aA
Šūviai Kerčės sąsiauryje – naujas didesnio konflikto etapas. Taip, praėjus daugiau nei savaitei po to, kai Rusija Juodojoje jūroje apšaudė ir užgrobė Ukrainos laivus, galima vertinti įvykius, kurie atkreipė dėmesį į šimtmečius rusenantį nesutarimų židinį. Čia galima rasti net lietuvių pėdsakų.
© Rimas Pocius

Po to, kai lapkričio 25-ąją Rusijos pasieniečių laivai šalia Kerčės sąsiaurio taranavo, apšaudė ir užgrobė tris ukrainiečių laivus, Kijevas prakalbo apie naują Kremliaus agresijos etapą.

Baimindamasi konflikto eskalacijos Ukraina dešimtyje savo regionų įvedė karo padėtį, paskelbė dalinę mobilizaciją ir įspėjo pasaulį apie galimą Rusijos invaziją – esą pasienyje rusai telkia pajėgas ir pasiruošę užimti šalia Azovo jūros esančius uostus, kuriems iš esmės paskelbta blokada.

Po 2014-siais įvykdytos Krymo okupacijos ir aneksijos Kerčės sąsiaurį nelegaliai, bet faktiškai kontroliuojanti Rusija iki šiol stabdo, smulkmeniškai tikrina arba tiesiog ilgai nepraleidžia su Ukrainos vėliava plaukiojančių prekybinių laivų.

Iš dalies Ukraina jau sulaukė to, ko norėjo: bent žodinio palaikymo iš Vakarų, agresyvių Kremliaus veiksmų pasmerkimo ir nedviprasmiškos JAV pozicijos – prezidentas Donaldas Trumpas atšaukė planuotą susitikimą su Vladimiru Putinu, kurį G20 susitikime demonstratyviai ignoravo.

Po šūvių Juodojoje jūroje veriasi platesnis vaizdas: rusai prisiprašė NATO dėmesio – ir sulauks
© AP / Scanpix

Ir nors aktyvūs Ukrainos rėmėjai liko nusivylę neva per silpna Vakarų reakcija, iš tikrųjų paties Ukrainos prezidento prašymas „stiprinti NATO karinį vaidmenį Juodojoje jūroje“ buvo ta žinutė, kurios esmę ne visada supranta karštai ukrainiečius remiantys lietuviai ir kitų šalių piliečiai.

Iš tikrųjų NATO šalių, ypač aktyviausios Ukrainos rėmėjos – JAV, Jungtinė Karalystė, Lietuva ir kitos jau kelerius metus ne šiaip stiprina paramą ukrainiečiams.

Didesnį nerimą ir tikrą isteriją Maskvoje kelia augantis Aljanso šalių vaidmuo pačioje Juodojoje jūroje, mat tikrosios konflikto šaknys slypi ne tiek pačioje Kerčėje ar Azovo jūroje. Be to, jos netgi gilesnės nei nuo 2014-ųjų vykstantis nepaskelbtas ukrainiečių ir rusų karas.

Teisė ir įrodymai – Kijevo pusėje

Nepaisant Vakarų paramos Kijevui, lapkričio 25-osios įvykiai, kaip ir bet kuris kitas rusų ir ukrainiečių susidūrimas per pastaruosius 5 metus susilaukė nevienareikšmiškų vertinimų. Dėl to galima kaltinti ir Kremliaus propagandos mašiną, įsukusią ne vieną absurdišką versiją.

Teisiškai Ukraina gali jaustis teisi: pagal 2003 metų dvišalį susitarimą Kerčės sąsiauriu ir Azovo jūra gali laisvai naudotis rusų ir ukrainiečių laivai – tiek kariniai, tiek civiliniai. 2014-siais Krymą okupavusi Rusija perėmė ir sąsiaurio kontrolę, o ją 2015 m. įtvirtino įstatymu: sąsiauriu plaukiantys laivai turi gauti rusų kontroliuojamo Kerčės uosto kapitono leidimą bei priimti laivavedį į denį.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad per pastaruosius 3 metus didesnių konfliktų Kerčės sąsiauryje nebuvo kilę – nepaisant karo Donbase, aštrių Kijevo ir Maskvos apsižodžiavimų, netgi rusams pastačius tiltą per sąsiaurį laivyba vyko įprastai, tarsi galiotų sena 2003 sutartis.

Bet nuo šių metų pradžios iš pradžių ukrainiečiai, o vėliau ir rusai ėmė tikrinti vieni kitų žvejybinius laivus. Nusprendęs griežtai pamokyti Azovo jūroje žvejojančius Krymo žvejus Kijevas galėjo jaustis teisiškai ir morališkai teisus, bet pasiekti nebent Pyro pergalę. O per 150 ukrainiečių laivų Kerčės sąsiauryje jau sulaikę ar tiesiog nepraleidę bei tokiu būdu nuostolių laivų savininkams pridarę rusai įgijo galimybę ekonomiškai užsmaugti du svarbius Ukrainos uostos Azovo jūroje – Mariupolį ir Berdianską. Tad galima teigti, jog vienoks ar kitoks konfliktas brendo jau senokai.

Kerčės sąsiauris
Kerčės sąsiauris
© Sputnik / Scanpix

Šių metų rugsėjį du ukrainiečių karo laivai praplaukė sąsiauriu. Ir tada juos iš arti lydėjo rusų pasieniečių laivai bei orlaiviai. Tiesa, tą kartą incidentų nekilo, o lapkričio 25-ąją viskas vyko kitaip. Kodėl? Būtent šis klausimas išprovokavo kaltinimus Kijevui, kad esą P. Porošenkai reikėjo provokacijos prieš rinkimus, siekiant įtvirtinti savo slystančią valdžią, užsitikrinti Vakarų paramą.

Kita vertus, provokuoti konfliktą Ukrainos valdžiai yra rizikinga dėl kelių priežasčių. Tiek ukrainiečių, tiek rusų veiksmai yra atidžiai stebimi. Pavyzdžiui, rugsėjį dviejų lėtų ukrainiečių laivų judėjimą sekė ne tik rusai. Tarptautinėje oro erdvėje už keliasdešimt kilometrų nuo Krymo ratus suko JAV elektroninės žvalgybos orlaivis RC-135V.

Po šūvių Juodojoje jūroje veriasi platesnis vaizdas: rusai prisiprašė NATO dėmesio – ir sulauks
© Twitter nuotr.

Ir nors tokie elektroninius signalus bei pokalbius perimti gebantys lėktuvai nuolat seka rusų pajėgas Kaliningrade, Sirijoje ir Kryme, būtent šalia pastarojo pastaraisiais mėnesiais galima stebėti JAV žvalgybinių orlaivių skrydžių suaktyvėjimą. Po lapkričio 25-osios šūvių šalia Krymo arba virš žemyninės Ukrainos dalies ratus pasikeisdami nuolat suka tiek RC-135V, tiek kiti žvalgybiniai orlaiviai – P-8 „Poseidon“ ir bepilotis RQ-4 „Global Hawk“.

Tokie lėktuvai gali valandų valandas sukiotis danguje, ne tik aptikti įvairius signalus, bet ir fiksuoti sausumos, jūrų pajėgų judėjimą.

Būtent amerikiečiai dabar galėtų patvirtinti arba paneigti pastaraisiais metais išgarsėjusios tarptautinės ekspertų grupės „Bellingcat“ teiginius, kad lapkričio 25-osios incidentas įvyko netgi ne pačiame Kerčės sąsiauryje, o tarptautiniuose vandenyse – t.y. toliau, nei 12 jūrmylių nuo kranto.

Po šūvių Juodojoje jūroje veriasi platesnis vaizdas: rusai prisiprašė NATO dėmesio – ir sulauks
© Фото - Bellingcat

Beje, tokią išvadą „Bellingcat“ pateikė išanalizavusi pačios Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) duomenis. FST, kurios laivai taranavo ir apšaudė ukrainiečius, savo ataskaitoje nurodo koordinates, kur buvo atidengta ugnis – vieta yra už 500 metrų nuo Rusijos sau nelegaliai priskiriamų teritorinių vandenų.

Jūra, kurią rusai laiko savo ežeru

Vis dėlto norint suprasti agresyvius rusų veiksmus, reikėtų vertinti ne tik pastarųjų metų Kijevo ir Maskvos konfliktą. Reikia suprasti ir Juodosios jūros reikšmę Rusijai. Daugelį metų tai buvo viena svarbiausių jūrų ir vieni svarbiausių jūros prekybos vartų Kremliui į pasaulį, o nuo XVIII a. Juodojoje jūroje įsitvirtinę rusai dėl jos, kaip savo ežero varžosi su regioninėmis ir pasaulinėmis galybėmis.

Dar XIX a. Juodojoje jūroje, būtent Kryme vykęs Rusijos karas su Britanijos, Prancūzijos imperijomis, Sardinijos karalyste ir tuometine Osmanų imperija Kremliui buvo nesėkmingas. Nepaisant žioplų sąjungininkų veiksmų, rusai galiausiai patyrė gėdingą pralaimėjimą.

Šaltojo karo laikais sovietų laivynas agresyviai gynė Maskvos interesus Juodojoje jūroje. Tokius manevrus, kaip ukrainiečių laivo taranavimas sovietų jūreiviai naudojo net prieš amerikiečius.

Prezidento Ronaldo Reagano valdymo laikais JAV laivynas labai rimtai žiūrėjo į laisvą laivybą jūrose, o 1988 m., kai į Juodąją jūrą įplaukė du JAV karo laivai – „USS Yorktown“ ir „USS Caron“, du sovietų laivai juos taranavo.

Po šūvių Juodojoje jūroje veriasi platesnis vaizdas: rusai prisiprašė NATO dėmesio – ir sulauks
© Wikimedia Commons

„USS Yorktown“ ir „USS Caron“ trumpam išties buvo įplaukę į įplaukę į Sovietų Sąjungos teritorinius vandenis, tačiau tai pagal laivybos teisę nėra draudžiama, jeigu nėra plaukiama tiesiai į krantą ar uostus, o tiesiog praplaukiama į kitus tarptautinius vandenis. Ir nors didesnių pažeidimų amerikiečiai nepatyrė (o sovietų laivus teko remontuoti), viskas galėjo baigtis ir liūdniau – pavyzdžiui šūviais.

O juk tuo metu Sovietų sąjunga ir JAV buvo ne šiaip branduolinės valstybės – amerikiečių laivai tuo metu gabendavo branduolinius ginklus – raketas, gilumines bombas ir torpedas su branduoliniais užtaisais, kurie galėjo būti panaudoti arba detonuoti incidento metu.

1991 m. subyrėjus Sovietų sąjungai ir Ukrainai paskelbus nepriklausomybę, ukrainiečių uostų praradimas – nuo Odesos, Chersono, Mikolajevo iki Mariupolio ir Kerčės rusams buvo ypač skaudus smūgis. Odesa tapo pagrindine Ukrainos baze, Mikolajevas, kur buvo pastatytas vienintelis Rusijos lėktuvnešis „Admiral Kuznecov“ – taip pat neprieinamas.

Vieninteliu Sevastopolio uostu pagal atnaujinamą nuomos sutartį galėjęs naudotis Rusijos Juodosios jūros laivynas nepriminė Šaltojo karo laikų, kai galėdavo permesti savo dideles flotiles į Viduržemio jūrą. Tik pastaraisiais metais – po Krymo aneksijos ir operacijos Sirijoje pradžios didesnį vaidmenį vaidinti ėmęs Rusijos Juodosios jūros laivynas ėmė demonstruoti „atgimstančios galybės“ pajėgumus – desantiniai, transporto ir raketomis ginkluoti laivai kone nenutrūkstama grandine juda strategiškai svarbiu Bosforo sąsiauriu, kurį kontroliuoja NATO šalis – Turkija.

Baisioji NATO bazė prie mūsų sienų

Vienu svarbiausių iššūkių Rusijai tapo ne šiaip Ukrainos nepriklausomybė, bet ir nuo 2004-ųjų „Oranžinės revoliucijos“ išryškėję provakarietiški ukrainiečių siekiai. 2014-siais atsikračiusi prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus Ukraina nebeslepia savo krypties – narystės ES ir NATO. Pastaroji Kremliuje skamba, kaip keiksmažodis, kuriuo mėgstama bauginti rusakalbius.

Dar 2006 metais per NATO laivų vizitą tuomet ukrainiečių kontroliuotoje Feodosijoje kilo protestai. Kremliaus propagandistai jau tada baugino vietos gyventojus, esą amerikiečiai juos pavergs, pagrobs, išprievartaus vietos moteris bei vaikus, o čia įkurs savo bazes.

Būtent terminas „NATO bazės“ Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje įgavo nevaldomą pagreitį, siekiant išpūsti, demonizuoti ir nuteikti vietos gyventojus priešiškai prieš bet kokį NATO vaidmenį „artimajame užsienyje“ – rusų užkariautose, vėliau prarastose teritorijose netoli Rusijos sienų.

Lozungai „NATO artėja prie mūsų sienų“ greitai virto mitais apie „NATO bazes, kurios supa Rusiją“, nors iš maždaug 20 tūkst. sausumos sienų vos 1/16 – 1,2 tūkst. km ribojasi su NATO šalimis. Be to, pats terminas „NATO bazė“ dažnai neatitinka jai priskiriamo baugaus vaidmens.

Po šūvių Juodojoje jūroje veriasi platesnis vaizdas: rusai prisiprašė NATO dėmesio – ir sulauks
© NATO.int

Pavyzdžiui, po to, kai 2004 m. Lietuva ir kitos Baltijos šalys įstojo į Aljansą, apie NATO bazes ir karinę infrastruktūrą triukšmingai trimitavęs Kremlius nutylėdavo, kad iki pat 2016-ųjų minėtose šalyse tokie projektai faktiškai nebuvo vystomi. Kuklios Aljanso investicijos į Zoknių aviacijos bazės infrastruktūrą leido išlaikyti NATO Oro policijos misiją – 4 naikintuvus visoms Baltijos šalims, kai tuo metu prieš pastarųjų Rusija turėjo ir tebeturi sutelkusi šimtus naikintuvų.

Net ir po 2014-ųjų agresijos prieš Ukrainą, kai pagalbos paprašiusios Baltijos šalys sulaukė Oro policijos misijos sustiprinimo, o nuo 2016-ųjų – trijų daugiašalių batalionų, Rusija regione išlaikė savo konvencinį (ir ne tik) kiekybinį pranašumą: šalia sukūrė tris naujas divizijas, atkūrė 1-ąją tankų armiją, performavo ir sustiprino Kaliningrado karinę grupuotę, dislokavo modernią ginkluotę. Tokie veiksmai netrukdė Kremliui bauginti rusus NATO pajėgumais.

Ypač didelis dėmesys skirtas priešraketinės gynybos skydui Lenkijoje, Redzikove (nors dar nesukurtas) ir Rumunijoje, Deveselu bazėje, kur šachtose įrengtos 24 raketos SM-3, galinčios numušti senesnio modelio balistines raketas, bet ne modernias Rusijos raketas, kurių unikalumu giriasi pats Kremlius.

Po šūvių Juodojoje jūroje veriasi platesnis vaizdas: rusai prisiprašė NATO dėmesio – ir sulauks
© Reuters / Scanpix

Vis dėlto „NATO bazė Ukrainoje“ buvo ir tebėra vienas baubų bei raudonų linijų, apie kurias dar 2014-ųjų balandį, jau Rusijai okupavus Krymą, užsiminė pats Vladimiras Putinas.

„Kai karinio bloko infrastruktūra juda prie mūsų sienų, mums kyla nerimas ir klausimai. Turime atsakyti. Mūsų sprendimas dėl Krymo iš dallies susijęs su tuo, kad jei nieko nebūtume dare, NATO būtų įtempusi Ukrainą pas save. NATO laivai būtų atsidūrė Sevastopolyje, Rusijos laivyno šlovės mieste“, – Krymo aneksiją aiškino V. Putinas, pamiršęs, kad „Rusijos laivyno šlovė“ 1855 metais tame pačiame Sevastopolyje buvo nuskandinta, o miestą rusai prarado.

Kita vertus Kremliaus ir jo rėmėjų Kryme neapykantą NATO, o ypač JAV ne kartą galėjo pajusti ir patys amerikiečiai. Po 2006 metų vizito Feodosijoje, iki 2014-ųjų Aljanso šalių laivai ne kartą lankėsi Kryme ir kiekvieną kartą sulaukdavo protestų – 2008 m. jau po karo Gruzijoje (Sakartvele) po trumpo vizito Sevastopolį turėjo palikti JAV Pakrančių apsaugos laivas, o 2011 m. prorusiška Regionų partija staigiai mobilizavo pensininkus, kurie, grūmodami kumščiais palydėjo į uostą netikėtai užsukusį JAV kreiserį „USS Philipine Sea“.

Po šūvių Juodojoje jūroje veriasi platesnis vaizdas: rusai prisiprašė NATO dėmesio – ir sulauks
© Reuters / Scanpix

Amerikiečiai Vytauto Didžiojo tvirtovėje

Ironiška, kad tikrasis amerikiečių statomas karinis objektas Ukrainoje tesulaukė tik Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos dėmesio, o dėl sukelto karo ir Krymo atplėšimo į Rusiją priešiškai žiūrintys ukrainiečiai pasveikino pernai pradėtas statybas Očakive.

Iš tikrųjų žiniasklaidos susidomėjimo Očakivas buvo sulaukęs dar 2012 metais, bet tada apie „slaptą amerikiečių bazę Ukrainoje“ trimituoti ėmusiai Rusijos žiniasklaidai teliko nusivylimo kartėlis: amerikiečiai atliko remonto darbus uoste, suremontavo vaikų darželį, mokyklą, įrengė sporto salę, nutiesė kelią ir išvyko.

Vis dėlto nedidelis uostas Ukrainos pietuose turi išties strateginę reikšmę. Dar XIV a. kariaudamas su totoriais Vytautas Didysis čia pastatė lietuvių tvirtovę, o 2010-siais žemaitukais prie Juodosios jūros traukę lietuviai būtent čia pakartojo tarpukariu populiarų mitą, kad kai LDK „buvo nuo jūros iki jūros, Vytautas Didysis girdė savo žirgus Juodojoje jūros vandeniu“.

Po šūvių Juodojoje jūroje veriasi platesnis vaizdas: rusai prisiprašė NATO dėmesio – ir sulauks
© Organizatorių nuotr.

XV a. totorių, vėliau turkų užimtą miestą 1788 m. vedami imperatorienės Jekaterinos II meilužio Grigorijaus Potiomkino – to paties, kurio vardu vadinami Rusijai iki šiol gėdą darantys „Potiomkino kaimai“ ir Aleksandro Suvorovo užkariavo rusai, pavadinę miestą Očakovu.

Per Krymo karą šalia esančio Kinburno pusiasalio jūrų kautynėse britų ir prancūzų pajėgoms pralaimję rusai mieliau atsimena 1788-ųjų pergalę – tai žymi miestelyje pastatytas paminklas A. Suvorovui. Vis dėlto prieigą prie Mikolajevo uosto saugančio Očakivo praradimas – ne šiaip tik dar vienas žiupsnis druskos ant Rusijos žaizdų.

Būtent čia nuo praėjusių metų darbuojasi amerikiečių jūreiviai. Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos teigimu jie čia įrenginėja „NATO bazę“. Iš tikrųjų vos 750 tūkst. dolerių vertės infrastruktūrinis projektas – kuklus jūrų operacijų centras (JOC). Pavyzdžiui, šalia esančios buvusios sovietų laivyno specialiųjų pajėgų ir sraigtasparnių pulko bazės niekas nesiruošia naudoti – kadaise čia ruošė „Admiral Kuznecov“ aviatorius, o dabar iš pakilimo tako nieko nelikę.

Vienintelė vieta, kur amerikiečiai ėmėsi darbų – nedidelis uostas, kur įkurtas JOC. Tokie nedideli operacinio lygmens infrastruktūriniai objektai atsirado po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios atakų, kai JAV laivynas suprato, jog amerikiečiams trūksta gebėjimų planuoti operacijas nuošaliuose regionuose. Jūrų operacijų centre paprastai bendradarbiaujama su vietos pajėgomis.

„Mums tai reikšmingas pasiekimas ir galimybė strategiškai išnaudoti Europos atgrasymo iniciatyvą Ukrainoje. Tai sustiprins paramą priimančios šalies gynybinius pajėgumus, infrastruktūrą, dvišalius santykius gebėjimą treniruotis kartu“, – dar šių metų rugsėjį sakė už objektą atsakingas karininkas, leitenantas Jasonas McGee.

Po šūvių Juodojoje jūroje veriasi platesnis vaizdas: rusai prisiprašė NATO dėmesio – ir sulauks
© Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nuotr.

Kol kas amerikiečiai Očakivo uoste tik pradėjo parengiamuosius darbus, gavo reikiamus leidimus, tačiau didelių statybų neplanuojama – planuojama aptverti teritoriją ir įrengti remonto bazę nedideliems laivams – tik tokie čia ir tegali įplaukti. Pačiame centre įprastai dirba keliasdešimt kariškių, kurie gali planuoti operacijas, pratybas, keistis aktualia žvalgybine informacija. Tai ypač svarbu Ukrainai, kuri siekia didesnio NATO vaidmens Juodojoje jūroje.

Į NATO veiksmus atsako provokacijomis

Toks vaidmuo ir be ukrainiečių raginimų kasmet auga. Pavyzdžiui, tradicinės, jau 17 metų vykstančios pratybos „Sea Breeze“ šių metų liepą pademonstravo, kad NATO šalys treniruojasi veikti išvien su ukrainiečiais.

Į Odesą įplaukę galingi JAV laivai – sparnuotomis raketomis ginkluotas „USS Porter“ ir vadovavimo laivas „USS Mount Whitney“ gabeno ir jūrų pėstininkus, kurie treniravosi kartu su ukrainiečiais. Be to, paramą laivams teikė žvalgybos kovos su povandeniniais laivais orlaiviai P-8 „Poseidon“. JAV karinės oro pajėgos šiemet į Ukrainą pirmą kartą permetė naikintuvus F-15, kurie treniravosi su ukrainiečių naikintuvais.

Rusai ne kartą įvairiais būdais demonstravo, kad NATO šalių, ypač amerikiečių pratybos su ukrainiečių ir pats buvimas Juodojoje jūroje juos erzina. Be standartinių pareiškimų apie JAV konflikto eskalavimą bei tulžingų pareiškimų atsakyti panašiais veiksmais prie JAV krantų (Rusija iki šiol turi savo karinius objektus Kuboje, o rusų karo laivai ir aviacija, kai pajėgia, aplanko šią arba kitą šalį, pavyzdžiui Venesuelą) rusai ne kartą ėmėsi ir pavojingų provokacinių veiksmų.

2014-siais Krymo okupacijos metu į Juodąją jūrą įplaukusį JAV karo laivą „USS Donald Cook“ ėmė provokuoti rusų aviacija: atakos lėktuvai Su-24 itin žemai praskrido virš amerikiečių laivo denio, imituodami ataką.

Užfiksuotas momentas, kai Rusijos orlaivis Su-24 Baltijos jūroje pralėkė virš JAV karo laivo "USS Donald Cook"
Užfiksuotas momentas, kai Rusijos orlaivis Su-24 Baltijos jūroje pralėkė virš JAV karo laivo "USS Donald Cook"
© JAV laivyno nuotr.

Vėliau pats V. Putinas gyrėsi, kad rusų lėktuvai esą galėjo sunaikinti JAV laivą, o Kremliaus propagandistai ėmė platinti melagingą istoriją apie tai, kaip Su-24 neva panaudojo elektroninės kovos priemones, kurios atjungė amerikiečių sistemas.

Tada esą 27 amerikiečių jūreiviai apsiverkė iš baimės ir pasiprašė atleidžiami iš tarnybos. Tokias istorijas Kremliaus žiniasklaida karto ir 2016, kai tokius pat triukus rusų pilotai prieš tą patį „USS Donald Cook“ krėtė jau Baltijos jūroje, kai amerikiečių laivas plaukė į Klaipėdą.

Be to, tokius pavojingus manevrus rusų naikintuvų pilotai atliko ir prieš amerikiečių žvalgybos lėktuvus, skraidančios virš Juodosios jūros. Pavyzdžiui, šių metų sausį incidentas įvyko radioelektroninės žvalgybos lėktuvui „EP-3 Aries“ vykdant misiją tarptautinėje oro erdvėje jį nesaugiai perėmė rusų naikintuvas Su-27.

Su-27 perima NATO orlaivį
Su-27 perima NATO orlaivį
© Youtube stop kadras

„Šis įsikišimas pripažintas nesaugiu, nes Su-27 buvo priartėjęs iki penkių pėdų (1,5 metro) ir praskrido tiesiai prieš EP-3, priversdamas EP-3 skristi per Su-27 sukeltos turbulencijos sritį. Rusijos kariuomenė turi teisę veikti tarptautinėje oro erdvėje, bet jie privalo paisyti tarptautinių standartų, nustatytų siekiant užtikrinti saugumą ir išvengti incidentų“, – sakoma amerikiečių pranešime.

Vis dėlto nepanašu, kad į tokius perspėjimus rusai kreiptų dėmesį. Neseniai paviešintame britų dokumentiniame filme apie moderniausią Karališkojo Laivyno laivą „HMS Duncan“ rodomas epizodas iš šių metų gegužės.

Tuo metu už 30 jūrmylių (apie 55 km) nuo sausumos buvęs „HMS Duncan“ radarų ekranuose pastebėjo iš Rusijos okupuoto Krymo kylančius rusų orlaivius, kurie ėmė pavojingai artėti prie britų laivo. Mandagiai įspėję rusus, kad galingi „HMS Duncan“ radarai gali netyčia „iškepti“ rusų lėktuvų sistemas, britai nesileido išprovokuojami, nors, vienu metu aplink laivą sukiojosi net 17 rusų orlaivių.

Laivo vadas pripažino, kad jei rusai išties būtų kėlę grėsmę, jie būtų buvę nesunkiai numušti. Be to, savo pajėgas Jungtinė Karalystė Juodojoje jūroje ketina stiprinti – į Rumunija bus permesti naikintuvai „Typhoon“, čia pratyboms dar turėtų sugrįžti tas pats „HMS Duncan“ ir kiti britų laivai.

Amerikiečių žvalgybiniams orlaiviams, kylantiems iš Rusijai artimos Graikijos (Kretos saloje esančios bazės) Juodoji jūra bei joje esantys galimų priešininkų pajėgumai – vis geriau pažįstami, tad tikimybė, jog rusai užklups Aljansą netikėtai mažėja.

Būtent tuo ir skiriasi Aljanso bei Kremliaus elgesys: jei ukrainiečių pakviestos arba susirūpinusios dėl Rusijos karinių avantiūrų NATO pajėgos vadovaujasi tarptautine teise, laisvos laivybos principais bei kitais susitarimais, tai suerzinti rusai atsako dezinformacijos, agresyvių karinių veiksmų arba provokacinio pobūdžio manevrų tirada.

NATO narės, pavyzdžiui, Rumunija dar spalio mėnesį išreiškė nerimą dėl Rusijos karinio aktyvumo Juodojoje jūroje. Šį klausimą Rumunija žada kelti aukščiausiu lygiu sausio mėnesį, kai pradės pirmininkauti ES.

„Rusija naudoja Juodąją jūrą permetinėti savo pajėgas į Viduržemio jūrą. Padėtis jau pernai pasikeitė dramatiškai“, – spalį sakė Rumunijos gynybos ministras Mihai Fiforas. Gynybai vis didesnį dėmesį skiriantys rumunai nerimauja, kad rusų laivai ir aviacija gali provokuoti ir jų pajėgas regione.

Kol kas naudos iš tokios priešpriešos gauna ukrainiečiai - tiek tiesioginės paramos NATO mokant jų pajėgas, atskiroms šalims remiant ginkluote, tiek, netiesioginės - dalyvaujant Aljanso pratybose, mokantis NATO procedūrų, taktikos.

Vis dėlto bet kuris įtampos paaštrėjimas ar auganti galimų incidentų rizika didina ir atsitiktinių NATO bei Rusijos susidūrimų riziką, ko abi pusės bent jau viešai deklaruoja norinčios išvengti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Anglijoje išžagintos ir nužudytos 14-metės byloje – motinos liudijimas: ji kėlė labai daug rūpesčių (16)

14-metės iš Lietuvos, kuri buvo nužudyta Vulverhamptone, Jungtinėje Karalystėje, motina...

Ekspertai įvertino Statkevičiaus ir Janus rietenas: kažkas turi pasakyti, kad karalius nuogas (155)

Pirmadienio vakarą viešai skalbinius džiaustę dizaineriai Juozas Statkevičius ir Julija Janus...

Vėžiu susirgusi Vaiva pinigų negauna: kovoja ne tik su liga, bet ir su draudimo bendrove (98)

Kaip ir daugeliui vėžio diagnozė Vaivai Mickuvienei buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. „Man...

Įvertino „Barclays“ pasitraukimą: taip gerai Lietuvoje jau seniai nebuvo – bus dar daug kitų (65)

Daliai žmonių pradėjus skambinti pavojaus varpais, kad „ Barclays “ – tik pirmoji kregždė,...

Amerikos naftos renesansas: pirmą kartą per septynis dešimtmečius JAV – gryna naftos eksportuotoja (4)

Jungtinės Valstijos praėjusią savaitę tapo grynąja naftos eksportuotoja, nutraukdama beveik...

Netoli Lietuvos atrado tikrą rojų: tiek maisto nepajėgia suvalgyti net patys alkaniausi (23)

Jeigu esate didieji Kalėdų fanai – privalote iš Lietuvos nuplaukti į pietų Švediją. Tame...

Smūgis naudotų automobilių pardavėjams: neparduoda net pigiausių mašinų (211)

Milžiniškus protestus rengę, gatves blokavę ukrainiečiai palankesnių muito sąlygų...

Kaip klaidinami pirkėjai: per savo neapdairumą už būstą sumokėsite daugiau (14)

Pirmą kartą su būsto pirkimu ar pardavimu susiduriantys žmonės gali nesunkiai pasimesti...

Žilvinas Tratas 30-ąjį gimtadienį atšventė su dukra ir artimaisiais: nesitikėjau, kad mane taip paveiks ši diena (11)

Neseniai savo gimtadienį atšventęs žinomas aktorius Žilvinas Tratas drąsiai gali sakyti, kad per...