K. Waltzas – vienas žymiausių tarptautinių santykių teoretikų per visą laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir vienas žinomiausių pokario realistų. Be garsiausių savo veikalų „Man, the State, and War“ ir „Theory of International Politics“ jis žinomas ir prieštaringai vertinamu „Adelphi Paper“, kuriame tvirtino, jog branduolinio ginklo geografinė plėtra gali būti ir ne tokia jau bloga, gal netgi patraukli.
K. Waltzo straipsnyje apie Iraną atkartojama ta pati logika. Straipsnio autorius tvirtina, jog branduolinė asimetrija iš esmės destabilizuojanti, nes ginklo neturinti šalis (šiuo atveju - Iranas) jaučiasi silpnas ir pažeidžiamas. Tokiu būdu jis netiesiogiai skatinamas ieškoti būdų, kaip prarastą saugumo jausmą atgauti. O priešiškai nusiteikusios šalys, jau turinčios branduolinį ginklą (šiuo atveju – Izraelis ir JAV), daug laiko praleidžia svarstydamos prevencinio pobūdžio karo galimybę (juk tai šiuo metu ir vyksta). Jeigu Iranas bombą įsigytų, įsijungtų atgrasymo logika ir minėtųjų valstybių santykiai taptų stabilesni, o ne priešingai.
K. Waltzas teigia, jog toks modelis buvo plačiai taikomas ir kituose branduoliniuose kontekstuose, ar tai būtų JAV ir Sovietų Sąjungos bendravimas Šaltojo karo metais, ar Kinijos XX amžiaus 7-ąjį dešimtmetį įsigytas branduolinis ginklas, ar nuolat nesutarimų temdomi Indijos ir Pakistano santykiai (šalys intensyviai kariavo prieš įsigydamos bombas, tačiau nuo to laiko nesutarimai sumenko).
Tarptautinių santykių specialistas primena skaitytojams, jog nėra jokių Irano lyderių iracionalumo įrodymų (jie tikrai nėra iracionalesni už amerikiečius) ir nėra jokios pagrįstos priežasties manyti, jog Teheranas kada nors panaudos branduolinį ginklą puolimui ar tiesiog perduos teroristams (pastaroji idėja itin absurdiška: kodėl šalis turėtų skirti milijonus dolerių ir dešimtis metų pastangų įsigyti kelias bombas, o tuomet atsainiai jas atiduoti žmonėms, kurių net negali valdyti?).
Anot S. M. Walto, K. Waltzo straipsnį būtina perskaityti, nes ši argumentuota nuomonė daug prasmingesnė nei „analizės“, šią temą gvildenančios kaip karo preliudiją. Galbūt K. Waltzas ir pernelyg optimistiškai šiame kontekste mąsto apie branduolio ginklo galią taikos palaikymui ir neatsižvelgia į grėsmes, neatsiejamas nuo branduolinio ginklo plėtros (įskaitant valdymo ir saugojimo klausimus). Dėl šių priežasčių visam regionui galbūt ir būtų geriau, jeigu Iranas branduolinio ginklo neturėtų. Iš esmės K. Waltzo dėstomi argumentai veda prie išvados, jog JAV turėtų paprasčiausiai Iranui padovanoti kelias branduolines bombas (o kaip priedą – tinkamus prievaizdus, užtikrinančius, jog jie nebus panaudoti be leidimo) – taip į regioną sugrįžtų stabilumas. Tačiau tokį scenarijų, anot S. M. Walto, įsivaizduoti gana sunku.
S. M. Walto teigimu, K. Waltzo straipsnis galėtų įtikinti Teheraną grįžti prie aktyvesnės ginkluotės gamybos – toks žingsnis neabejotinai paskatintų amerikiečius ar Izraelį griebtis ginklų. Atgrasymas branduoliniu ginklu gali suveikti tik tuo atveju, jeigu abi šalys turės patikimas pajėgas. Tačiau pereinamasis laikotarpis, kai viena pusė jau jas turi, o kita vis dar ne, vilioja pagalvoti apie prevencinį karą ir visas su juo susijusias išlaidas ir grėsmes.
Pagrindinis K. Waltzo argumentas, jog mes visi pernelyg išpučiame branduolinio Irano grėsmes, yra teisingas. Atkreipkime dėmesį į šį faktą: JAV nori išvengti ne branduolinį ginklą jau turinčio Irano, bet Irano, kuris teoriškai galėtų pasigaminti tokį ginklą. Pastarasis uždavinys – neįmanoma misija, nes Iranui jau pakanka teorinių žinių ir technologijų, ir jeigu šalies lyderiai nuspręs, jog šaliai tokio ginklo reikia, tam užkirsti kelią bus galima tik vienu keliu – okupuojant šalį. Jeigu norime neleisti Iranui pasigaminti branduolinę bombą, turime vieną vienintelę išeitį: įtikinti juos šio tikslo siekti atmetant bet kokią grasinimų jėga galimybę ir sumažinant šalies poreikį turėti atgrasomąją priemonę, sako apžvalgininkas. Pastarasis tikslas pasiekiamas pasiūlius diplomatinę sutartį, išsaugosiančią jų teisę sodrinti uraną. Deja, kol kas pasaulio lyderiai laikosi kitokios pozicijos, todėl kelio iš šios aklavietės dar neradome.