Iryna pripažino, jog Vilniaus gerai nepažįsta, bet jai šis miestas pasirodė kompaktiškas.
„Vilnius labai išsibarstęs. Anksčiau, kai teko iš vieno rajono pervažiuoti į kitą, aš maniau, kad patekau į kitą miestą. Labai daug pas jus miškų, oro, o rajonai išbarstyti, vienas nuo kito toli, todėl atrodo, kad Vilnius – didelis miestas, nors yra kompaktiškas“, – pasakojo pašnekovė.
„Išvaikščiojau visą senamiestį, aplankiau visas garsias vietas, buvau daugelyje muziejų, aplankiau botanikos sodą, jau maudžiausi upėje, ežeruose“, – apie tai, ką nuveikė sostinėje, pasakojo Iryna.
Nei Baltijos šalyse, nei Vilniuje ukrainietė teigė anksčiau nesilankiusi.
„Vilnius man – atradimas. Labai žalias miestas, labai“, – pažymėjo ji.
„Nesitikėjau tiek žalumos ir oro, labai daug gėlių, daug kaštonų, kurie priminė Kyjivą, daug senų liepų taip pat, kaip Kyjive“, – dėstė Iryna.
Troleibuso vairuotoja pasakojo, jog iki karo Ukrainoje dirbo gide.
„Vedžiau ekskursijas po Ukrainą. Labai myliu istoriją, Myliu Ukrainą, pati iš naujo atradau Ukrainą, net neįtariau, kiek joje įdomių vietų. Ir čia jūsų istorija taip pat neatsiejama nuo Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos istorijos. Mūsų visų šaknys tos pačios – juk jūsų kunigaikštis Vytautas gimė Ukrainoje“, – komentavo pašnekovė.
Apie karą sužinojo būdama Egipte
O dar anksčiau, kol vaikai buvo maži, ji sakė vairavusi troleibusą.
„Bet vėliau gido darbas nugalėjo, su troleibusu atsisveikinau ir net negalėjau pagalvoti, kad dar vairuosiu“, – pridūrė Iryna.
Atvykusi į Vilnių ukrainietė nusprendė, jog gali čia įsidarbinti.
„Kai atvažiavau čia, pamačiau, kad galiu įsidarbinti. Paprašiau sūnaus, kad atsiųstų vairuotojo pažymėjimą. Nuėjau pas vadovybę ir buvau nustebusi, kaip greitai man padėjo įsidarbinti“, – pasakojo ji.
Paklausta, ar mokosi lietuvių kalbos, Iryna teigė, jog mokosi viešojo transporto stotelių pavadinimų.
„Pas jus labai įdomūs pavadinimai, man buvo nesuprantami. Štai „Vingis“ arba „Baldai“. Kodėl „Baldai“? Galvoju, kodėl stotelė „Baldai“? Būtų baldų parduotuvė ar baldų fabrikas, o dabar?
Stotelė „Vingis“, man paaiškino, kad tai – upės vingis. Aš iš karto nubėgau į Vingio parką pažiūrėti, kaip tas vingis atrodo iš tikrųjų“, – komentavo Iryna.
Ji papasakojo ir tai, kaip atsidūrė Lietuvoje: pirmąją karo Ukrainoje dieną Iryna išvyko į Egiptą, iš ten pavyko nukeliauti iki Lenkijos, o tuomet keliai pasisuko į Lietuvą.
„Karo kontekste man labai pasisekė todėl, kad vasario 24 dieną, 2 val. nakties aš su vyriausia dukra išskridau į Egiptą. 2.45 val. uždarė Boryspilio oro uostą. Nusileidome Egipte, mums sako, kad Kyjivą bombarduoja. Netikėjau, galvojau, kad paniką sėja. Parodė vaizdo įrašą, buvome šokiruotos, buvo labai baisu.
Mes buvome labai toli. Jauniausia dukra buvo Baltarusijoje, sūnus – Kyjive, mes su dukra – Egipte, padėti niekuo negaliu. Informacijos mažai, aplinkui – užsieniečiai. Egipto valdžia padėjo išvažiuoti, tada Lenkijoje kreipiausi į savanorius. Rekomendavo važiuoti į Lietuvą, nes čia galima susikalbėti rusiškai, yra daug ukrainiečių, kuriems reikia pagalbos“, – pasakojo Iryna.
Lietuvoje ji teigė likusi sąmoningai – esą čia būdama ji gali būti naudingesnė.
„Likau Lietuvoje sąmoningai: galėjau rinktis ir grįžti namo, bet pasirinkau dirbti čia, nes šiuo metu čia daugiau naudos iš manęs. Būsiu naudingesnė ukrainiečiams, kurie bėga nuo karo.
Aš galiu uždirbti pinigus ir būtinai, kiekvieną mėnesį pinigus siunčiu namiškiams. Yra prašančių vaistų, pagalbos, čia aš galiu jiems padėti, čia aš likau ir, žinoma, labai laukiu, kada galėsiu grįžti“, – pridūrė ji.
