Dar 2014-ųjų pavasarį Kryme, o vėliau ir Rytų Ukrainoje pasirodžius „žaliesiems žmogeliukams“ – Rusijos kariams be skiriamųjų ženklų, žurnalistų spaudžiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas išsijuosęs tvirtino: rusų karių ten nebuvo ir nėra.

Esą bet kas gali įsigyti uniformą karinių prekių parduotuvėje, o įrodymų neva nėra, nors tiek ukrainiečiai, tiek JAV ir nepriklausomi ekspertai nesyk įrodė tiesioginį rusų karių dalyvavimą operacijose prieš Ukrainą.

Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų Kryme

Vis dėlto pastaruoju metu į dienos šviesą iškilo kita „žaliųjų žmogeliukų“ grupė. Ji taip pat gali būti be skiriamųjų ženklų, kurie identifikuotų gerai ginkluotus ir rusiškai kalbančius asmenis, kaip Rusijos karius. Tačiau jie kaunasi tik už pinigus ir ten, kur lyg tyčia koją yra įkėlusi Rusija.

„Jų ten nebuvo“

Garsiausia iš tokių samdinių grupuočių yra pastaruoju metu minima „Vagner“ grupė. Dabar teigiama, kad būtent šios grupės samdiniai praėjusią savaitę patyrė JAV pajėgų karinę galią: dažnai naudojami kaip patyrę, režimui besipriešinančioms grupuotėms baimę keliantys rusų samdiniai esą dalyvavo operacijoje, kurios metu remtas Basharo Al-Assado pajėgų dalinys.

Priartėję prie JAV remiamų kurdų sukilėlių pozicijų nafta turtingoje Deir al Zoro provincijoje, maždaug už 80 km nuo miesto, rusų samdiniai ir režimo pajėgos susidūrė iki šiol nepatirta galia.

Nemažai kontaktų Sirijoje turinčio ir pilietinį karą šioje valstybėje įdėmiai sekančio amerikiečių žurnalisto Michaelo Weisso teigimu, rusų samdinių režimo pajėgos tikėjosi, kad sukilėliai tiesiog pabūgs vien nuo artėjančių pajėgų vaizdo: 800 gerai ginkluotų, sunkiąją techniką, pavyzdžiui tankus T-72 turinčių ir artilerijos – 122mm bei minosvaidžių remiama grupė išties buvo rimta karinė jėga.

Tačiau ji turėjo dvi silpnybes: prieš juos stovėjo ne tik JAV vėliavas iškėlę kurdų sukilėliai, bet ir amerikiečių specialiųjų operacijų pajėgų kariai. Pastarieji jau iš anksto žinojo apie artėjančios grupuotės pavojų, savų šaltinių turėjo ir kurdų sukilėlių pajėgos.

Sirijos demokratinės pajėgos (SDF)

„Jiems pasakėme, kad matome judėjimą ir nenorime jų pulti. Rusai neigė, kad tai jų pajėgos, sakė, kad nieko nevyksta“, – tikino kurdų pajėgų generolas Hassanas. Tai patvirtino ir Pentagono vadovas, pabrėžęs, jog susisiekus su Rusijos kariškiais, šie neigė savo pajėgų buvimą prie Deir al-Zoro.

„Rusai buvo įspėti vos prasidėjus šaudymui. O tada mes išgirdome, kad rusų ten nebuvo“, – teigė JAV Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas.

Atsakė galinga aviacijos jėga

Sulaukus pirmųjų sviedinių, kurie nukrito už 500 metrų nuo amerikiečių pozicijų, pastarieji jau nebediskutavo, atsakė galinga karine galia: buvo iškviesti raketomis ir išmaniomis, palydoviniu signalu valdomomis bombomis ginkluoti bepiločiai orlaiviai MQ-9 „Reaper“, naikintuvai F-15E, atakos sraigtasparniai AH-64 „Apache“, bombonešiai B-52 ir ugnies paramos orlaivis AC-130.

Pastarasis, iš transporto lėktuvo į skraidančią tvirtovę perdarytas orlaivis ginkluotas 105 mm, 30 mm ir 20 mm pabūklais, kurie gali atidengti uraganinę ugnį į priešininkus sausumoje.

Būtent tokio lėktuvo pasirodymas yra itin iškalbingas, mat šis orlaivis paprastai skraido lėtai ir pakankamai žemai. Tokiu būdu jis gali tapti lengvu priešlėktuvinę gynybą turinčių priešininkų taikiniu. Tačiau tai ir buvo puolančiųjų pajėgų silpnybė.

Nepatvirtintų šaltinių duomenis, rusų samdiniai neturėjo jokių, netgi paprasčiausių priešlėktuvinės gynybos priemonių ir tapo lengvais taikiniais JAV aviacijai. Pastaroji netgi pasirūpino, kad visus orlaivius iš aukštai dengtų ir ataką koordinuotų slapūs 5-os kartos naikintuvai F-22 „Raptor“.

Pastarieji taip pat gali atakuoti sausumos taikinius, tačiau jų pagrindinė užduotis – oro viršenybės užtikrinimas, tad jei Rusijos ar Sirijos aviacija būtų parėmusi samdinių bei režimo pajėgas, viskas galėjo baigtis ne tik sausumos, bet ir oro mūšiu. Tačiau F-22 „paslaugų“ neprireikė: Kremlius iki šiol oficialiai neigia, jog mūšyje dalyvavo rusų kariai, nors, šaltinių duomenis, Rusijos karo ligoninėse jau gydoma dešimtys sužeistųjų, kuriems pavyko išgyventi mūšio metu.

Tiesa, pirmas rimtas rusų ir amerikiečių susidūrimas labiau priminė ne mūšį, o skerdynes. Iš paviešintų vieno Pentagono paviešinto vaizdo įrašo matyti, kaip į puolančių pajėgų pozicijas krenta mažiausiai kelis šimtus kilogramų sveriančios valdomos bombos – viena jų sunaikino tanką T-72, kita – artilerijos poziciją.

Svarbiau nei nuostoliai – nafta

Skirtingų šaltinių duomenimis, per kelias valandas trukusius antskrydžius žuvo nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų rusų samdinių. JAV skelbė apie maždaug 100 žuvusiųjų, o rusų šaltiniai pranešė apie 215 nukautų samdinių. Tiesa, M. Weissas įspėjo, kad tokiais dideliais skaičiais pasitikėti būtų klaidinga.

„Pavyzdžiui, Igoris Girkinas, dar žinomas kaip pulkininkas Igoris Strelkovas, Rusijos žvalgybos karininkas ir separatistų lyderis Rytų Ukrainoje, socialiniame tinkle „Vkontakte“ tikino, kad mūšio metu veikė dvi „Vagner“ taktinės grupės – viena kuopa buvo visiškai sunaikinta, o kita patyrė triuškinančių nuostolių. Tačiau juo negalima pasikliauti kaip patikimu šaltiniu“, – teigė M. Weissas.

Tiesa, jis pabrėžė, kad taip pat negalima pasikliauti ir Kremliaus propagandisto Konstantino Rybakovo vadovaujamo leidinio „Vzgliad“ straipsniu, kuriame esą cituojami perimtų „Vagner“ darbuotojų pokalbiai apie milžiniškus nuostolius.

Žurnalisto teigimu, svarbiau nei spekuliacijos apie nuostolių dydį yra pats „Vagner“ atsiradimo prie Deir al-Zoro faktas. Kodėl jie ten buvo, jei, amerikiečių teigimu, JAV pajėgų buvimas kurdų pozicijose rusams buvo gerai žinomas?

M. Weisso manymu, rusų samdinių ataka galėjo būti vienas pirmųjų bandymų išmėginti amerikiečių kantrybę, patikrinti jų ir kurdų bendradarbiavimo galimybes siekiant realaus tikslo: naftos.

Būtent naftos telkiniai netoli Deir al-Zoro dar pernai iš „Islamo valstybės“ perėjo į amerikiečių remiamų kurdų rankas. Vienu didžiausiu pajamų šaltinių teroristams buvę naftos telkiniai dabar kontroliuojami tiek „Islamo valstybės“, tiek režimo priešininkų, yra ne tik dovana kurdams, bet ir potencialus taikinys.

„B. Al-Assadui stiprinant savo pozicijas, Rusija stengiasi padėti režimui, kad šis būtų pajėgus save išlaikyti – mokėti už karinę paramą, kurią teikia Kremlius. Remiantis naujienų agentūros AP ir „Fontanka“ duomenimis, bendrovė „Evro Polis“ pasirašė sutartį su Sirijos valstybine bendrove. Remiantis šia sutartimi, 25 proc. už naftos ir dujų gavybą gautų pajamų priklausytų rusams.

V. Putino oligarchui Jevgenijui Prigožinui priklausančioje „Evro Polis“, kaip teigiama, savų interesų turi ir grupė „Vagner“. Tad nuo naftos ir dujų telkinių kontrolės gali priklausyti ir „Vagner“, kaip Rusijos karinių avantiūrų užsienyje ateitis“, – teigė M. Weissas.

Vladimiras Putinas ir Jevgenijus Prigožinas

Todėl Kremlių esą gali vilioti galimybė sugrąžinti gamtinių išteklių telkinių kontrolę B. Al-Assado režimui privačios bendrovės rankomis. Juo labiau, kad tai, greičiausiai, daroma jau ne pirmą kartą.

V. Putino draugą įteisins?

Buvusio Rusijos specialiųjų pajėgų pulkininko Dmitrijaus Utkino 2014 metais įkurta privati karinė kompanija neatsitiktinai pavadinta garsaus vokiečių kompozitoriaus Richardo Wagnerio vardu.

Paradoksalu, kad šis kompozitorius žavėjo ne tik nacių lyderį Adolfą Hitlerį, bet ir „rusakalbius nuo fašistų Rytų Ukrainoje gynusį“ D. Utkiną, kuris, anot „Fontanka“ tyrėjų, ne tik žavisi nacių ideologija, bet ir mūšių Luhanske metu dėvėjo Vermachto laikų šalmą.

Ir nors privačios karinės kompanijos Rusijoje buvo uždraustos, pats Vladimiras Putinas greitai suvokė D. Utkino įkurtos grupės naudą. Tiesa, ironiška, jog privačių karinių kompanijų istorijos Sirijoje pradžia buvo tokia pat nesėkminga, kaip ir praėjusią savaitę.

2013 metais Sirijoje sutriuškinta „Slavų korpuso“ karinė grupuotė užsitraukė Kremliaus nemalonę po to, kai nesėkmingai bandė pulti sukilėlių pozicijas prie to paties Deir al-Zoro. Keli šimtai rusų samdinių skundėsi gavę pasenusią ginkluotę ir techniką – vietoje žadėtų tankų T-72 jiems Sirijos režimas pasiūlė šarvuotus automobilius. Po nesėkmingo žygio grįžę į Maskvą keli „Slavų korpuso“ vyrai be ceremonijų FST pareigūnų buvo sulaikyti oro uoste – oficialiai pritaikytas Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnis, draudžiantis Rusijos piliečiams dirbti tokiose bendrovėse.

Vis dėlto iš „Slavų korpuso“ likučių ir patyrusių specialiųjų pajėgų karių grupę „Vagner“ sukūręs D. Utkinas įrodė savo vertę Ukrainoje, kur jo samdiniai liūdnai pagarsėjo keliomis kovinėmis operacijomis. Pats D. Utkinas vėliau buvo užfiksuotas kelių renginių metu su V. Putinu, o prieš dvejus metus kartu su „Vagner“ vadovybe netgi pozavo su Kremliaus šeimininku.

Wagner grupės nariai su Vladimiru Putinu

Pastarasis viešą susidomėjimą privačiomis karinėmis kompanijomis išreiškė dar 2012 metais, kai pareiškė, kad „tokios bendrovės gali tapti naudingu instrumentu, siekiant nacionalinių interesų įtvirtinimų ten, kur nėra tiesioginio valstybės įsikišimo“. Lyg tyčia praėjusį sausį panašią idėją parėmė ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

„Reikia sukurti aiškią įstatyminę bazę tam, kad šie žmonės veiktų teisinėje aplinkoje ir gintų valstybės interesus“, – sakė S. Lavrovas. Jis tikino, kad tai nebūtų nieko nauja, mat amerikiečių privati karinė bendrovė „Blackwater“ jau yra pagarsėjusi Irake.

Panaudoti gali bet kur

Vis dėlto tokie pareiškimai kelia nemažai pavojų. Ir ne tik patiems samdiniams, kurie kol kas naudojami kaip lengvai pakeičiami, pigūs „savanoriai“, kurių žūtys Rusijai leidžia išvengti didesnių oficialių nuostolių karinėse avantiūrose.

„Tokie „patarėjai“ gali ne tik patarti Sirijos režimo pajėgoms, jas apmokyti, bet ir veikti, kaip karinė jėga, suteikianti pačiai Rusijai vertingos žvalgybinės informacijos ir nepakenkiant oficialiam Rusijos, kaip „taikdarių pajėgų“ įvaizdžiui. Samdiniai nesulaukia oficialių laidotuvių ir leidžia Sirijos režimui išlaikyti veidą – esą būtent režimo pajėgos veikia sėkmingai“, – teigė M. Weissas.

Vagner grupės nariai

Tiesa, jei šiandien „Vagner“ vadinama sutriuškinta, bejėgiškai prieš JAV aviaciją pasirodžiusi jėga, rytoj tokie patys samdiniai gali gauti naujausią ginkluotę. Pavyzdžiui, modernias ir mobilias prieštankines ir ypač priešlėktuvinės gynybos sistemas. Pastarosios gali kelti realią grėsmę amerikiečių sraigtasparniams, bepiločiams orlaiviams ir ugnies paramos lėktuvui AC-130.

Vien tai, kad tokia privati bendrovė, kaip „Vagner“ buvo apginkluota tankais, artilerija ir kita sunkiąja technika rodo, kad ginkluotė gali būti ne problema, jei tik Kremlius siekia savų tikslų, pavyzdžiui, pridaryti nuostolių amerikiečiams ne tiesiogiai, ne savomis, o samdinių rankomis.

Be to, jei pastaraisiais metais „Vagner“ veikia Sirijoje, tai dar nereiškia, kad artimiausioje ateityje ši ar kita, jau įteisinta Rusijos privati karinė kompanija nepasirodys kitose „Rusijos įtakos zonai priskiriamose šalyse“. Pavyzdžiui Ukrainoje arba Baltijos šalyse, kurios pastaruosius trejus metus įspėja apie Kremliaus keliamus saugumo pavojus.

Viena yra kautis su „žaliaisiais žmogeliukais“ – Rusijos karinėmis pajėgomis, kas kita – su gerai ginkluotais samdiniais, kurie, kaip civiliai gali lengviau patekti į kitos šalies teritoriją ir siekti savo, kad ir ribotų, tačiau strategiškai svarbių tikslų.