Pasak europarlamentaro, įvykių eiga Ukrainoje nemažai priklausys nuo jėgos struktūrų apsisprendimo, ar jos norės susitepti žmonių krauju, jei šalies prezidentas nuspręstų demonstracijas vėl vaikyti jėga. V. Landsbergis siūlo konkrečių būdų, kaip Lietuvos valdžia turėtų palaikyti protestuojančią Ukrainos visuomenės dalį – ir tai nebūtinai reikštų „karo“ prieš V. Janukovyčių paskelbimą.

- Pone Landsbergi, Jūs tikite, kad Ukrainoje gali kilti revoliucija ar perversmas?

- Nemanau, kad reikia naudoti tokius žodžius. Kai mes darėme, tarkime taip, savo revoliuciją, mes sakėme, kad norime pertvarkos iki galo. Manau, Ukrainoje tai irgi galima. Gali būti nedelsiant surengti nauji rinkimai ir ateiti žmonių valdžia. Tada Ukraina savo rankose turės mandatą kalbėti ne taip, kaip kalbama dabar. Štai vadovybė paskelbė – ir tai neva yra Ukrainos sprendimas pakeisti kursą, atsisakyti, nubėgti į Kremlių…

- Tai buvo vieno žmogaus sprendimas? Viktoras Janukovyčius priėmė sprendimą vėlai vakare Vilniuje?

- Nemanau. Vyko tam tikras žaidimas, intriga, o sprendimas buvo padarytas anksčiau, greičiausiai po pasimatymo Kremliuje.

- Jūsų nuomone, Ukrainos sprendimą iš esmės nulėmė Vladimiras Putinas?

- Taip. Ir V. Janukovyčiaus silpnumas, pažeidžiamumas, ir dar kažkokios priežastys, kurių mes nežinome, bet galime spėti. Jam buvo kažkas pasakyta ir Janukovyčius suprato: yra tautos pyktis arba valdovo pyktis. Valdovo pyktis jam pražūtingesnis. Arba jį taip įtikino.

- Manote, kad derybos dėl pinigų, bandymas iki paskutinės sekundės iš ES išsireikalauti kiek įmanoma daugiau šimtų milijonų eurų tebuvo žaidimas?

- Greičiausiai tai buvo pastangos parodyti, kad Europa kalta, nes per mažai davė, per daug reikalavo, tačiau niekas jau tuo nebetiki. Visi laukė principinio sprendimo, o ne dolerių ar kapeikų skaičiavimo. Ukrainos prezidentas į Vilnių atvažiavo jau turėdamas atsakymą.

- Ar įmanoma, kad V. Janukovyčius pats atsistatydintų, paskelbtų kitų rinkimų datą, ar linkstama prie to, kad bus įvesta nepaprastoji padėtis, kariuomenė numalšins protestus?

- Kaip bus, mes greitai pamatysime. Žinoma, galima būtų Janukovyčiui patarti neiti prieš savo žmones ir nepasikliauti tik tais, kurie už jį balsavo ar palaiko jo partiją. Manau, tai nėra efektyvi valdžia. Galbūt jėgos struktūros yra efektyvi valdžia. Būtų labai blogai, jei ir Maskva atsiųstų savo jėgos struktūras, perrengtas ukrainietiškomis uniformomis, kaip buvo ir „Oranžinės revoliucijos“ pradžioje pasiūlyta, bet prezidentas Leonidas Kučma nenorėjo eiti tuo keliu.

Dabar mes skaitome, kad kažkoks Sevastopolio miesto tarybos deputatas (Sergejus Smoljaninovas – LRT.lt) paprašė Vladimiro Putino įvesti kariuomenę. Mes irgi tokių turėjome. Pavyzdžiui, deputatas Vladislovas Švedas ar Mykolas Burokevičius… Svarbu ne tai, kas prašo, o kas užsako tą prašymą.

- Ir kas įveda kariuomenę?

- Su tuo prašymu dar gali pamosuoti ir gąsdinti, kad štai: mūsų jau prašo, ir jūs galvokite, nes mes galime tai padaryti. Vis tiek viskas priklauso nuo to, kuris sėdi Kremliuje. Dabar mes girdime, kad „Berkut“ (specialieji policijos daliniai – LRT.lt) gina Kijevo centrą. Nuo ko gina? Ar kas nors jį okupavo? Gina nuo priešų? Jeigu nuo savo tautos reikia ginti, tai kur tas „Berkut“? Galų gale, jis taip pat gali apsispręsti.

Po įvykių Vilniuje „Alfa“ Maskvoje jau nesutiko pulti Baltųjų rūmų. Tokiose revoliucinėse situacijose paprastai nulemia kariuomenės pozicija. Ar ji stoja į vieną pusę, ar į kitą, arba ji nestoja nei į vieną pusę, ir tai yra konstituciškai teisinga. Tai reiškia, kad svyruojanti ir virstanti valdžia kariuomenės nepasiųs susitepti žmonių krauju.

- Ar Jūs tikėtumės aktyvesnių veiksmų iš Lietuvos, kaip pirmininkaujančios ES, šalies?

- Lietuva galėtų būti lankstesnė, jei Lietuva yra kas nors vienas.

- Turiu omenyje Lietuvos valdžią, kuri vykdo užsienio politiką – prezidentę, Vyriausybę.

- Jūs manote, kad tai yra vieninga valdžia?

- Akivaizdu, kad ne.

- Tai apie ką mes kalbam? Nevadinkite kelių žmonių Lietuva. Aš manau, kad tokioje situacijoje Vyriausybė galėtų paskatinti kai kurias Lietuvos organizacijas būti ten, Ukrainoje. Pavyzdžiui, yra Lietuvos Sąjūdis, yra ir kitos. Deja, Sąjūdis šiandien neturi pinigų, bet gal tokiam tikslui žmonės aukotų? Reikia siųsti aktyvistus, jaunimą su trispalvėmis ir netgi veteranus. Jeigu Vyriausybė paremtų, tai būtų didelis dalykas.

Nebūtinai reikia skelbti karą Jaunukovyčiui. Tačiau teisėtus Ukrainos tautos troškimus galima paremti. Pavyzdžiui, jeigu šiandien Ukrainoje būtų paskelbti rinkimai, tai būtų tikras referendumas, parodantis, už ką balsuoja Ukraina. Ar už tuos, kurie renkasi europinį kelią, ar už tuos, kurie dairosi Kremliaus malonių arba bijo pagąsdinimų.

Mus irgi gąsdino. 1990 metų pabaigoje mums pasakė: viskas, jūs grįžtate atgal, pasiliekate Sovietų Sąjungos biudžete ir sistemoje, arba mes viską nutraukiam ir jūs šią žiemą išpjausite visus savo galvijus. Tai buvo Jurijaus Masliukovo žodžiai. Kai aš apie tai papasakojau Didžiosios Britanijos premjerei Margaret Thatcher, ji atsakė: „Ar jie iš proto išėjo? Juk jūs jiems gaminate maistą!“. Tai buvo normalaus vakarietiško mąstymo žmogaus reakcija.