„Tai, ką šiuo metu patiriame, yra NATO smegenų mirtis“, – tokiu pareiškimu savaitraščiui „The Economist“ praėjusią savaitę Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vėl įžiebė aistras apie Aljanso ateitį. Žodžiai išties skambūs, juo labiau – iš vienos galingiausių NATO valstybių.
Jei taip būtų konstatuojama žmogaus medicininė būklė, jį jau galima būtų laidoti, o organus galima būtų dalinti donorystei. Mat smegenų mirtis – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, net jei kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos veikia. Žmonės gali atsigauti po komos, bet ne po smegenų mirties. Bet ar NATO išties ištiko būtent smegenų mirtis ir kas leidžia konstatuoti tokią diagnozę Aljansui, kuris šiemet mini 70-ąsiąs savo įkūrimo metines?
Mirė ar tik paseno?
„NATO susiduria su rimtais ir kompleksiniais iššūkiais dėl tikslo, vienybės ir net dėl paties egzistavimo“, - dar šių metų vasarį įspėjo Europos ir transatlantinių santykių projekto autoriai, du patyrę diplomatai - Douglasas Lute ir Nicholas Burnsas.
Jų teigimu, NATO išties yra kilusi grėsmė, ypač dėl vienybės stokos ir skirtingų požiūrių į Aljanso panaudojimą, bet tai išsprendžiama. Vienas pagrindinių iššūkių – JAV lyderystės stoka, o tai pakeisti gali tik pats Vašingtonas. Ir tuomet galima susidoroti su likusiais iššūkiais – Rusijos, Kinijos grėsme, galimu technologiniu atsilikimu.
Tad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad NATO laidojančių netrūksta. „Macronas yra teisus – tai yra NATO galas“ - JAV dienraščio „The Washington post“ nuomonių skiltyje trimitavo Rusijos karinę galią dažnai aukštinančio „The National interest“ redaktorius Jacobas Heilbrunnas.
Paradoksalu – tai beveik identiška antraštė, praėjus vos 2 metams po garsaus apžvalgininko Marko Galeotti straipsnio „Foreign Policy“, kuriame jis teigė: „Trumpas buvo teisus – NATO paseno“.
Taip jis reagavo į 2017-ųjų pradžioje nuskambėjusią tuomet tik išrinkto JAV prezidento frazę, kad NATO esą paseno. Tiesa, tuomet, praėjus vos keliems mėnesiams nuo tokio pareiškimo, susitikęs su NATO vadovo Jensu Stoltenbergu, sau būdingu stiliumi D. Trumpas pakeitė nuomonę ir jau kalbėjo, kad „NATO jau nebėra pasenęs“.
Bet ginčai su Aljanso valstybių vadovais dėl nepakankamo gynybos finansavimo, pernelyg didelio ir „nesąžiningo“ JAV indėlio D. Trumpo pasisakymus lydėjo pastaruosius kelerius metus, o įtemptų momentų netrūko kone kiekvieno JAV prezidento susitikimo su sąjungininkais Europoje metu.
Nauja „pasenusios NATO“ ataka surengta praėjus vos dienai po E. Macrono interviu, kai žibalo į ugnį šliūkštelėjo JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo. Ir nors jis netiesiogiai atkirto Prancūzijos prezidentui, pabrėždamas, jog „NATO išlieka ne tik svarbiu Aljansu, bet ir kritiškai svarbia, galbūt net svarbiausia strategine partneryste per visą istoriją“, daugeliui įsiminė kiti M. Pompeo žodžiai – grėsmingesni ir pakartojantys D. Trumpo poziciją.
„Jeigu šalys tiki, jog gali sulaukti saugumo naudos nesuteikdamos NATO reikalingų išteklių, jeigu jos nesilaiko savo įsipareigojimų, egzistuoja rizika, kad NATO gali tapti neefektyvia ar pasenusia organizacija“, – sakė M. Pompeo.
Jis pridūrė, kad NATO galios negalima laikyti savaime suprantamu dalyku – nei naujoji NATO būstinė Briuselyje, nei kalbos negarantuoja, kad „NATO ir toliau egzistuos, kad jis ir toliau bus galia vien savo natūra, kad jis ir toliau bus svarbus ir efektyvus“.
Supaprastinus Prancūzijos prezidento ir JAV valstybės sekretoriaus kalbas tarsi būtų galima konstatuoti dvi iš konteksto ištrauktas tezes: NATO arba paseno, arba jau mirė. Tad nenuostabu, kad būtent tokias diagnozes jau ne vieną dešimtmetį kartojanti ir NATO laidojanti pagrindinė Aljanso priešininkė Rusija reagavo džiugiai.
„Auksiniai žodžiai... tikslus dabartinės NATO būklės apibūdinimas“, – savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ parašė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.
Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, anot jo atstovo Dmitrijaus Peskovo, toks E. Macrono požiūris paliko įspūdį, kaip geriau apgalvotas, nei rusofobiniai apokaliptiniai scenarijai.
„Bet ne mums spręsti ar NATO miręs, ar gyvas, ar kurios Aljanso kūno dalys yra komos būsenoje. Mes ne patologai“, - įgėlė D. Peskovas. Ir jis teisus, mat būtent Aljanso šalys sprendžia kokia yra NATO būklė, kas kamuoja šią organizaciją. Šiose detalėse paslėpta esmė. Ji gali rodyti kryptį, kuria žengs Aljansas – į dezintegraciją ir žlugimą, ko taip siekė Kremlius arba reformų keliu.
Skundžiasi ne pirmą kartą
M. Pompeo pozicija nėra ne tik nauja, bet net ir švelnesnė, nei Prancūzijos prezidento. JAV valstybės sekretorius pakartojo jau nevieną dešimtmetį skambančius Vašingtono priekaištus sąjungininkams Europoje: vis dar per mažai dėmesio gynybai, vis dar per didelis JAV vaidmuo, amerikiečiai vis dar priversti imtis iniciatyvos ir spręsti europiečių saugumo reikalus pačioje Europoje ar šalia jos savo, JAV mokesčių mokėtojų sąskaita. D. Trumpas – ne pirmasis JAV prezidentas, kuris skundėsi neatsakingu europiečių požiūriu į gynybą.
„Mes negalime mokėti už Europos karinį saugumą, kai NATO šalys nemoka sąžiningai ir gyvena iš riebiausios žemės derliaus dalies“, - taip dar 1963 metais rėžė Europoje mėgtas JAV prezidentas Johnas F. Kennedy.
Ir nors net ir pats D. Trumpas pripažino, kad esą būtent dėl jo spaudimo daugiau šalių ėmė didinti gynybos biudžetus, skirti daugiau dėmesio savo saugumui, tikimybė, jog gruodį Londone vyksiantis NATO viršūnių susitikimas neapsieis be aistrų nėra didelė – įsisenėjusių nesutarimų pernelyg daug.
Kita vertus, NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas jau po garsiųjų M. Pompeo ir E. Macrono pareiškimų neatsitiktinai išliko diplomatiškas ir optimistiškas.
„Paradoksalu, bet nepaisant skirtumų mes šiandien kartu darome daugiau, nei per daugelį metų. JAV nepalieka Europos – siunčia daugiau karių, rengia daugiau pratybų, stiprina infrastruktūrą.
Paskutiniai JAV tankai buvo išvesti iš Europos 2013 metais, dabar jie sugrįžo – visa šarvuotoji brigada. Kitais metais išvysime didžiausią JAV karių dislokavimą Europoje per pastaruosius 25 metus, o per pastaruosius 5 metus mes būsime investavę papildomus 100 mlrd. dolerių į savo saugumą.
Bet koks bandymas atitolinti Europą nuo Šiaurės Amerikos ne tik silpnina transatlantinį Aljansą, tai taip pat sukelia riziką suskaldyti Europą.
Tai sakau žinodamas, kad daugelis jūsų galvoja apie nesutarimus, skirtumus ir susiskaldymus NATO dėl prekybos, energetikos, klimato kaitos, Irano ir dėl situacijos Sirijoje. Nesutarimų būta anksčiau – nuo Sueco krizės 1956-siais iki Irako karo 2003 m. Bet galiausiai visada sugebėdavome susivienyti dėl pagrindinio tikslo: ginti vieni kitus“, - pabrėžė J. Stoltenbergas.
Kokie Prancūzijos interesai Sirijoje?
Būtent nesutarimai Aljanso viduje, anot E. Macrono, yra pagrindinė Paryžiaus nepasitenkinimo priežastis. O jei tiksliau – nesutarimai su JAV ir Turkija.
„Nėra apskritai jokio koordinavimo priimant strateginius sprendimus tarp Jungtinių Valstijų ir NATO sąjungininkių. Jokio“, - teigė E. Macronas praėjus vos savaitei po pratybų Estijoje ir Latvijoje, kur prancūzų kariai, koordinuodami savo veiksmus su kitais NATO sąjungininkais eilinėse pratybose treniravosi ginti šias Baltijos šalis.
Nepaisant kalbos barjero, NATO procedūros tokiuose veiksmuose kol kas veikia be didesnių priekaištų, o prancūzų kariai, kurie NATO daugiašalių batalionų sudėtyje buvo dislokuoti Lietuvoje ir Estijoje nekėlė jokių problemų dėl koordinacijos.
Žinoma, visai kas kita – padėtis Sirijoje. Spalio mėnesį iš ten, D. Trumpui įsakius, ėmė trauktis JAV pajėgos. Amerikiečiai savo karius atitraukė nuo sienos su Turkija, kur kelerius metus kartu su kurdais kovojo prieš „Islamo valstybės“ grupuotę.
Ir nors D. Trumpas atitraukti karius iš Sirijos grasino dar 2017-siais, o ketinimus aiškiai išreiškė ir pernai, Prancūziją toks JAV sprendimas neva nustebino ir tikrai papiktino, juo labiau, kad pasitraukus amerikiečiams į Siriją įsiveržė Turkijos – NATO narės pajėgos.
„Taip pat vyksta kitos NATO sąjungininkės – Turkijos – nekoordinuoti agresyvūs veiksmai teritorijoje, kur yra ant kortos pastatyti mūsų interesai“, – lakoniškai nuoskaudą liejo Prancūzijos lyderis. Būtent Šiaurės Sirijoje nuo 2015-ųjų buvo dislokuotos ir su kurdais išvien veikė ne tik amerikiečių, bet ir prancūzų specialiosios pajėgos. Tiesa, Paryžius to oficialiai nepripažino, nors prancūzų specialiųjų pajėgų kariai Sirijoje buvo užfiksuoti ne kartą.
O kokie yra Prancūzijos interesai Sirijoje, kurios sienas po Pirmojo pasaulinio karo nubraižė būtent prancūzai? Turkija, kaip pralaimėjusi šalis neteko teritorijos, kurią dabar siekia susigrąžinti, o Prancūzija, nepaisant kelis kartus numalšintų sukilimų Sirijoje praėjusios amžiaus 3 dešimtmetyje, noriai bendravo su Basharo Al-Assado režimu iki sukilimo pradžios 2011 m.
Pavyzdžiui, 2000-ųjų birželį, mirus ilgamečiam Sirijos diktatoriui, dabartiniojo tėvui Hafezui al-Assadui, vienintelis Vakarų šalių lyderis, apsilankęs jo laidotuvėse, buvo Prancūzijos prezidentas. O 2008-siais, minint Bastilijos dieną, Paryžiuje, kaip garbės svečias lankėsi ir pats B. Al-Assadas.
Tai nebuvo vienintelis kartas, kai Paryžius bičiuliavosi su diktatoriais – iki 2011-ųjų operacijos Libijoje, kur iš pradžių pirmuoju smuiku griežė būtent Prancūzija, šios šalies vadovai noriai bendravo su Libijos diktatoriumi Muammaru Gaddafiu. Sugriauti šio režimą prancūzams pavyko tik su JAV pagalba – būtent amerikiečiai prancūzams ir kitoms koalicijos šalims pristatė trūkstamus kiekius išmaniųjų bombų, teikė kitą logistinę paramą operacijos metu.
Vis dėlto Prancūzija nei dėl Libijos, nei dėl Sirijos konkrečios strategijos taip ir neturėjo. Tiesa, viskas apsivertė aukštyn kojomis 2015-siais, kai Prancūzijoje buvo surengta virtinė kruvinų išpuolių, per kuriuos žuvo ar buvo sužeisti šimtai žmonių. Teroro atakos Paryžiuje 2015-ųjų lapkritį privertė prancūzus reaguoti – būtent tada Prancūzija pasiuntė savo aviaciją ir specialiąsias pajėgas bombarduoti „Islamo valstybės“ teroristų.
„Nežinau, ar pamenate, bet tos teroristinės atakos Paryžiuje buvo suregztos Sirijoje. O dabar, po Turkijos invazijos į Sirija, mes nerimaujama ar dar galime kovoti prieš terorizmą. Prancūzija yra antra šalis po JAV, vertinant indėlį kovoje prieš „Islamo valstybę“, tai reikia atsiminti“, - pabrėžė Prancūzijos ambasadorius JAV Philippe'as Etienne'as.
Atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje
Ironiška, jog būtent amerikiečiai padėjo prancūzams kovoje su „Islamo valstybe“, tačiau atsitraukdami į pietus saugoti naftos telkinių – kaip įprasta D. Trumpui, paskelbęs apie amerikiečių atitraukimą iš Sirijos jis galiausiai pakeitė nuomonę ir paliko iki 600 JAV karių šioje šalyje – amerikiečiai paliko prancūzų specialiąsias pajėgas „ant ledo“.
Įpykęs Prancūzijos prezidentas dar pernai skundėsi, kad JAV planai sukels grėsmę prancūzų gyvybėms, o šiemet, kai amerikiečiai bent jau iš dalies įgyvendino savo pažadus trauktis iš Sirijos, E. Macronas pažadėjo apsaugoti „gyvybiškai svarbius Prancūzijos interesus ir visų pirma – prancūzų gyvybes“.
„Kai jūs kaunatės su partneriai, jūs sprendimus priimate drauge. Kartu ateinate, kartu ir išeinate, bet šį kartą nebuvo jokių konsultacijų dėl pasitraukimo iš Šiaurės Sirijos“, - pažymėjo Prancūzijos nacionalinio saugumo tarybos Europos reikalų direktorius Charlesas Kupchanas.
Prancūzija atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje: viena vertus likti Sirijoje be amerikiečių skydo – aviacijos, logistinės paramos ir pačių JAV karių prancūzams pernelyg rizikinga. Antra vertus, būtent 2015-ųjų Paryžiaus teroro atakų aukų artimieji viešu laišku kreipėsi į patį E. Macroną, kad šis užkardytų naujai džihadistų bandai į Europą ir kautis su teroristais Sirijoje.
„Pasyvumas leidžia šimtams teroristų pasprukti, įskaitant tuos prancūzų džihadistus, kurių bijome labiausiai. Kiek laiko praeis, kol jie smogs dar kartą? Ar tie mūšiai ir išvengtos atakos bus veltui?“, - laiške rašė aukų artimieji.
Tiek E. Macrono pirmtakas Francois Hollande'as, tiek dabartinis Prancūzijos prezidentas nesyk bandė nusiplauti rankas nuo atsakomybės už prancūzų džihadistus, kurie buvo laikomi kurdų kontroliuojamuose kalėjimuose Sirijoje ir Irake.
Priimti šiuos kalinius į Prancūziją, kur kalėjimai ir taip perpildyti, o juose knibžda islamistų pasekėjų, E. Macronas tiesiog negali, nors jį tai padaryti viešai spaudė būtent D. Trumpas, su kuriuo Prancūzijos lyderis tiesiogiai buvo susitikęs jau 4 kartus.
Dar labiau E. Macroną įsiutino ir Turkija, kurios valstybinė naujienų agentūra „Anadolu" paviešino prancūzų specialiųjų pajėgų karių buvimo vietą Sirijoje. Be to, Ankara įspėjo Paryžių, kad prancūzų ginami kurdų kovotojai yra laikomi teroristais, o visi, kas juos remia gero gali nelaukto.
„Jei Prancūzija nori prisidėti prie Sirijos ateities – tebūnie. Bet jei jų tikslas yra ginti kurdų kovotojus, iš to jie nieko nelaimės“, - įspėjo Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Paryžiaus ambicijos – aukščiau bambos
Tad gali susidaryti įspūdis, kad pykti ant amerikiečių išliejęs E. Macronas tik netyčia kliudė visą NATO, iškeldamas pagrindinės Aljanso valstybės – JAV įsipareigojimų klausimą. Esą, jei amerikiečiai išdavė kurdus, o kartu ir prancūzus tokiu netikėtu sprendimu, galima suabejoti ir tuo, ar JAV laikysis Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio, kuris įpareigoja Aljanso nares ginti viena kitą.
Vis dėlto tokie priekaištai JAV dėl tariamo nepatikimumo iš E. Macrono lūpų – jokia naujiena. Lygiai prieš metus jis pareiškė, kad negalima pasikliauti JAV ir todėl būtina kurti tikrą Europos armiją.
Ir nors idėją, kad JAV ateityje pasikliauti bus sunku ir europiečiams patiems reikia rūpintis savo saugumu jau anksčiau yra atsargiai išsakiusi ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, E. Macrono lyderystės kurti bendras Europos pajėgas aktyviai nepalaiko net vokiečiai. Dar daugiau skeptiško požiūrio yra Rytų Europoje. Ir neatsitiktinai. Mat savo interviu „The Economist“ E. Macronas pakartojo taip pat jau kurį laiką jo paties puoselėjamą kitą idėją – suartėjimą su Rusija.
„Mes turime teisę nebūti priešais su mūsų draugų priešais“, - kalbėdamas apie Rusiją sakė E. Macronas. Šiemet po susitikimo su V. Putino prabilęs apie būtinybę siekti geresnių santykių su Rusija, kurios atstūmimas esą buvo strateginė klaida, mat Rusija yra europietiška valstybė, šią mintį kartojo ir „The Economist“ interviu.
Rusijai, anot E. Macrono, yra trys galimybės: bandyti tapti supervalstybe, tapti Kinijos vasale arba kartu su Europa atkurti galios pusiausvyros politiką. Ir tik pastarasis kelias, anot E. Macrono, yra įmanomas ir sveikintinas.
Nenuostabu, kad E. Macrono idėjos suartėti su Rusija, kurios ruporus RT ir „Sputnik“ jis dar 2017-siais spaudos konferencijoje su V. Putinu atvirai įvardijo dezinformaciniais kanalais, kelia nemenką susirūpinimą Baltijos šalims ir Lenkijai. Bet ne tik joms.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis E. Macroną tiesiai šviesiai apkaltino neatsakingumu, o jo pasisakymus pavadino pavojingais bei iškėlė abejonę, ar galima pasitikėti pačios Prancūzijos įsipareigojimais sąjungininkams tuo metu, kai prancūzų verslininkų interesai Rusijos finansuojamame „Nord Stream 2” projekte kelia klausimų dėl prancūzų interesų.
Bet po savo žodžių apie NATO smegenų mirtį, E. Macronas susilaukė net pagrindinių sąjungininkų, įskaitant Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kritikos, kuri Prancūzijos prezidento pareiškimą pavadino „drastiškais žodžiais“.
„Tai nėra mano požiūris į bendradarbiavimą NATO viduje“, – stovėdama šalia NATO generalinio sekretoriaus pareiškė A. Merkel. Jos vyriausybės užsienio reikalų ministras buvo dar griežtesnis.
“Mes norime stiprios ir suverenios Europos. Bet tokios, kuri yra stiprios NATO dalis, o ne kaip Aljanso pakaitalas. Kai vieną dieną Europa bus pajėgi apsiginti pati, mes vis dar norėsime NATO. Vokietija netoleruos jokių specialių susitarimų, nei su Maskva, nei su kitais, nes mums nuoširdžiai rūpi Lenkijos ir Baltijos šalių saugumas“, – pareiškė diplomatijos vadovas Heiko Maasas.
Kalbos apie galimą NATO griūtį šiemet jau privertė analitikus pažvelgti, kuo toks scenarijus baigtųsi Baltijos šalims. Londone jau 6 dešimtmečius veikiantis prestižinis Tarptautinis strateginių tyrimų institutas (IISS) ataskaitoje nagrinėjo tokį „Kas jeigu?“ scenarijų.
Jei 2019-siais minint NATO 70-metį ir viešai svarstant apie tariamą „JAV nepatikimumą“ bei Europos armijos idėją, dėl JAV ir didžiųjų Europos valstybių nesutarimo naštos dalijimosi, Kinijos, Rusijos, Irano ir kitais klausimais D. Trumpo administracija priima sprendimą trauktis iš Aljanso, o tokį sprendimą palaiko ir Kongresas – kas tuomet?
IISS ataskaitoje „Ginant Europą: scenarijais pagrįsti pajėgumų reikalavimai NATO narėms iš Europos“ nagrinėjamas ne tiek pats JAV pasitraukimas ar jo motyvai.
Pagrindinis tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ar be JAV paramos likusios Europos šalys pasirengusios įrodyti ambicijas, atgrasyti, kautis ir atkovoti prarastą teritoriją. O jei ne – ko joms trūksta? Išvados buvo niūrios – Baltijos šalims grėstų okupacija, o Europa viena, be JAV, nepasiruošusi iššūkiams, apie kuriuos kalba E. Macronas. Kita vertus, jis nėra pirmasis Europos šalies lyderis, kuris siekia NATO krizę paversti naudinga sau.
Skaldytojas ar vienytojas?
Praėjusio amžiaus 7-jame dešimtmetyje NATO taip pat buvo ištikusi rimta egzistencinė krizė. Po Europą suskaldžiusios 1956-metų Sueco krizės, kai amerikiečiai pažabojo britų ir prancūzų ambicijas Egipte, po 1962 m. Kubos raketų krizės, kai europiečiai pasijautė įkaitų padėtyje, ypač pablogėjus Paryžiaus ir Vašingtono santykiams 1966 m., kai Prancūzija išstojo iš NATO karinių struktūrų, kalbėta apie neišvengiamą Aljanso mirtį. Tuometinis Prancūzijos lyderis taip pat kalbėjo apie „nepatikimas JAV“ ir būtinybę Europai pačiai rūpintis savo saugumu.
Situaciją dar labiau komplikavo Vietnamo karas, į kurį vis labiau įsitraukusios JAV prašė europiečių paramos, bet jos taip ir nesulaukė, o už tai iš Europos išvedė kelias divizijas, turėjusias ginti europiečius nuo sovietų invazijos.
Artėjant NATO įkūrimo 20-mečiui atrodė, kad Aljansas yra pasmerktas tapti dar viena popierine organizacija, kurios nariai nesilaiko įsipareigojimų. Būtent tuomet iniciatyvos ėmėsi prancūzakalbis politikas – Pierre Harmelis, Belgijos užsienio reikalų ministras. Jis parengė 17 paragrafų ataskaitą, kuri, NATO tyrinėjančių istorikų teigimu, iš esmės išgelbėjo Aljansą.
Suprasdamas, kad sąjungininkų nesutarimai gali neišvengiamai pražudyti NATO, P. Harmelis suformulavo labai aiškią kryptį Aljansui: kokia turi būti NATO organizacija, užduotys ir strateginė kryptis. Dokumento esmė buvo paremta dviejų krypčių strategija: pirmiausiai NATO turėjo išlaikyti atitinkamą karinę jėgą ir politinį solidarumą, nepaisant sutarimų, karinėmis ir politinėmis priemonėmis, o svarbiausia - vienybe atgrasyti bet kokią agresiją.
Kita kryptis buvo paremta dialogu su Maskva, ieškant stabilumo ir prognozuojamumo santykiuose. Tokios kryptis leido stiprinti karinius pajėgumus, bet kartu NATO priklausančioms Europos šalims, o vėliau ir JAV vieningai siekti geresnių santykių su Maskva. Pastarasis kelias žlugo 9-jame dešimtmetyje, kai baigėsi atšilimo laikotarpis, o JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pasirinko kietesnę liniją, galiausiai privedusią prie SSRS žlugimo.
Tačiau galimybė vienu metu remtis karine galia, nepaisant nesutarimų ar vienašališkų sprendimų galiausiai priimti vieningą sutarimą tapo NATO tvirtybe, kuria nebuvo suabejota iki pat D. Trumpo išrinkimo.
Jei E. Macronas siekia tapti antruoju P. Harmeliu, kuris iš naujo suformuluotų jau ir taip aiškius NATO paskirties ir veikimo principus bei sugebėtų įtikinti JAV prezidentą D. Trumpą, jo autoritetas Aljanse gali smarkiai išaugti. Ypač aktyvus Prancūzijos vadovas savo šalyje per pastaruosius metus iššvaistė turėtą populiarumą, o po dvejų metų siekiant antrosios kadencijos teks įrodyti, kad ambicingi pažadai apie Prancūzijos išskirtinumą bei lyderystę nebuvo laužti iš piršto.
Tačiau šis „suartėjimo su Rusija, nepaminant pamatinių Aljanso vertybių“ kelias įmanomas tik tokiu atveju, jei jam pritars visos NATO narės, tarp jų ir Lietuva.
Kol kas, nepaisant prieštaringų, skandalingų, skambių ir kitokių pareiškimų apie bendradarbiavimą su Kremliumi, realūs NATO narių, įskaitant JAV ir Prancūzijos veiksmai pasienyje su Rusija atšilimu nekvepia.
Sirijoje likę JAV ir Prancūzijos kariai su rusais, nepaisant Maskvos kvietimų, taip pat nebendradarbiauja, išskyrus būtinų kontaktų, siekiant išvengti konfliktinių situacijų palaikymą. Tad NATO laidotuvių maršas bent jau kol kas skamba tik savų tikslų siekiančių politikų retorikoje, o ne realių veiksmų metu. O Aljansą pasenusiu ar mirusių vieną dieną pavadinę politikai kitą dieną jau gali jį staiga prikelti, atnaujinti arba tiesiog išgelbėti.
