„Pirmiausia aplink akis išryškėjo apskritimai: raudoni ir oranžiniai. Pradėjo spengti ausyse. Sulaikiau kvėpavimą. Visu savo kūnu pajutau baimę: pajutau, kad neišvengiamai įvyks kažkas siaubingo. Atsisėdau ant kėdės ir kolegoms pasakiau – viskas, jis mane pribaigs“, – jau nebeleidžiamam laikraščiui „Novoje vremia“ sakė Andrejus Železniakovas, apibūdindamas 1987 metais cheminių ginklų laboratorijoje įvykusį incidentą, kurio metu jam teko susidurti su itin pavojinga medžiaga, kuri galiausiai jį ir pražudė.

1992 metais, kai buvo paskelbtas jo interviu, cheminis ginklas jau buvo galutinai sunaikinęs A. Železniakovo nervų sistemą. Nepraėjo nė metai, ir jis buvo negyvas – pralaimėjęs kovą su kepenų ciroze, toksiniu hepatitu, negrįžtamais nervų sistemos pažeidimais ir epilepsija.

Nusprendęs prabilti viešai, jis tapo vienu iš nedaugelio cheminio ginklo programoje dalyvavusių asmenų, išdrįsusių apie tai prabilti viešai.

Turimi duomenys neleidžia suabejoti: Rusija cheminio ginklo programą vystė ir po to, kai George‘as Bushas ir Michailas Gorbačiovas 1990 metais pasirašė Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos cheminių ginklų uždraudimo susitarimą, kuriame pasižadėjo nutraukti tokio tipo ginklų gamybą.

Nepaisant A. Železniakovo vaidmens kuriant cheminį ginklą, net pavojingesnį nei VX, daugelis jį laiko didvyriu.

„Jis suteikė visą reikalingą informaciją – aš tuo metu to padaryti negalėjau. Jis nebijojo, nes tuo metu jo dienos jau buvo suskaičiuotos“, – sako Vilas Mirzajanovas, cheminių ginklų kūrėjas, kuriam Rusijoje teko stoti prieš teismą dėl „Novičiok“ programos fakto atskleidimo.

A. Železniakovas niekada taip ir nestojo prieš teismą, tačiau tragiškos lemties išvengti jam nepavyko. Mokslininkas prarado gebėjimą susikoncentruoti, paaiškina V. Mirzajanovas, ir galiausiai visiškai nuo visų atsiribojo.

Vilas Mirzajanovas

Mokslininkas mirė 1993 metais valgydamas vakarienę – be šeimos, be vaikų, nusivylęs savimi ir visu pasauliu bei pykdamas dėl tiek vadovų, tiek žurnalistų abejingumo.

Rusijos valdininkai ir toliau neigia, kad tokia programa iš viso buvo vykdoma. „Noriu akcentuoti, kad nei Sovietų Sąjungoje, nei Rusijoje nebuvo programų, skirtų cheminiam ginklui kurti ir gaminti“, – praeitą savaitę pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas.

Antradienį Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“ išplatino interviu su Rusijos valstybinio organinės chemijos ir technologijų mokslinių tyrimų instituto Maskvos laboratorijos vadovu, kuris patvirtino, kad Sovietų Sąjunga tikrai gamino „Novičiok“. Tiesiog kitaip vadinosi pati programa – „Foliant“.

Ne pirma auka

Vienas su šia programa gerai susipažinęs asmuo „The Guardian“ sakė, kad A. Železniakovas greičiausiai „nebuvo pirmoji“ „Novičiok“ auka.

Pilietinės visuomenės aktyvistas Levas Fedorovas, nemažai domėjęsis sovietinių laikų cheminių ginklų programa ir jos aukomis, teigia, kad dar vienas mokslininkas – Lipasovas – „mirė dėl naujų cheminių ginklų kūrimo programos“.

Deja, L. Fedorovas mirė 2017 metais, o „The Guardian“ nepavyko tiksliai nustatyti, ar Lipasovas ir kitos aukos kaip nors buvo tiesiogiai susijusios su „Novičiok“ programa. Pats institutas į jam užduotus klausimus neatsakė – nei apie pačią „Foliant“ programą, nei apie jos aukas.

Kitos galimos aukos – Rusijos bankininkystės magnatas Ivanas Kivelidis, kartu su sekretore mįslingai nunuodytas 1995 metais, ir sovietų pareigūnas Vladimiras Petrenka, apnuodytas 1982 metais po to, kai sutiko tapti naujo apsauginio kostiumo bandytoju. Manoma, kad iš tikrųjų jis apgaule buvo įtrauktas į bandymus, kaip žmones veikia naujos nuodingos dujos.

V. Petrenka žlugus Sovietų Sąjungai tapo aplinkos apsaugos aktyvistu, tačiau prieš maždaug dešimt metų visi ryšiai su juo nutrūko, teigia buvę jo kolegos.

Kol kas oficialiai nuo „Novičiok“ nukentėjo vienintelis A. Železniakovas.

Iš pradžių sovietų, o vėliau Rusijos valdžia stengėsi, kad paskutiniai A. Železniakovo gyvenimo metai būtų kuo lengvesni.

Kiekvieną mėnesį valdžia jam mokėjo po tūkstantį rublių, o didžiąją laiko dalį jis leido bičiulio skulptoriaus studijoje, iš medžio droždamas kaukes ir skulptūrėles.

„Iš jo tikėtasi vieno vienintelio dalyko: kad tylėtų“, – rašo mokslininką „Novoje vremia“ 1992 metais kalbinęs Olegas Višniakovas. A. Železniakovas taip pat buvo susitikęs su Maskvoje dirbančiu „Baltimore Sun“ žurnalistu.

Slapta programa

Jo mirtis padėjo tašką dviejų kartų tarnybai sovietų cheminio ginklo programoje, pradėtoje dar XX amžiaus 3-ąjį dešimtmetį. A. Železniakovo tėvas Nikolajus buvo Sovietų Sąjungos chemijos pramonės vadovo pavaduotojas. 1941 metais jam viršininkas nurodė didinti liuizito ir ciano vandenilio gamybos apimtis ir pasirengti iprito bei fosgeno gamybai.

A. Železniakovo išsilavinimas, įgytas Vorošilovo cheminės gynybos akademijoje, suteikė jam galimybių iš paprasto regioninio partijos darbuotojo pakilti iki sovietinio elito viršūnės. Galiausiai jam skirtas butas vadinamajame Vyriausybės namų komplekse, kur buvo laikomos šiltos vietelės nomenklatūrai.

Andrejus 7-ąjį XX amžiaus dešimtmetį tarnavo sovietų armijoje, o po tarnybos atsidūrė uždariausiame ir mįslingiausiame Rusijos valstybiniame organinės chemijos ir technologijų tyrimų centre. Daug metų jis dirbo su tokiomis cheminėmis medžiagomis kaip zomanas ir VX, kol jie dar nebuvo bandyti su žiurkėmis, šunimis ir beždžionėmis, jis pasakojo „Novoje Vremia“. Institutas jam mokėjo patogią algą ir suteikė galimybių kada panorėjus gauti deficitinių prekių.

XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį jis pradėjo kurti „Novičiok“ variantą A-232 – cheminį ginklą, kurio projektą Rusiją paskubomis vystė, nenorėdama atsilikti nuo Vakarų. Tokie binariniai junginiai kaip A-232 susideda iš dviejų pirminių chemikalų, kurių derinys gali tapti pragaištingu cheminiu ginklu. Vienas iš didžiausių jo privalumų – ilgas laikymo laikas. Kitas – galimybė nuslėpti jo mirtiną savybę nuo inspektorių.

Abu pirminiai chemikalai teisėtai naudojami pramonėje ir po vieną vertinami kaip menkai kenksmingi, tad juos galima be didesnio vargo ir nesukeliant nereikalingų įtarimų gaminti fabrikuose, kur gaminamos trąšos ir pesticidai.

Taigi toks šių chemikalų prigimties dvilypumas leido gana lengvai ir paprastai užmaskuoti neteisėtą „Novičiok-5“ komponentų gamybą nuo įtarių tarptautinių ginkluotės ekspertų akių“, – yra rašęs ginklų kontrolės ekspertas Johnathanas Tuckeris.

Net ir tuo metu, kai džiūvo rašalas nuo Maskvos ir Vakarų XX amžiaus 9-ame dešimtmetyje pasirašytų susitarimų, turėjusių padėti tašką cheminių ginklų gamybos procese, kažkodėl cheminio ginklų gamybai būtinosios sudėtinės dalys dokumentuose sumaniai apeitos.

Demonstravo, kaip veikia zarino dujos

1987 metais laisvai samdomas žurnalistas iš Olandijos Hansas de Verjas buvo apdovanotas už ilgametes pastangas nušviečiant derybas dėl cheminio ginklo likimo Rusijos Šichanų mieste – paslaptimis apaugusiame mieste ant Volgos upės kranto, kur Sovietų Sąjunga demonstravo savo cheminius ginklus, tokiu būdu norėdama parodyti, jog verta pasitikėjimo.

„Tuo metu apie „Novičiok“ niekas nekalbėjo“, – „The Guardian“ telefonu sakė kalbintas žurnalistas.

Regionas cheminės ginkluotės kūrimo kontekste minimas nuo pat XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio, kai vokiečiai pasistatė cheminio ginklo gamyklą ir bandymų centrą kodiniu pavadinimą „Tomka“, kurį 1933 metais buvo priversti apleisti.

H. de Verjas buvo vienas iš nedaugelio užsienio žurnalistų, pakviestų apsilankyti objekte. Jis buvo į Šichanus skraidinamas kariniu orlaiviu, toliau vyko autobusu. Galiausiai kirtęs net tris apsaugines spygliuota viela aprūpintas miestą supančias sienas, žurnalistas su kolegomis atsidūrė bendruomenės centre, kur jiems šoko ir dainavo vaikai.

Toliau vyko keletas pristatymų. Prieš vieną iš jų, kaip pasakoja žurnalistas, derybininkams ir žurnalistams buvo išdalintos dujokaukės. Ir prasidėjo: su cheminiais ginklais dirbantys sovietų kariai, apsirūpinę reikiama apsauga, pademonstravo, kaip veikia zarino dujos – jų teko gyvam triušiui. Gyvūnas nugaišo per 30 sekundžių.

„Jų tikslas buvo labai paprastas – norėjo mums parodyti, kad visa tai labai rimta“, – sakė žurnalistas. Nors eksperimentą prieš svečių akis vykdę kariai ir buvo ėmęsi visų reikiamų saugos priemonių, procesą stebėję svečiai, skirtingai nei kariai, tokios apsauginės aprangos nevilkėjo.

„Vėliau teko girdėti, kad amerikiečiai liko nepatenkinti. Jie mums savo naujausių cheminių ginklų taip ir neparodė. Amerikiečiai labiausiai norėjo išvysti tų dvinarių ginklų, nes būtent tokius tuo metu tobulino Jungtinės Valstijos“, – pasakojo H. de Verjas.

Dar prieš maždaug penkis mėnesius A. Železniakovas karštą gegužės rytą Maskvoje kaip tik ir plušėjo prie tokio cheminio ginklo. Staiga sugedo ventiliacijos sistema, o kol gedimas buvo nesutvarkytas, į aplinką pateko šiek tiek „Novičiok-5“. Viršininkas nurodė jam išgerti arbatos, kurią jis netrukus išvėmė. Mokslininkui skubiai duota priešnuodžių, jie šiek tiek padėjo. Nurodyta tarsi niekur nieko eiti namo.

Buvo nuėjęs tik iki Iljičiaus aikštės, kai staiga maldos namai „pradėjo švytėti ir birti į šipulius“. Mokslininkas netrukus sukniubo ir buvo išvežtas į ligoninę. Ten KGB pareigūnai privertė daktarą pasirašyti konfidencialumo susitarimą ir paaiškino, kad A. Železniakovas suvalgė sugedusios dešros.

Ligoninėje medikai galiausiai išsiaiškino, kuo apnuodytas mokslininkas, ir davė jam atropino. Injekcijos išgelbėjo jam gyvybę, tačiau organizmas niekada taip ir neatsigavo: kelios savaitės komoje, mėnesiai negalint vaikščioti ir kiekvienais metais prastėjanti sveikata. Nepaisant to, jis visą tą laiką apie „Foliant“ programą neužsiminė nė žodeliu.

Kai buvo sulaikytas V. Mirzajanovas ir buvo garsiai pareikšta, kad šiuo metu Maskvos laboratorijoje nekuriamas joks dvinaris cheminis ginklas, A. Železniakovas nusprendė nebetylėti.

„Žinojau, kad visa tai melas“, – 1992 metais „Novoje Vremia“ sakė mokslininkas. Praėjus septyniems mėnesiams, jis jau buvo negyvas.
„Tragiška, jog jį pražudė ginklas, prie kurio kūrimo pats prisidėjo, o galiausiai apie jį papasakojo visam pasauliui. Dauguma apie jo apnuodijimą žinojusiųjų nepajudino nė piršto, kad išgelbėtų jo gyvybę“, – sako V. Mirzajanovas.

Supriešino Londoną ir Maskvą

DELFI primena, kad kovo 4 dieną Solsberyje buvo rastas sukniubęs buvęs GRU šnipas Sergejus Skripalis ir jo dukra Julija. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo apnuodyti chemine medžiaga, pavadinimu „Novičiok“. Ši medžiaga buvo gaminama Sovietų sąjungoje.

Šis įvykis supriešino Didžiąją Britaniją ir Rusiją. Didžioji Britanija nedviprasmiškai apkaltino Rusiją S. Skripalio apnuodijimu. Pasigirdo netgi teiginių, kad tai buvo padaryta paties Rusijos prezidento Vladimiro Putino nurodymu. Savo ruožtu rusai griežtai atmetė šiuos kaltinimus ir bandė kaltę permesti ant pačios Didžiosios Britanijos.

Julija Skripal, Sergejus Skripalis

Atsakydama į šį įvykį, Didžioji Britanija paskelbė kelias sankcijas Rusijas, tarp kurių – 23 rusų diplomatų išsiuntimas iš šios šalies. Rusija atsakė tuo pačiu.

Taip pat Didžioji Britanija pareiškė, kad į vasarą Rusijoje vyksiantį Pasaulio futbolo čempionatą nevyks joks britų pareigūnas ar karališkosios šeimos narys. Britų politikai netgi palygino V. Putino norą pagerinti savo įvaizdį per šį čempionatą su Hitlerio veiksmais 1936 metais.