„Nors esu didelis Vasario 16-osios Lietuvos fanas, tačiau visada reikia matyti blaivų vaizdą ir perdėtai kažko nesuidealizuoti, nepadaryti kaip prarasto rojaus, kur viskas buvo idealu (…). Žmonių prigimtis gi vienoda. Aišku, ir tada buvo visokių atveju, kai, net ir tai jaunai valstybei kuriantis, į tą darbą įsijungiant plačioms gyventojų masėms, visgi buvo nemažai atvejų, kai buvo sunkiai skiriama, kas yra valstybės, o kas yra mano“, – „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ pasakojo S. Jazavita.

Pasak muziejininko, tam tikrais atvejais net buvo galima įžvelgti papildomą motyvaciją žmonėms eiti į valdžią, kad „aš darau kažką dėl žmonių, dėl Lietuvos, bet kartu (…) ir sau galėsiu daugiau pasiimti, laisviau pagyventi“.

„Šitie dalykai ne visada buvo labai atskiriami. (…) Todėl mes matome, kad ir tuometėje spaudoje buvo labiau susipratusių, kurie labiau akcentavo sąžiningumą prieš save ir prieš kitą, pabėdavojimų, pabarimų įvairių biurokratų, politikų, kurie tas valstybės lėšas ne itin taupiau naudoja“, – kalbėjo S. Jazavita.

Muziejininko teigimu, tarpukariu būta ir politikų stambių kyšininkavimo atvejų, ir įvairiausių smulkmenų.

„Tarkime, atsiranda telefonai. Tuo metu tai yra didelis dalykas, tai yra kažkas tokio brangaus ir ką ne kiekvienas turi. (…) O tuo metu rašo spaudoje: „iš įstaigos skambinėja visą darbo dieną visiems, kam įmanoma. Skambinėja į kito miesto kokią nors kontorą. Ką ten tiek galima pliurpti?“, – pasakojo S. Jazavita.

Laidos pašnekovas sakė, kad tokie dalykai buvo pakankamai dažni, nepaisant to, kad valstybė vystėsi.

Skundai – ir apie karininkų veiklą


Muziejininkas pasakojo, kad to meto žiniasklaida stebėjo politikus, biurokratus, valdininkus, kurie kartais labai netaupiai darbo laiką leisdavo, kažkur vis vaikščiodavo, įvairiose šventėse dalyvaudavo.

„Tokių dalykų visais laikais būdavo ir būna. Pasitaikydavo, kad parašo pasipiktinęs pilietis, koks nors „artojas Juozas“. Būdavo anoniminių komentarų, kur niekada nežinai, kas gi ten juos rašo: ar kolega paskundė, ar iš tikrųjų anoniminis žiniasklaidos bendradarbis, o gal tai yra tas pats žurnalistas, po pseudonimu parašantis. Ir tada, šimtu procentų nežinant, gal kai kurios istorijos yra sutirštintos“, – svarstė S. Jazavita.

Muziejininkas pastebėjo, kad beveik kiekviename laikraščio numeryje būdavo apie įvairias negeroves rašoma.

„Didėjant transporto srautams, žmonės klausdavo: „kodėl šituo niekas nesidomi?“. Bet būdavo ir gerokai rimtesnių atvejų, kurie sukeldavo nepatogumų“, – pasakojo S. Jazavita.

Tarp tokių situacijų laidos pašnekovas paminėjo ir nepriklausomybės kovų epizodus.

„Mes žiūrime į jas, natūralu, herojiškai, nes tai yra laikotarpis, kai mūsų jaunai valstybei pavyko valstybingumą įtvirtinti. Ir aukų buvo. Bet būdavo atvejų, kai raportuose aprašoma apie karininkus, kad, pavyzdžiui, „girtauja koks nors pastoviai“. Čia amžina problema.

Po to: „piliečio arklį pasiėmė savavališkai“. Pilietis sako: „išrašyk kvituką“. Jeigu kariuomenė rekvizuoja ką nors, pavyzdžiui, fronto reikmėms, tai kvitukai turi būti, buvo apskaita, paskui grąžinti reikia. Bet atsirasdavo nesąžiningų karininkų – vienodai jam, dar bizūnu pagrasindavo: „tu man dar šoki į akis?“, – kalbėjo S. Jazavita.

Kalbėdavo apie laukiančius „dovanų“


Tad muziejininkas neslėpė, kad pasitaikydavo ir tais laikais žmonių, kurie savo galios pozicija manipuliuodavo arba laukdavo dovanų.

„Dažnai buvo kritikuojami ir valdininkai, pavyzdžiui: „pas šitą neprieisi, jeigu neturėsi kažkokio lauknešėlio“, – pasakojo S. Jazavita.

Tokias problemos, pasak muziejininko, buvo carinės biurokratijos palikimas.

„Kai kurie karininkai iš tos pačios carinės imperijos atsinešė tą veikimo modelį. Apie tuos dalykus nuolat buvo kalbama spaudoje, vėliau ir radijas atsiranda, tai ir radijo laidose, ypač ketvirtame dešimtmetyje, jau tokie dalykai būdavo iškeliami, bandoma su jais kovoti“, – sakė S. Jazavita.

Interesų grupės kovojo dėl prielankumo


Buvo ir tuo metu atvejų, kai interesų grupės siekė politikų palankumo. Muziejininkas išskyrė kelias jų, kurios net tarpusavyje varžydavosi.

„Ypač po 1926 m., po perversmo, kai valdžioje jau buvo ilgą laiką matomas Antanas Smetona, atsiranda kelios grupės, kurios varžosi dėl jo palankumo, kad labiau kontroliuotų prezidentą, prie jo ateinančius žmones“, – pasakojo S. Jazavita.

Anot jo, buvo keletas tokių įdomesnių atvejų.

„Buvo tokie broliai Veilokaičiai, stambūs pramoninkai. Jonas Veilokaitis, Vasario 16-osios Akto signataras, stambus pramoninkas, interesai yra jaučiami. Kartais (kažką) kritikuodavo: „čia viskas aišku, čia – Veilokaičių žmogus, tai jį prileidžia“. Aišku, Veilokaičiai nebuvo visagaliai. Kitos interesų grupės irgi susiburdavo“, – aiškino S. Jazavita.

Tarp diplomatų, laidos pašnekovo pasakojimu, irgi buvo kelios grupės, į kurias jie telkėsi, vienas kitą bandė paremti, ieškojo priėjimo prie prezidento.

„Ir tų skandalų neišvengdavome. Natūraliai tarp žmonių iš skirtingų politinių linijų buvo didelis susipriešinimas ir visokių kaltinimų, (…) bet pasitaikydavo kartais – ir gilesnių, vidinių priešpriešų“, – pasakojo S. Jazavita.

To meto Seimo arba savivaldybių posėdžių stenogramose galima rasti ir labai aštrių pasisakymų: „lauk šitą žmogų“, „čia valstybės išdavikas“.

„Tačiau sutikime, kad ir šiais, ir tais laikais būdinga, jog savųjų bėdas linkstama sumažinti, kiek tas įmanoma, o svetimų išpūsti. Jeigu iš priešingos pusės yra žmogus, tai net, jei telefonu per ilgai pakalbėjo, tai čia jau gaunasi „baisus grobstytojas“ ir „valstybės turtų vagis“. Bet, jeigu savas, nors ir visą traukinį kažkur rekvizavo, tai čia „smulkmena“, „kam gi neatsitinka“, – pateikė pavyzdį S. Jazavita.

Geopolitinė padėtis buvo labai sudėtinga


Lietuvos geopolitinė padėtis prieš 106 metus buvo gerokai sunkesnė. Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos teritorijoje šeimininkavo Vokietijos imperijos kariuomenė, Vokietija telkė pajėgas vasaros puolimui Vakarų fronte.

Buvo visiškai neaišku, kokia bus Pirmojo pasaulinio karo baigtis. Rusijoje vyko pilietinis karas, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, virto ne tik pilietiniu, bet, bolševikams bandant skverbtis į Europą, ir išoriniu karu.

Anot istorikų, Vasario 16-oji tapo modernios, tautinės, demokratinės Lietuvos pradžia. Lietuvos, kurioje nebe politinis elitas ar diduomenė, tačiau visuomenė tapo valstybės valdymo ir valstybinių reikalų tiesiogine dalyve.

Vasario 16-osios Akte buvo nurodyta, kad valstybės pamatus turės nustatyti „demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas Seimas“. Tai yra modernaus valstybingumo pamatas, ant kurio atsikūrė ir 1990 m. Lietuva. Kitaip tariant, patyrus daugiau ar mažiau teritorinių netekčių, po 1918 m. buvo suformuotas nacionalinio valstybingumo branduolys.

To meto situacija buvo sudėtingesnė


Kauno miesto muziejaus muziejininkas S. Jazavita aiškino, kad to meto geopolitinė situacija buvo dar sudėtingesnė nei dabartinė.

„Dabar bent jau labai aiškiai dėliojasi vertybinės ribos – yra Rusija, kelios jai prijaučiančios šalys ir yra daugiau ar mažiau aktyvios, bet Vakarų pasaulio šalys bei joms prijaučiančios. Tą matome ir Ukrainos atveju (…)“, – kalbėjo S. Jazavita.

O tuo metu, pasak muziejininko, situacija buvo paini.

„Iš vienos pusės yra sovietų Rusija, vėliau – Sovietų Sąjunga, kuri irgi pasaulyje labai nepripažįstama. (…) Ji Vakarų šalims kelia grėsmę, yra nepažinta, bijoma tos revoliucijos sklaidos, apie ką yra pirmieji bolševikų, Lenino, Trockio ir kitų šūkiai. Natūralu, kad į tą valstybę žiūrima neigiamai“, – aiškino S. Jazavita.

Pasak muziejininko, šiame kontekste Lietuvos nepriklausomybės karas sulaukia paramos.

„Atvyksta karinės misijos – amerikiečių, britų, prancūzų. Uniformų, ginkluotės gauna“, – komentavo S. Jazavita.

Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad tuo metu dar vyko konfliktas dėl Vilniaus su Lenkija.

„Ir toje pusėje, kada mes kovojame su bolševikais, tai mes turime pasaulio palaikymą, o kovos su Lenkija metu – tik iš dalies. Britai žemėlapiuose dar iki 1922 m. Lietuvą žymi su Vilniumi, bet pasaulyje didesnis palaikymas yra Lenkijai“, – sakė S. Jazavita.

Muziejininkas tą aiškino Lenkijos žinomumu, dydžiu.

„Ji yra suprantama kaip didesnis ir realesnis sanitarinis kordonas atlaikyti bolševikų galimą tolesnę plėtrą Vakarų link“, – aiškino S. Jazavita.

Lietuvoje – dvi interesų grupės


Jis atkreipė dėmesį, kad vėliau, lygiai prieš 101 metus, kai, atgavome Klaipėdą, įvyko karinė Klaipėdos prijungimo operacija, Vakarų šalys sutiko, kad Klaipėda – Lietuvai, o Vilnius – Lenkijai. Jos manė, kad tai būtų kompromisas, kuris išspręs bėdas. Aišku, tai bėdų neišsprendė.

„Mūsų vidinėje politikoje 1923-1924 metais matome, kad išsikristalizuoja kelios interesų grupės, viena vis dar nori eiti į Vakarus, kita jaučia nuoskaudą, kad pagrindinės Europos šalys tarsi Vilnių atidavė Lenkijai, ją labiau remia. Čia yra labiau prancūzams, bet ir britams pasigirsta tokie užmetimai. Ir kažkaip tada reikia, jų manymu, su tomis karo pralaimėtojomis, revizionistinėmis valstybėmis, pirmiausia sovietais, bet ir Vokietija, ieškoti galimų kontaktų, nes galbūt jos padės grąžinti Vilnių“, – priminė S. Jazavita.

Muziejininkas pasakojo, kad sovietų grėsmė buvo palaipsniui mažinama, kol galiausiai tarsi nebejuntama.

„Juntamas tas noras, kad „mes be Vilniaus nenurimsime. Ir kaip mums tą Vilnių atgauti?“. Ir net vėliau, kai ta žaizda truputį užgijo, ketvirtame dešimtmetyje, kai truputį jau nebe taip tas buvo aktualu, ateina Hitleris į valdžią, nacionalsocialistai pradeda spaudimą Klaipėdai, atsiranda didelė vokiečių baimė. Bet vėlgi – ne sovietų, nes į sovietus žiūrima kaip į galimą partnerį“, – aiškino S. Jazavita.

Muziejininkas priminė, kad viskas baigėsi tuo, kad, kai 1939 m. mes įsileidžiame įgulas, dalis mūsų labai šaunių politikų, visuomenės veikėjų, tarp jų net ir Vasario 16-osios Akto signataras Petras Klimas, kuris buvo vienas iškiliausių mūsų visų laikų diplomatų, bet net jis rašo: „gal šitos bazės mums padės gintis nuo Hitlerio“.

„Tokio naivumo buvo daug. Tą mums visą laiką reikia turėti mintyje, vertinant aną epochą, dabartinę – irgi. (…) Dabar irgi visi sutinka, kad didžioji grėsmė mums eina iš Rusijos, matome, kas vyksta Ukrainoje. (…) Bet, ką daryti? Kaip orientuotis? Kaip iš tos bėdos išeiti? Čia jau yra nuomonių skirtumų: ar mums, pavyzdžiui, tampriau įsijungti į Europos Sąjungą? (…) Ar, priešingai, labiau stiprinti tautinį identitetą, kažkiek rizikuojant ir su mūsų sąjungininkėmis šalimis patirti įtampų, bet tikintis, kad tas stiprus tautinis identitetas, kaip Vasario 16-osios epochoje, bus mums geresnis priešnuodis galimai Rusijos agresijai?

Ar kažokio vidurio ieškoti, kaip padaryti, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus? Tai yra, kad išliktume ir pasaulio piliečiai, bet ir stiprūs tautine prasme“, – sakė S. Jazavita.

Visą Žinių radijo laidą galite klausyti čia: