai šioje srityje nei iš tolo neprilygsta. Po 1996 metais surengto Chobaro bokštų bombardavimo Iranas terorizmo prieš JAV klausimu pritilo. Ne juokais bauginanti JAV karinio antpuolio galimybė ir visapusiškos sankcijos Irano lyderius priverstinai apramino.
Tačiau viskas gali pasikeisti Iranui įsigijus branduolinį ginklą. Yra mokslininkų, manančių, jog teoriškai branduolinis ginklas valstybes priverčia elgtis atsargiau, nes atsiranda branduolinės krizės sukelto katastrofai prilygstančio konflikto tikimybė. Tikėtina, kad Iranas įsigis branduolinį ginklą, nes tuomet įgytų ir galios grasinti triuškinančiu atsaku net į paprasčiausią puolimą. Tokia apsauga leistų Teheranui drąsiau remti tokius darinius kaip „Hezobollah“ ar arabų valstybių priešų opozicionierius.