V.Landsbergis: mano šeimos istorija yra pamokanti ir sąmonėje paliekanti elgesio kriterijus

Jeigu ne senelio užsispyrimas, Vytauto Landsbergio tėvo vardas būtų ne Vytautas, o Vitoldas. Valdas Adamkus ir Vytautas Landsbergis buvo pažįstami nuo vaikystės ir netgi namo palėpėje karo metu mokėsi šaudyti. Landsbergių šeima gelbėjo ne tik žydus, bet pagalbą suteikė ir komunisto Juozo Vito šeimai. LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas su buvusiu Aukščiausios Tarybos pirmininku, vienu Sąjūdžio lyderių V. Landsbergiu kalbėjosi apie permainingą ir iššūkių lydimą jo šeimos istoriją.

XIX a. lietuvių atgimimas ir Gabrielius Landsbergis - Žemkalnis

- Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo jūsų senelio – Gabrieliaus Landsbergio – Žemkalnio. Jis savo autobiografijoje rašo: „Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs, manyje lietuvio siela tik užmigdinta ir reikėjo tik kibirkštėlės, kad ji prisikeltų, prasiblaivintų ir stotų tėvynės sūnų eilėn“. Tačiau jūsų senelis kalbėjo lenkiškai, jo broliai dalyvavo 1863 metų sukilime. Jis autobiografijoje pats rašo, kad skeptiškai žiūrėjo į tą sukilimą. O kaip jūs vertinate savo senelio lietuviškumą?

- Pirmiausia, šiek tiek patikslinsiu. Kažin, ar jo broliai dalyvavo, greičiau sukilime dalyvavo dėdės. Neturėjau kada ištirti, bet viena nuoširdžiai padirbėjusi ponia archyvarė man yra suteikusi daug atšviestų kopijų iš Rusijos teismų bylų, liečiančių sukilimą ir pagalbą sukilėliams. Ir ten yra daug Landsbergyčių, t. y. moterų bylų. (Šypsosi – red. past.) Tai buvo atskiras dalykas. Jos buvo teisiamos arba tardomos dėl paramos sukilėliams. Galbūt buvo ne tik ši šeima, bet ir kitos giminingos šeimos. Taigi ir iš ten galėjo būti sukilimo dalyvių. Man atrodo, kad ne paties senelio autobiografinėse pastabose, tačiau tai, ką surinko ir savo archyve paliko mano tėvas, o aš įdėjau į knygą „Iš atminties ekrano“, yra ne tik jo ir tėvo atminties ekranas. Tačiau kartu ir tai, ką pasakojo jo vyresnės seserys. Ten galima rasti labai įdomių dalykų apie mano senelio vaikystę ir paauglystę. Yra fragmentėlis, kad jis pats eidavo pas sukilėlius į mišką ir nešdavo jiems maisto. Galbūt vėliau jis į tą sukilimą ir žiūrėjo beviltiškai, nes juk visi sukilimai iš esmės tokie ir yra – beviltiški, desperatiški. Tačiau juk ir vėliau Lietuvoje būdavo kovojama dėl vilties ir garbės. Garbės ir vilties motyvai visada buvo labai svarbūs. Būtų labai įdomu paklausinėti seniai mirusių tetų apie tuomet namuose vyravusias nuotaikas. Jų tėvas Vincentas Landsbergis mirė gana anksti. Taigi jos augo su motina Rozalija, kuri buvo iš Jasinskių giminės, kuri didžiavosi ir siejo save su pulkininku J. Jasinskiu – T. Kosciuškos sukilimo Lietuvos šakos vadovu. Todėl pasipriešinimo tradicija ir kovos už tiesą, valstybę, pavergtą ir inkorporuotą į priešišką imperiją, toje aplinkoje buvo gyva. O senelis, nors ir augdamas lenkiškai kalbančioje šeimoje bei mokydamasis pensionatuose, kur buvo skiepijamas lenkiškas patriotizmas, netapo nusistačiusiu prieš „išsišokėlius“ lietuvius arba karštu Lenkijos patriotu. Jis jautė savo ryšį su tuo kraštu ir jo tradicija. Kaip jis ir sako, „man reikėjo tik pabusti“.

- Bet kodėl taip nutiko?

- Jis nebuvo įsitikinęs lenkas, staiga pakeitęs pažiūras. Priešingai. Juozo Tumo Vaižganto rinktoje archyvinėje medžiagoje apie senuosius lietuvių rašytojus esu aptikęs vieno seno kunigo liudijimą, užrašytą lenkiškai. Tai liudijimas būtent apie Gabrielių Landsbergį, padėjęs atstatyti tikslią jo gimimo vietą – Pumpėnų parapijoje, Birželių palivarke, netoli Panevėžio. Ten dabar yra paminklinė lenta, išlikęs net tas namelis. Labai gražiai tame liudijime pasakyta, kad jis apsisprendė esąs lietuvis Šiaulių gimnazijoje. Ir kaip tas kunigas liudija: „pod wpływem Wilejszisu“ – „Vileišių įtakoje“. Garsieji broliai Vileišiai – Petras ir Jonas – tuo metu mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Jie jau buvo labiau susipratę lietuviai. 

- Kiek tada buvo seneliui metų?

- Na, jam tuo metu galėjo būti apie dvidešimt metų. Paskui jis tarnavo kariuomenėje, įvairiose tarnybose Rusijoje. Ten vedė ir palaidojo žmoną, paskui grįžo į Lietuvą ir tada jau tapo veikėju. Dirbo dvaruose ūkvedžiu, ėjo tarnautojo pareigas. Nors jis buvo iš bajorų, tačiau jokios žemės jau nebeturėjo. Jie net augo iš bajorų pašalpos, kadangi buvo vargšai našlaičiai, o motina - našlė. Carinėje Rusijoje buvo tokia sistema pašelpti beturčius bajorus. 

- Grįžkime prie jūsų senelio lietuviškumo. Juk ne tiek daug bajorų pasirinko lietuvišką tapatybę, o štai jūsų senelis pabrėždavo tęstinumą ir sakydavo visada buvęs lietuviu, tik ta dvasia buvusi užmigdyta. Jeigu prisimintume kitus nacionalinio atgimimo veikėjus, tokius kaip V. Kudirka, jis kalba apie lūžį. Kudirka iš pradžių norėjo būti lenku, net gėdijosi lietuvių kalbos ir tik paskui, kai į jo rankas pateko „Aušra“, apsiverkė ir suprato esąs lietuvis. Kodėl buvo tokie skirtumai?

- Matyt, taip ir buvo, jeigu jau sako... Tai turbūt liudija, kad jaunystėje jis nebuvo kaip nors kitaip įsitikinęs, esą turįs būti lenkas, rusas ar dar kas nors. Vokiška kilmė buvo labai sena ir niekas jos nebeminėdavo. Kažkada iš Kuršo į šiaurės Lietuvą atėjo kažkoks Landsbergis, gavo žemės ir ten porą šimtų metų atgal pradėjo tą giminę jau Lietuvoje. Matyt, jis liudija apie tai, kad jautėsi šioje žemėje savas, galbūt girdėdavo apie lietuvių kalbą, dainas ir pan. Todėl ne tiek daug reikėjo, kad visa tai pavirstų sąmoningumu. Tais laikais buvo graži sąvoka „susipratęs lietuvis“. Kudirkai reikėjo atsiversti, jis buvo paveiktas Marijampolės gimnazijos ir jos aplinkos - visokių bendrabučių, nuteikinėjančių, kad čia yra Varšuvos karalystė, todėl gyventojai turi būti Lenkijos patriotai. Ir tai klaidino jaunimą. Net Jonas Jablonskis yra pasakęs, kad ankstyvoje jaunystėje gimnazijoje „mes visi buvome lenkai“. Jiems taip buvo įskiepyta. O paskui sąmonė pradėjo švisti. Kudirkai sąmonė nušvito „Aušros“ dėka, nors jau prieš tai buvo jaučiama kai kurių mokytojų, kaip Kriaučiūno, įtaka. Ir ta viena pamoka, kurią caro valdžia leido kaip laisvą fakultatyvinę po visų pamokų, buvo unikalus dalykas. Galbūt caro tikslas buvo kiek atskirti mus nuo lenkiškos įtakos, tačiau tai tapo džino išleidimu iš butelio. (Šypsosi – red. past.) Nes būtent iš ten gimė Sūduvos, Suvalkijos lietuviškasis atgimimas. Ir „Aušra“, ir „Varpas“ – visi jie suvalkiečiai ir visi susiję su Marijampolės gimnazija. Kaip ir J. Jablonskis, pasirinkęs gyvenimo kelią duoti lietuviams vieną kalbą, kad jie galėtų formuoti vieną kultūrą ir vieną valstybę.

- Vadinasi, jis buvo tvirtai susipratęs lietuvis, nes jau vėliau kovojo dėl jūsų tėvelio vardo, kad būtų parašyta „Vytautas“, o ne „Witold“?

- Taip, tai labai įdomi istorija. Senelis Gabrielius nusprendė vienintelį savo sūnų, pagranduką (anksčiau gimęs sūnus Zigmantas buvo miręs) pavadinti Vytautu. Nuėjęs pas kunigą jis taip ir pasakė, kad sūnaus vardas bus Vytautas. Galima manyti, kad tas pasakojimas, jog kunigas ėmęs dėstyti apie esą ne krikščionišką vardą, yra teisingas. Kunigas pasiūlė pridėti bent jau antrą vardą, o taip būdavo padaroma. Mano senelis turėjo charakterį ir nesutiko. Kai kunigas pradėjo spyriotis, kad atsisako krikštytis, senelis pasakė surasiantis, kas pakrikštys ir davė užuominą apie protestantus – nueis pas bambizą. (Juokiasi – red. past.) Taigi klebonas buvo įpareigotas neprarasti vienos sielos Katalikų Bažnyčiai. Nors ir tie, ir tie buvo lietuviai krikščionys, tačiau konkurencija tarp jų buvo. Tai šeimyninė legenda, bet taip galėjo būti, nes senelis buvo „kietokas“ ir savo liniją „pravesdavo“. (Šypsosi – red. past.) Net žymiai vėliau, kai mano tėvui reikėjo stoti į aukštąjį mokslą ir gauti gimimo metrikas, jis iš žemaičių vyskupijos gavo dokumentą, jog yra ne Vytautas, o Witold. Senelis užprotestavo, net kreipėsi į teismą. Ir jam pavyko iškovoti, kad metrikose būtų užrašyta taip, kaip ir krikštijant – „Vytautas“. Tas vardas buvo įtvirtintas net senosiose Vilniaus gubernijos bajorų knygose. Prie Landsbergių pavardės paskutinis įrašytas „Vytautas“. (Šypsosi – red. past.)

- Koks tai laikotarpis?

- Jis gimė 1893 metais. Tuo metu senelis jau buvo veikėjas, rašė į lietuvišką spaudą. Yra žinių, jog jis jau turėjo sumanymų ir rašė „Birutę“, nors tą sunku įrodyti. Tačiau iš ten ir gimė jo lietuviškoji dramaturgija ir pasišventimas lietuviškam teatrui. Jis iš prigimties buvo muzikalus ir teatrališkas žmogus. Senelis Gabrielius mėgdavo dainuoti, kartais ir scenoje. Ir „Birutės“ operoje pat sau turėjo dainuojamą partiją. (Šypsosi – red. past.) Yra pora eilučių jo sukurtos dainos, kurią pats dainuodavo: „Mūsų tėvučiai be mokslo gyveno...“ . Gaila, kad tik tiek tepaliudijo... Maskvoje jų aplinkoje buvo dainuojama pagal A. Mickevičiaus „Tris Budrius“. Neabejoju, kad ir jis pats dainavo. Tai graži istorija apie tris lietuvio bajoro Budrio sūnus, kurie vyko į svečias šalis parsivežti tai, ką tėvas rekomendavo, bet visi nukrypo į tą šalį, kur gražiausios panos. (Juokiasi – red. past.) Tai tokia Mickevičiaus legenda. Žinoma, kaip pasakytume, ji buvo už tautų draugystę. (Šypsosi – red. past.)

- Lietuvos folklore lietuviai berneliai ieško mergelių Krokuvoje, Varšuvoje. Lietuvos mergelės laukia jaunikių iš tos pačios Varšuvos ir pan. (Šypsosi – red. past.)

Visko gali būti... Istorinis artumas tada buvo suprantamas be negatyvo.

Nepriklausoma tarpukario Lietuva ir Vytautas Landsbergis - Žemkalnis

- Pereikime prie jūsų tėvelio. Lietuva tapo nepriklausoma, prasidėjo nepriklausomybės kovos. Jūsų tėvelis jose dalyvavo?

- Taip.

- Kodėl?

- Manau, kad jam tai buvo labai natūralus žingsnis. Jis apie tai trumpai rašo savo prisiminimuose. Pirmiausia, tėvas buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuo metu jis jau buvo politechnikos instituto studentas. Jis buvo pasiųstas į poručikų ar kokią ten mokyklą, o iš ten – į frontą. Būnant fronte įvyko revoliucija. A. Kerenskio valdžia nutarė tęsti karą ir varė kareivius į beprasmiškas žudynes. Kareiviai to nenorėjo, todėl karininkai turėjo šaudyti jiems į nugaras. Mano tėvas atsisakė tai daryti, todėl buvo teisiamas karo lauko teisme. Taigi jam labai greitai galėjo būti viskas baigta. Tačiau jį nuteisė ne sušaudyti, o pasiuntė į kalėjimą. Na, o paskui jau įvyksta bolševikų perversmas ir jis išeina iš kalėjimo. Tėvas rašo apie vieną lietuvių susirinkimą Maskvoje. Jis ten grįžo, nes Maskvoje gyveno seserys, galėjo susirasti kokį nors darbelį. Taigi tame lietuvių susirinkime buvo diskutuojama apie būsimą Lietuvą ir jos kariuomenę. Ten vyravo kairiosios pakraipos, socialdemokratiniai žmonės. Mano tėvas rašo, kad jis pasisakė už tai, kad kokia bebūtų Lietuva, ji bus valstybė ir turi turėti savo kariuomenę. Žinoma, Lietuva tada jau buvo po Vasario 16-osios. Tačiau ji turėjo sukurti savo kariuomenę, nes kitaip su ja niekas nesiskaitys. Prieš tėvą tada labai aršiai pasisakė Stasys Matulaitis – aršus socialdemokratas, galima sakyti, būsimas komunistas. Jis buvo žymus veikėjas ir nutraukė tėvo kalbą. Tačiau vis tiek kariuomenės reikalingumas buvo labai aišku, nes tėvas pats buvo karininkas. Ir kai jis 1918 metų birželio mėnesį grįžta į Lietuvą su paskutiniu pabėgėlių ešelonu, daugelis manė, kad štai yra Lietuvos vyriausybė ir pan., tačiau... Jie pamatė, kad čia pilna vokiečių. Vokiečiai juos pačius sugrūdo į karantiną, ten rado ir patį Jablonskį, taip pat grįžusį su paskutiniu ešelonu iš Voronežo. Tiesa, juos greitai išleido. Kviečiamas savo studijų ir kariuomenės draugo Jackaus Banio vasarą tėvas iš Vilniaus nuvažiavo į Žemaitiją. Ten vyrai jau sudarinėjo būrius, nors dar nebuvo paskelbtas kariuomenės steigimas ir savanorių šaukimas. Jie daug bendravo su vokiečiais, nes šie ieškojo lašinių. Lietuviai į tuos lašinius išsimainydavo ginklų. (Šypsosi – red. past.) Visi tuo metu jau suprato, kad reikės gintis nuo plėšikų, įsiveržėlių ir palaikyti tvarką. Nors tėvas išvažiavo į Rygą tęsti studijų, į tą patį politechnikos institutą, bet kai lapkričio mėnesį nuskambėjo žinia – Mykolo Sleževičiaus atsišaukimas – apie steigiamą kariuomenę ir šaukiamus savanorius. Ypatingai buvo šaukiami karininkai, todėl tėvui buvo viskas aišku. Jis atvažiavo į Vilnių, nuėjo ir užsiregistravo. Berods, lapkričio 29 d. jis yra užregistruotas kaip savanoris, Lietuvos karininkas. Tėvui buvo suteiktas karininko laipsnį ir duotas paskyrimas į konkrečią vietą.

- Šeimos istorija turbūt turėjo nemažai įtakos jo apsisprendimui. Juk protėviai dalyvavo 1863 metų sukilime, giminystės ryšiai su J. Jasinskiu ir t.t. Galbūt kitu atveju apsisprendimas būtų buvęs visai kitoks?

- Žinoma, aš irgi taip manau. Pirmiausia, artimumas Lietuvai ir visiems su ja susijusiems reikalams per tėvą, kuris buvo karštai angažavęsis lietuvybei. Taip pat ir visų pasipriešinimų prisiminimas. Jis aprašinėja ir 1905 metų įvykius Vilniuje, tuometinę revoliuciją. Būdamas berniukas jis eidavo į demonstracijas, matė, kad viskas vyksta prieš caro valdžią. Tai yra politika ir berniukas dalyvauja politikoje, turi savo pažiūras. (Šypsosi – red. past.) Jie kūrė ir savo jaunimo organizaciją, skaitydavo politinius, moralinius, pasaulėžiūrinius referatus. Taigi tas jaunimėlis įdomiai brendo... Kai kurie iš vyresniųjų patalkindavo, bet jie ir patys savo iniciatyva šviesdavosi, apsispręsdavo, galvodavo apie ateitį. Apie savo ateitį būsimoje Lietuvoje. Jeigu ją reikia ginti, o tu esi karininkas... Viskas labai natūralu.

- Jūsų šeima pažinojo visus žymesnius to metu lietuvių veikėjus, bendravo su jais. Kaip manote, kas vedė visus šiuos žmones, kūrusius tarpukario Lietuvą, į priekį? Juk buvo ne vien nepriklausomybės kovos. Ką jie tokio turėjo, kad sukūrė valstybę?

- Jie turėjo valios ir entuziazmo. Entuziazmas be valios nėra entuziazmas. Tai buvo valia eiti, imti į savo rankas, kurti ir, kai to reikėjo, ginti. Taip pat buvo labai daug idealizmo. Man kažkada didelį įspūdį padarė lyg tarp kitko mestelėta Jadvygos Čiurlionytės frazė. Kai ji iš Maskvos grįžo į Kauną ir pradėjo dirbti kažkurioje valdžios įstaigoje, gavo valdininko darbą, buvo nepatogu ir nemalonu imti algą matant, koks yra visko trūkumas... Kai valstybė turi mažai resursų pasirūpinti bendrais reikalais, savo gynyba ir pan. O čia tu atvažiavai, dirbi savo šaliai ir dar imi iš jos algą?.. Žinoma, šiandien visa tai atrodo tartum iš kito pasaulio. Bet tada buvo toks pasaulis ir buvo taip galvojančių žmonių. Aišku, taip galvojo galbūt ne visi, tačiau buvo tokios ugnies...

- O gal buvo ir tam tikro bravūriškumo, impulsyvumo? Štai ir šioje knygoje man įstrigo viena istorija. Kai buvo atgautas Vilnius, sumanyta tris kartus apskristi Gedimino bokštą per iškilmes. Tačiau buvo debesuota diena ir A. Gustaitis dėl saugumo sumetimų skrydį uždraudė. Tačiau Leonas Žemkalnis nepakluso įsakymui, apskrido bokštą ir jį už tai nubaudė penkių parų areštu.

- Taip, tokia istorija buvo. Leonas Žemkalnis, dar visai neseniai buvęs Leonu Landsbergiu, pasekė mano tėvu ir pasikeitė pavardę. Jis buvo karo lakūnas. Generolas Gustaitis buvo karo aviacijos vadas ir pasakė, kad daryti tokio parado – skraidyti taip arti pilies ir aikštės, kur susirinks daug žmonių - negalima. Na, bet Leonas (šeimoje jis buvo vadinamas Liusiu) ėmė ir apskrido. Ir nuėjo tiesiai į daboklę... (Šypsosi – red. past.)

- Turbūt toks poelgis labai simbolinis. Žmogus nusprendė padaryti simbolinį veiksmą, nors žinojo, kad po to teks penkias dienas praleisti areštinėje. (Šypsosi – red. past.)

- Na, jis galėjo apskritai būti atleistas iš kariuomenės, atimtas laipsnis ar pan.

- Tikriausiai šiais laikais taip ir nutiktų... (Šypsosi – red. past.)

- Tikriausiai... (Šypsosi – red. past.) Tai yra ir dvasia, bendras entuziazmas, galbūt šeimyniniai genai. Jis yra mano antros eilės pusbrolis. Na, bet paskui jis iš tiesų nepakluso atėjusiai baisiai jėgai – bolševikų valdžiai. Nuėjo į pogrindį ir padėjo galvą. Tai yra nuoseklu. Negali žinoti, ar dar veikia koks Landsbergių genas?.. (Šypsosi – red. past.) Tėvas jį labai mylėjo, beveik kaip sūnų – vyresnį už mus, mažiukus sūnus.

Paaugliškas pasipriešinimas nacių okupantams

- Ar teisybė, kad jūs vaikystėje nemažai bendravote su dabar garsiais veikėjais – Valdu Adamkumi, Juliumi Šmulkščiu?

- Na, nepasakyčiau, kad daug... Buvau su jais pažįstamas. Šmulkštys buvo mūsų kaimynas K. Donelaičio gatvėje. Jis vaikščiodavo tokiomis golfo kelnėmis, labai išsiskiriančiomis. (Šypsosi – red. past.) Žinoma, jis buvo daug vyresnis, bet aš, kaip paauglys, kai ką pastebėdavau. O su Valdu Adamkumi draugavo mano brolis, už mane vyresnis pusketvirtų metų. Jie turėjo pogrindinę organizaciją vokiečių okupacijos laikais, spausdino nelegalų laikraštėlį „Jaunime, budėk“. Aš visa tai matydavau, nes pas brolį buvo visa spausdinimo aparatūra, labai paprasta – šapirografas. Tai yra tokia minkšta plokštė, padengta želė, taip pat specialus rašalas, kuriuo parašius galima spausdinti ir daryti kopijas. Kai vokiečiai suėmė brolį, žinojau, kur yra paslėpta krūva atspausdintų laikraščių. Per kratą tų laikraščių neaptiko, o gal nelabai stropiai ir kratė. Aš juos parodžiau tėvui, nes tie laikraščiai būtų buvę labai pavojingas įkaltis. Taigi brolis tai darė kartu su V. Adamkumi, Liūtu Griniumi. Tokia draugų trijulė. Gerai atsimenu brolio draugus, nes kartais mūsų namo palėpėje buvo mokomasi šaudyti iš kariško šautuvo.

- O į kur jūs šaudydavote? (Šypsosi – red. past.)

Į greta stovinčio namo mūrą. (Juokiasi – red. past.) Tai irgi buvo labai paaugliška ir negudru. Atsimenu, laukdavome, kol gatve važiuos automobilis.

- Kad užgožtų garsą? (Šypsosi – red. past.)

- Taip, neva nesigirdės, kad kažkas šaudo... (Šypsosi – red. past.) O iš tiesų kas būtų norėjęs, būtų girdėjęs... Buvo pastogės langelis, o už to langelio – labai arti gretimo namo vadinamas brandmaueris – gaisrinis mūras, akla siena.

- Tai jūs, jūsų brolis, Valdas Adamkus ir kiti ten ir šaudydavote?

- Aš šaudydavau todėl, kad man suteikdavo garbę, malonę. (Šypsosi – red. past.) Jie gal jau šaudė rimtai, o aš tik galėjau pamėginti. Jie lavino akį, mokėsi užtaisyti šautuvą, kai jau reikės imtis reikalo. (Šypsosi – red. past.) Brolis yra pasakęs, kad jeigu vokiečiai jo būtų nesuėmę ir neišvežę į Vokietiją, tikriausiai būtų žuvęs miške...

- Toks buvo jo pasirinkimas?..

- Tai buvo išankstinis pasirinkimas... Imti ginklą ir stoti Lietuvos pusėje.

Žydų gelbėjimas

- Per Antrąjį pasaulinį karą jūsų šeima gelbėjo žydus. Papasakokite apie tai plačiau.

- Tai irgi susiję su šeimos tradicija, su užuojauta persekiojamiems žmonėms ir pagalba įvairiais atvejais arba pagalba žmonėms, esantiems pavojuje. Mano mama ir tetos buvo gailestingosios seserys fronte. Ir mano mamos biografijoje yra puslapis, kuriame rašoma apie tai, kaip ji - gailestingoji sesuo - sutiko pasilikti su sužeistais kariais, kurių nebuvo galima išvežti, ir sutikti savo likimą, kai ateis austrai. O tas likimas galėjo būti baisus. Bet ji slaugė sužeistus žmones ir jų nepaliko. Na, o paskui galima surasti visokiausių panašumų. Baisiame pavojuje atsiduria žydai ir kartais jie prašo pagalbos. Kaip jiems nepadėti?.. Nors kartu tai yra pavojus ir tau, ir tavo šeimai. Tačiau mano tėvai negalėjo pasakyti, kad jie bijo ir eik kur nors kitur... Tėvas Vilniuje su kitais žmonėmis savo įstaigos katilinėje buvo įrengęs slėptuvę žydams. (Šypsosi – red. past.) Juos ten globojo mamos pusbrolis Kazimieras Jablonskis. Man visa tai pasakojo tėvas. Arba Kaune buvo iš geto mergaitė, kurią sutiko priimti mano mama, nes sklido gandas, kad bus naikinami vaikai. Atėjo gydytoja Gurvičienė, su geltona žvaigžde (jiems leisdavo išeiti į miestą), ir paprašė priglausti jos dukterį. Mergaitė buvo priglausta ir slapstėsi Kačerginėje. Jai liepė standžiai užsirišti skarelę, kad nesimatytų labai juodi plaukai. (Šypsosi – red. past.) Ji – Barbutė - buvo tarnaitė. Taip ten ir prabuvo kurį laiką. Paskui, kai brolį suėmė, ji buvo perduota kitai gydytojai, nes pas mus namuose buvo pavojinga, galėjo daryti kratas ne tik Kaune, bet ir Kačerginėje. Taigi mergaitę atidavė globoti gydytojai Ragaišienei. Visa tai buvo savaiminiai dalykai. Kitas dalykas, tėvas už sąžiningą ir lietuvišką laikyseną gerbė buvusį Vilniaus Vykdomojo komiteto pirmininką Juozą Vitą, kuris sovietams išbėgus, buvo likęs Lietuvoje ir veikė pogrindyje. Jo šeima taip pat slapstėsi ir buvo prisiglaudusi pas mus namuose, rūsyje. Atrodo, kartais ir J. Vitas ateidavo jų aplankyti. Paskui jis buvo išduotas, suimtas ir sušaudytas. Kadangi jis kūrė nepriklausomą kairiųjų pasipriešinimą, nepavaldų Maskvos raudonųjų partizanų sistemai, tai kai kam nepatiko. Todėl jį, matyt, ir pakišo.

Šeimos įpareigojimas

- Kiek jums svarbi jūsų šeimos istorija?

- Tai yra mano istorija.

- Ar ne ji ir atvedė jus į Sąjūdį?

- Manau, kad taip... Visi tie dalykai buvo labai pamokantys ir paliko sąmonėje žinojimą, elgesio kriterijus. Mano brolis, būdamas penkiolikos, buvo apsisprendęs eiti ir kautis už Lietuvą. O toks brolis dvylikmečiui yra autoritetas. Kartais net didesnis už tėvus ir mokytojus. (Šypsosi – red. past.)

- Ir iki dabar išliko tas autoritetas?

- Taip, jeigu brolis pagiria, tai yra didelis dalykas... (Šypsosi – red. past.)

- Ačiū už pokalbį.