Praėjusią savaitę nuskambėjęs JAV Valstybės departamento nurodymas palikti ambasadą Bagdade bei konsulatą Erbilyje „mažiau reikalingiems darbuotojams“ – visiems, išskyrus apsaugos, žvalgybos ir būtiniausių diplomatinių pareigybių darbuotojus oficialiai vertinamas tik kaip prevencinė priemonė.

Esą kyla grėsmė būtent JAV diplomatinėms atstovybėms šalyje, kurioje ypač didelė kaimyninio Irano įtaka. Būtent Irano remiamas grupuotes dėl išpuolių Irake praeityje ne kartą kaltino JAV, o naujausi antpuoliai prieš JAV sąjungininkus regione – Jungtinius Arabų Emyratus ir Saudo Arabiją bei karinių pajėgumų dislokavimas Persijos įlankoje didina ne tik Irano remiamų grupuočių, bet ir atsitiktinio susidūrimo riziką.

Iranas

Po tokių pareiškimų apie Irako pajėgų mokymo misijų laikiną sustabdymą paskelbė Nyderlandai ir Vokietija. Lietuvos Krašto apsaugos ministerija paskelbė kol kas tik stebinti situaciją Irake, bet neplanuoja stabdyti karinės misijos. Bazėje, kur yra Lietuvos kariai, yra padidintas budrumas. Iš viso Irake tarnauja aštuoni Lietuvos kariai.

Ir nors tiek JAV, tiek Irano pareigūnai viešai patikino, kad karo nebus, jo pavyks išvengti, mat niekas to esą nenori, abi pusės tuo pat metu stiprina savo pajėgas, drąsinasi karinės galios demonstracijomis ir įspėja: visos priemonės, tarp jų ir karinės gali būti panaudotos gynybai.

Sąjungininkai neskuba veltis į naują karą

Augančios naftos ir tuo pačiu degalų kainos, karinės galios demonstravimas Persijos įlankoje, karingi pareiškimai – šis regionas tokios dėmesio nebuvo sulaukęs jau beveik dešimtmetį, kai ėmė slūgti karo Irake įkarštis, o JAV ėmė atitraukinėti pajėgas iš šios šalies, kur neteko per 4,4 tūkst. savo karių.

Dabar įtemptą padėtį dar labiau pakurstė skirtingi JAV ir britų karininkų pareiškimai. Britų generolas Christopheris Ghika, kuris yra amerikiečių vadovaujamos koalicijos Irake vado pavaduotojas patikino, kad „šiuo metu dėl Irano remiamų grupuočių grėsmė nėra išaugusi“.

Tačiau tokiam viešam pareiškimui kaip mat paprieštaravo JAV Centrinės vadavietės atstovas, pareiškęs, kad operacijoje „Įgimtas ryžtas“ Irake dalyvaujančioms koalicijos pajėgoms yra paskelbta aukščiausio lygio parengtis, susijusi būtent su Teherano remiamų grupuočių išpuolių grėsme.

Tokie artimiausių sąjungininkų vieši prieštaravimai yra reti, o būtent JAV sąjunginkams kyla abejonių dėl amerikiečių žvalgybinės informacijos tikslumo, o privačiai svarstomas ir patikimumo klausimas – ar grėsmė nėra išpūsta, siekiant pridengti politinius JAV administracijos motyvus.

JAV sąjungininkai turi karčios patirties su JAV vadovaujamos koalicijos veiksmais: kai 2003 kilo karas prieš Saddamo Husseino režimą Irake, Vašingtoną palaikė ne visi sąjungininkai, neįtikinti konflikto būtinybe – nuversti S. Husseino režimą, nes šis esą kelia grėsmę region saugumui ir laužydamas susitarimus gaminasi masinio naikinimo ginklus.

Tuomet, nepaisant diplomatinių pastangų konflikto išvengti nepavyko, o pajėgos buvo telkiamos nuo 2002-ųjų pabaigos. Panašius procesus stebėtojai vertina ir šį kartą, mat kad amerikiečiai regione pastaruoju metu ėmėsi itin akivaizdžių jėgos demonstravimo priemonių.

JAV dislokavo ne tik naujausius savo naikintuvus F-35 bei oro viršenybės naikintuvus F-15 bei sparnuotąsias raketas gabenančius bombonešius B-52, bet ir lėktuvnešio „USS Abraham Lincoln“ kovinę grupę.

Galiausiai kaip tik šiomis dienomis lyg tyčia išplatintas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas slapias (stealth) technologijas naudojantis ir radarų sunkiai susekamas bombonešis B-2, pratybose mėtantis bombas GBU-57.

Bombonešis B-2 meta bombą GBU-57

Šios milžiniškos, 2,3 tonų svorio bombos skirtos naikinti požeminius kompleksus – manoma, kad būtent tokiuose po žeme esančiuose tunelių kompleksuose Iranas saugo savo balistines raketas, o gal net ir kuria branduolinį ginklą.

Įtampos neišlaikė su JAV lėktuvnešiu ilgalaikėse pratybose dalyvavę sąjungininkai – nuo „USS Abraham Lincoln“ kovinės grupės atsiskyrė Ispanijos fregata „Mendez Nunez“ – „tol, kol įtampa nurims“.

Šį kartą, regis, nedaug kas nori veltis į galimą konfrontacija su didesne ir galingesne JAV priešininke regione – religinių lyderių režimo valdomu Iranu. Vis dėlto nors Vašingtonas iš pirmo žvilgsnio ir nusiteikęs karingai, kartu siunčia prieštaringus signalus, o tai jau yra matyta D. Trumpo taktika.

Žlugus sutarčiai prasidėjo provokacijos

Pagrindine priežastimi, kodėl pastaruoju metu kaista įtampa tarp JAV ir Irano yra pastarosios šalies branduolinė programa. Dar 2015-siais po ilgų ir varginančių daugiašalių derybų Iranas sutiko sustabdyti savo branduolinę programą ir taip išvengė sankcijų.

Tačiau viena susitarimo dalyvių – JAV, vadovaujama D. Trumpo ir spaudžiama naujojo patarėjo nacionalinio saugumo kausimais Johno Boltono niekada neslėpė savo nepasitenkinimo ir atviros paniekos 2015 metų sandėriui. Galiausiai D. Trumpas pasitraukė iš šio susitarimo ir su Iranu prekiaujančioms valstybėms pagrasino sankcijomis.

Didžiosios Europos šalys, kurios buvo sandėrio dalyvėmis, atsidūrė nepavydėtinoje, kone įkaičių padėtyje. Viena vertus užsitraukti JAV – galingiausios sąjungininkės nemalonę nesiekia nė viena šalis, kita vertus, bandydamos išsaugoti taip ilgai ir sunkiai kurptą sandėrį Europos valstybės siekia jį išsaugoti.

Tačiau po to, kai atsakomąjį žingsnį žengė ir Teheranas – iraniečiai pagrasino visiškai pasitraukti iš susitarimo, jei per 60 dienų nepavyks panaikinti JAV sankcijomis vėl „apdovanoto“ Irano izoliacijos.
O tai reikštų naują urano sodrinimo etapą – amerikiečiai ir ypač D. Trumpo administracijos palaikomas Izraelis leido suprasti, kad neleis Iranui pasigaminti branduolinių ginklų – įtariama, kad toks yra galutinis Teherano tikslas.

Irano laivai Hormūzo sąsiauryje

Iranas jau turi vidutinio ir tolimojo nuotolio balistines raketas, kurios galėtų gabenti ir balistines galvutes, be to, būtent Iranas remia įvairias teroristines grupuotes – nuo Izraelio priešininkių „Hezbollah“ ir „Hamas“ Libane, Sirijoje bei Gazos Ruože, iki smulkesnių grupuočių Irake.

Pastarosios grupuotės, JAV teigimu, yra atsakingos už mažiausiai 600 amerikiečių karių žūtis Irako karo metu – formaliai JAV sąjungininke laikomame Irake, kuriame, kaip ir Irane didžiąją dalį sudaro šiitai, Teherano įtaka vis labiau auga.

Dar daugiau, būtent Iranas remia šiitiškas grupuotes Jemene, kurios kovoje prieš centrinę valdžią, palaikomą JAV bei jų sąjungininkių – JAE bei Saudo Arabijos. Paskutiniu lašeliu, išprovokavusiu naujo konflikto kibirkštis tapo iš Jemeno gegužės 13-ąją paleistų iranietiškų savižudžių bepiločių orlaivių „Qasef-1“ ataka prieš Saudo Arabijos naftos gavybos telkinius.

Beveik tuo pat metu prieš kelis tanklaivius JAE surengtos kelios koordinuotos atakos – JAE ir JAV pareigūnų teigimu, per atakas naudotos specialios minos, pagamintos Irane – šios šalies koviniai narai pastaraisiais metais pratybose nesyk demonstravo gebėjimus tyliai priplaukti prie didelių tanklaivių, juos užminuoti ir sprogdinti.

Kas, kodėl ir ar iš viso nori karo?

Vienu tokių vanagų laikomas būtent JAV administracijoje dirbantis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais J. Boltonas. Prieš tai buvusių JAV administracijų pasirašytų sutarčių priešininkas ir nuoseklus Irano kritikas jis, anot dienraščio „The New York Times“ siekia įvelti JAV į karą su Iranu.

Neva tam D. Trumpo administracijai jau parengtas planas Artimuosiuose Rytuose dislokuoti per 120 tūkst. karių – maždaug tiek, kiek iš pradžių turėjo amerikiečiai 2003 metais prieš invaziją į Iraką, o šiuo metu jau matomi JAV pajėgumų dislokavimai – bombonešių, naikintuvų, lėktuvnešio grupės ir kitų pajėgų demonstracijos tėra grasinantis ieties smaigalys.

Ispanija atšaukė JAV lėktuvnešį į Vidurio Rytus lydėjusią fregatą

Esą būtent J. Boltonas naudoja visas priemones – tarp jų ir melą savo tiesioginiam vadovui, siekdamas išpūsti Irano keliamą grėsmę.

Būtent J. Boltonas rekomendavo į Persijos įlanką permesti lėktuvnešio „USS Abraham Lincoln“ kovinę grupę – pirmieji palydos laivai sėkmingai ir be incidentų ketvirtadienį jau praplaukė siaurą, bet strategiškai ypač svarbų Hormūzo sąsiaurį, kurį akylai stebi iraniečių pajėgos.

Ir nors sausumos pajėgų dislokavimas reikštų galimus invazijos planus, pastarieji, anot „The New York Times“ šaltinių, vis dar yra ypač ankstyvoje fazėje, o ir 120 tūkst. karių amerikiečiams neužtektų, jei būtų siekiama įsiveržti į Iraną.

Be to, oficialiai rimto motyvo atakuoti Iraną ar juo labiau veržtis į šią šalį D. Trumpo administracija – ta pati, kuri pažadėjo nesivelti į naujus karus Artimuosiuose Rytuose ir priešingai – iš ten išvesti savo pajėgas, neturi. Vis dėlto, anot RAND analitikės Beccos Wasser, vien grasinimus Iranas gali interpretuoti kaip eskalacijos manevrą ir atsakyti panašiai, o tai didintų netyčinio konflikto riziką.

USS Abraham Lincoln Persijos įlankoje

Vanagų esama ir priešingoje stovykloje: generolas Qasemas Soleimani – Irano slaptųjų pajėgų vadas įspėjo savo pavaldinius Irake, kad konfliktas su JAV yra neišvengiamas ir įvyks artimiausiu metu.

Tiesa, Irano aukščiausi lyderiai greitai nutildė tokias kalbas, pareikšdami, kad konflikto nebus. Užsienio reikalų ministras Javadas Zarifas sakė, kad jo šalis tikėjosi vanagų JAV administracijos bandymų aštrinti padėtį Artimuosiuose Rytuose, tačiau Iranas nesileis į provokacijas. Tą patį per susitikimą su Rusijos prezidentu kalbėjo JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo.

„Pamatysime, kas vyks su Iranu. Jei jie ko imsis, tai bus labai rimta klaida“, – sau įprastu „pamatysime kas bus“ stiliumi dar pirmadienį pareiškė D. Trumpas.

Ir nors pasirodžius „The New York Times“ šaltinių informacijai apie 120 tūkst. karių dislokavimą prezidentas šią istoriją paneigė ir tradiciškai pavadino melagingomis naujienomis, jo citatos apie galimą atsaką į Irano provokacijas taip pat nežadėjo nieko gero.

„Ar atsakyčiau jėga? Žinoma. Bet mes to neplanavome. Tikiuosi, to nereikės daryti. O jei ir darytume, prireiktų velniškai daugiau karių“, – teigė D. Trumpas, o savo „Twitter“ paskyroje pridūrė, kad „esama įvairių nuomonių“ dėl Irano problemos sprendimo, o būtent prezidentas priims galutinį sprendimą.

Galiausiai D. Trumpas pasiuntė dar vieną signalą: esą jei Iranas nori kautis, tai bus jo galas. Padėtį kiek apmalšino trečiadienį pasirodęs laikinai pareigas einančios JAV gynybos sekretoriaus Patricko Shanahano pareiškimas. Laikinasis Pentagono vadovas tikino, kad „Irano išpuolių grėsmė kol kas sumažėjo dėl JAV veiksmų regione“. Vis dėlto vieno lėktuvnešio pasirodymas Persijos įlankoje tėra signalas, mat vienintelės kovinės grupės neužtektų, siekiant rimtų veiksmų su Iranu.

Iranas jau turi liūdnos patirties, kai tokie jėgos demonstravimai peraugdavo į tikrus susidūrimus – 1988 metų balandį po to, kai JAV fregata užplaukė ant iraniečių paliktos minos, amerikiečiai atsakė antskrydžių ir karo laivų šūvių banga: buvo sunaikinta dalis Irano laivyno.

Vis dėlto 1988-ųjų ir 2019-ųjų Iranas – tai dvi skirtingos valstybės: šiuo metu Iranas turi didelę, kovose patyrusią, iš amerikiečių klaidų Irake pasimokiusią armiją, balistines ir sparnuotąsias raketas, bepiločius orlaivius, pajėgią priešlėktuvinės gynybos sistemą ir Rusijos užnugarį.

JAV sunaikinta Irano laivyno fregata

Irako premjeras Adelis Abdul Mahdis antradienį pažadėjo, kad „Viskas baigsis gerai“, mat jis palaiko ryšį tiek su Iranu, tiek su JAV: amerikiečiams jis pateikė duomenų, kad Iranas nestiprina savų pajėgumų, o Iranui pažadėjo, kad Bagdadas neparems JAV sankcijų prieš Teheraną.

Vis dėlto tokių patikinimų nebeužtenka, juo labiau, kad dalis į žiniasklaidą patenkančios informacijos apie tariamą neišvengiamą Irano grėsmę, pavyzdžiui, balistinių ir sparnuotųjų raketų dislokavimą pakrantėse, iš kur būtų patogu taikytis į JAV laivus bei bazes regione, tėra gandai bei kryptingos dezinformacijos kampanijos dalis.

„Aš labai raginčiau Valstybės departamentą ir Pentagoną ateiti čia ir paaiškinti, kas vyksta, nes aš nebesuprantu, kokia iš tikrųjų yra grėsmė, be to, ką perskaitau laikraščiuose“, – Senate kalbėjo įtakingas respublikonas Lindsey Grahamas.

Spaudimo taktika gali ir nesuveikti

Ir tik nedaugelis atkreipė dėmesį į paskutinįjį D. Trumpo pareiškimo jo „Twitter“ paskyroje sakinį.

„Esu įsitikinęs, kad Iranas greitai norės kalbėtis“, – rašė D. Trumpas.

„Mažyliu su raketomis“ Šiaurės Korėjos lyderį išvadinęs D. Trumpas sutelkė regione galingas pajėgas, o jau netrukus įvyko pirmasis istorinis JAV ir Šiaurės Korėjos vadovų susitikimas, suteikęs vilčių dėl Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo. Tiesa, šiemet antrasis derybų etapas įstrigo ir žlugo, D. Trumpui pasitraukus iš pokalbių su Kim Jong Unu Singapūre. Vis dėlto karas tarp Pchenjano ir JAV taip ir nekilo, nors grasinimų panaudoti jėgą neslėpė abi pusės.

Donaldo Trumpo ir Kim Jong-uno susitikimas Hanojuje

Tad ir tikimybė, kad D. Trumpas šį sykį ryžtųsi realiems kariniams veiksmams, kurie niekam nėra naudingi, anot analitikų, nėra didelė. Vis dėlto vienintelė išimtimi šį kartą gali tapti svarbiausias JAV sąjungininkas regione – Izraelis, kuris nėra Pietų Korėja ir nesyk įrodė, kad neketina leisti savo priešininkams įsigyti branduolinių ginklų. Izraelis yra antskrydžiais sunaikinęs Irako ir Sirijos branduolines programas, o Irano branduolinę programą pristabdęs kibernetinėmis atakomis ir, kaip įtariama, iraniečių mokslininkų žmogžudystėmis.

O jei Izraelis ryžtųsi vienašališkiems veiksmams prieš Irano branduolinius objektus – jei tik šiuose po 60 numatytų dienų termino atsinaujins urano sodrinimo darbai, JAV pozicija gali būti visiškai kitokia, nei Korėjoje. Irano nustatytas ultimatumas Europai išsenka liepos 8-ąją.