aA
Lietuvos kino teatruose debiutuoja režisieriaus Donato Ulvydo kurtas filmas apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę – „Valstybės paslaptis“. Režisierius pripažįsta sąmoningai nusprendęs rodyti filmą dar nesibaigus Prezidentės kadencijai dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai esą norisi čia ir dabar parodyti Prezidentės nuveiktus darbus ir jos indėlį į Lietuvos sėkmę. Antroji priežastis, kad šis filmas iš dalies taptų pavydžiu žmonėms prieš einant balsuoti būsimuose Prezidento rinkimuose: „Norisi, kad suvoktume, jog mūsų nuneštas balsas nėra tiesiog šiaip balsavimas sekmadienį. Tai yra didelė atsakomybė ir ji yra mūsų rankose. Supratau, kad turiu būti neabejingas, kad mums visiems nereikėtų po to žiūrėti atgal ir piketuoti.“

Delfi Dėmesio centre“ – pokalbis su kino režisieriumi Donatu Ulvydu.

– Tai kokia ta Dalia Grybauskaitė?

– Kaip mes, normalus žmogus. Iš tikrųjų visi galvojame, ir aš taip pat, kad ji yra ledinė ledi, geležinė ledi. Bet iš tikrųjų gal ir tai buvo tam tikras stimulas parodyti, kad Prezidentė yra toks pats žmogus, kokie esame mes. Jei turime tam tikrų savybių, gal net mes galime tapti prezidentais.

– Kodėl „Valstybės paslaptis“?

– Turbūt pirma asociacija yra apie tai, kad šiek tiek paliečiu tą prezidentavimo dešimtmečio epizodą, kai prezidentūra buvo kaltinama valstybės paslapties atskleidimu.

– Turite omeny tą pažymos nutekinimą?

– Taip. Pažymos nutekinimas, Daivos Ulbinaitės atleidimas ir visa istorija. Tai buvo viena iš temų, kuria žadėjau kalbinti ir pakalbinau. Ilgainiui tai netapo pačia svarbiausia tema, bet pats pavadinimas mane įkvėpė. Iš tikrųjų po „Valstybės paslapties“ pavadinimu bandau pakišti keletą frazių, savo paties minčių. Galbūt net Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra mūsų valstybės paslaptis.

– Ką turite omeny? Jos būdą, asmeninį gyvenimą?

– Ne, gal labiau būtų galima perfrazuoti, kad tai – mūsų dešimties metų sėkmės paslaptis. Kartais uždavinėjau klausimus pašnekovams: „kaip jūs galvojate, kokia yra mūsų dabartinės situacijos paslaptis? Kodėl mes tokie, o ne kitokie?“ Gaudavau atsakymus, kad gal mūsų paslaptis yra baimė, kad mes visko bijom. Norėjosi iškelti tokį klausimą, į kurį bandytume ieškoti atsakymų. Kas gi yra mūsų sėkmės paslaptis? Laimės paslaptis? Arba tos situacijos, kurioje esame, paslaptis.

– Kaip kilo mintis?

– Jau esu ir minėjęs, kad žiūrėjau filmą apie Obamą „The final year“ ir jis man labai patiko. Tada, atsimenu, skrisdamas iš Amerikos lėktuvu, pažiūrėjęs tą filmą pagalvojau, kad juk mes irgi turime ne silpnesnį lyderį. Žinojau, kad ji susitikinėdavo ir iki šiol susitinka su aukščiausiais politikais. Pagalvojau, kad man labai įdomu būtų pabandyti padaryti filmą apie Grybauskaitę. Visgi aš esu kūrėjas ir matau, kad Lietuvoje yra dokumentinių filmų apie Rūtą Meilutytę, Arvydą Sabonį, apie prof. Vytautą Lansbergį ir apie Prezidentą Valdą Adamkų. Supratau, kad dokumentikoje, kaip ir vaidybiniame kine, reikia herojų, ir pajutau, kad reikia pabandyti ir su mūsų prezidente.

– Arti jus prisileido?

– Įsivaizduoju, kad galima prieiti arčiau.

– Filmo ištraukoje matėme, kad ji mašiną vairuoja. Moka vairuoti?

– Moka vairuoti ir labai gerai. Aš sėdėjau šalia, ji vairavo, priekyje važiavo apsaugos automobilis. Taip, mes paisėme šiek tiek tarnybų reikalavimų ir nevažinėjome labai atvirose, viešose vietose, laikėmės nuošaliau. Bet jai vairuojant, aš jos paklausiau: „Prezidente, ar taip atrodo žmogus, kuris po dešimties metų pirmą kartą vairuoja?“ Jai akys sužibo ir sako: taip. Ji pati paskaičiavo, kad per tą laiką niekada nėra vairavusi.

– Taip, nes ji negali vairuoti.

– Taip, bet tai buvo kūrybinė provokacija su visu paruoštu scenarijumi, apsauga ir t.t. Ir po to mano užduoto klausimo, pats pagalvojau ir pasakiau jai, kad „Prezidente, jūs vairuojate valstybę, tai ką reiškia vairuoti automobilį? Palyginkim.“ Pavyko prikalbinti. Beje, ją prikalbinti buvo lengviau negu visą kitą jos kolektyvą.

– Paprastai retrospektyviniai filmai yra kuriami, kai prezidentai ar aukšti pareigūnai baigia kadenciją. Nepaskubėjot?

– Gaunu šitų minčių, šitų klausimų ir tikrai turiu atsakymą. Net ne vieną. Pirmiausiai, manau, kad esame ant to išbandymo kelio kada rinksime naują prezidentą. Aš tikiuosi, kad man pavyko surinkti ryškiausius dešimties metų prezidentavimo įvykius, ir man norisi, kad mes dar iki prezidento rinkimų iškeltume sau klausimą, kokių vertybių reikia mūsų šalies vadovui? Apskritai Prezidentui. Kokių reikia sąlygų, kokių asmeninių savybių. Todėl aš pamaniau, kad tai reikia padaryti dar iki rinkimų. Tam, kad tai turėtų įtaką žiūrovo supratimui, kokią mes nešame atsakomybę prie balsadėžių. Kiekvienas pilietis turi teisę išsirinkti savęs vertą prezidentą.

Donatas Ulvydas
Donatas Ulvydas
© DELFI / Martynas Bauža

– Tai šiuo filmu jūs tarsi norėtumėt pateikti pavyzdį, koks turėtų būti prezidentas?

– Taip, ir kiek jam kainuoja būti prezidentu. Norisi, kad suvoktume, jog mūsų nuneštas balsas nėra tiesiog šiaip balsavimas sekmadienį. Tai yra didelė atsakomybė ir ji yra mūsų rankose. Kitas dalykas, kodėl priėmiau tokį sprendimą, tai situacijos aplink. Stebėjau Brexit, stebėjau kaip žmonės išsirinko Trumpą, Vengrijos atvejis – matome pavyzdžius, kai žmonės atsisuka atgal jau tik po rinkimų. Tada supratau, kad jeigu aš turiu bent kokią mediją, kaip kūrėjas, aš turiu būti neabejingas, kad mums visiems nereikėtų po to žiūrėti atgal ir piketuoti.

– Tai gal tada reikėjo padaryti filmą apie Šimonytę ar Nausėdą? Būtų dar efektyvesnis poveikis rinkimų rezultatams.

– Turbūt.

– Aš klausiau dėl to atstumo. Paprastai, bent toks mano žurnalistinis mąstymas, pasibaigus kadencija žmonės kalba laisviau, nes jų nesaisto jokie subordinaciniai santykiai. Jūs filme kalbinote Prezidentės patarėjus, ministrus, kitus žmones, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra pavaldūs Daliai Grybauskaitei. Tai filme jie kalba apie savo tiesioginį vadovą, kuris juos skyrė ar priėmė į darbą. Dėl to įprastai kalbinama po kadencijos, nes žmonėms nebėra surištos rankos. Juk net nepadoru būtų kritiškai kalbėti apie viršininką. Tai tiesiog nemandagu.

– Galbūt. Manau, bus ne vienas filmas ir po kadencijos. Aš neslėpsiu, kad neturėjau noro ištraukti kažkokių tokių faktų, kuriuos galėčiau ištraukti tik pasibaigus kadencijai. Aš turėjau, kaip pats vadinu, simpatiko priėjimą. Turėjau tokį tikslą.

– Jums Dalia Grybauskaitė patinka kaip Prezidentė, ar ne? Jūs norėjote padaryti filmą–portretą?

– Taip, ypač man patinka reiškiniai, kuriuos mačiau valstybėje ir kuriems ji darė įtaką. Ir mačiau tą poziciją, kad turiu galimybę apie tai kalbėti. Mes paminklus statome, kai žmogus miršta, bet pasimokyti, pasisemti svarbiausių, geriausių vertybių galime ir turime čia ir dabar. Tai mano, kaip kūrėjo, pozicija. Vėlgi ne vienintelis aš kuriu. Žinome, kad vyksta panašių projektų, bus jų ir po kadencijos. Beje, kadencijos metu buvo ir blogų faktų rinkiniai, kaip „Raudonoji Dalia“. Tai vieni renka blogus faktus, kiti gerus. Manau, kad mes dabar Lietuvoje, gal ir pasaulyje, gyvename tuo laikotarpiu, kai visi esame pagavę azartą ieškoti „kabliukų“: kas blogai, kur kas nutiko, kas neteisinga... Galvoju, kad mes net nepajutom, kaip užsisukom į tokį ratą, kad pasidarė net nepatogu žmogų pagirti. Žurnalistika turi tai daryti. Žurnalistika yra mūsų sarginis šuo, kuris saugo valstybę, jis turi pranešinėti kas vyksta, kas blogai ir kas įtariama. Tuo tarpu dokumentika, kinas, kur ateini savo noru nusipirkęs bilietą, yra pasirinkimas. Filme aiškiai užrašyta, kad tai mano kūrinys, mano požiūris. Tai aš pasirinkau kelią ne saugoti valstybę, o nešti tą šviesą. Aš pavargau, kad mes kasdien bandome loti. Galiausiai, kai aš peržiūrinėjau visą sukauptą medžiagą, atrinkinėjau ją, supratau, kad mes gyvename labai geroje valstybėje, mes labai daug pasiekėme. Kai aš matau stovinčius trijų Baltijos valstybių vadovus šalia Macrono ar Trumpo ir visas dėmesys nukreiptas į Dalią Grybauskaitę, kai ji groja pirmu smuiku – aš didžiuojuosi. Rinkdamas medžiagą girdėjau legendas, kad Angela Merkel nustoja rašyti sms’us, kai kalba Dalia Grybauskaitė. Tada supranti, kad mes gerai gyvenam, pradėkime džiaugtis.

Edmundas Jakilaitis, Donatas Ulvydas
Edmundas Jakilaitis, Donatas Ulvydas
© DELFI / Martynas Bauža

– Angela Merkel nustoja rašyti trumpąsias žinutes, kai Grybauskaitė kalba? Čia viršūnių taryboje? Patarėjai tai turbūt papasakojo?

– Taip. Gavau daug informacijos iš įvairių žmonių, kur net nemaniau, kad galiu tokios gauti.

– Kiek Prezidentūra, viešųjų ryšių patarėjai, kiti patarėjai dalyvavo galvojant galimus pašnekovus?

– Jie ir patys patarė, ir aš pats klausiau jų patarimų. Kalbinau ir tos pačios Prezidentūros žmones. Aš mačiau medžiagą, kuri Prezidentūroje atsiradusi tik todėl, kad pati Prezidentė telefonu tai nufilmavo, nes operatorių neįleido. Pavyzdžiui, vienas tokių atvejų nutiko su Julija Tymošenko, kai Prezidentė viena pati su patarėja, be apsaugos padarė nuotrauką, kuri apskriejo pasaulį. Tai ir aš bandžiau šiuo atveju eiti netradiciniais keliais. Kai mačiau, kad man nėra galimybės patekti kažkur, kur su kamera patekti norėčiau, prašiau ir patarėjų pagalbos, kad jie nufilmuotų, pakalbintų.

– Taip, keliose ištraukose, kurias jūs man atsiuntėte, mačiau, kad kai kuriuos interviu rengė Prezidentės patarėjai. Pavyzdžiui, su NATO generaliniu sekretoriumi.

– Taip, tai buvo jau iš anksčiau filmuota, susitarta. Tai ta situacija, kur aš neturėjau jokių vilčių papulti, bet tos medžiagos labai norėjau, tai pavyko tokiu būdu.

– Bet jūs suprantate, kad jūs dabar atėjote į tokį politikos pasaulį ir čia yra šiek tiek kitos taisyklės. Donatas Ulvydas prašo Prezidentės patarėjų, kad jam pafilmuotų interviu su NATO generaliniu sekretoriumi ir jis tai naudoja filme, į kurį žmonės pirks bilietus, vadinasi, Donatas Ulvydas gaus užmokestį.

– Taip, suprantu, bet aš ieškojau būdų kaip man gauti medžiagą, kurios noriu. Stengiausi tiesiog kuo plačiau viską papasakoti. Manau, kad čia yra tas atvejis, kada tikslas pateisina priemones.

– Ar tardamasis dėl filmo su Prezidente kalbėjote, kad jis turėtų išeiti iki rinkimų?

– To klausiau. Taip pat klausiau, ar ji norės pažiūrėti filmą iš anksto. Aš įprastai niekada savo filmų herojams nerodau filmų iš anksto, bet šįkart galvojau, kad teks parodyti. Bet ji man pasakė, kad nežiūrės. Manau, tai įrodo, kad ji visiškai lieka nuošaly, visa kritika – man.

– Na, jei žinai, kad kalba patarėjai, ministrai ir kalba iš gerosios pusės, tai kokia rizika: „nustebinkit mane, Donatai Ulvydai, ar aš būsiu parodyta gražiai, ar labai gražiai?“

– Taip, ypač kai aš sakau, kad esu simpatikas. Jūs teisingai provokuojate. O kai tarėmės dėl premjeros datos, aš pasakiau savo poziciją ir argumentus, ji sako – gerai, aš tai palaikau.

– Jūs nesate tas žmogus, kuris kiekvieną dieną domisi aktualijomis, nesate tiek giliai susipažinęs su politiniais procesais – visada egzistuoja tikimybė, kad jumis galima pasinaudoti. Galvojote apie tai?

– Egzistuoja tokia tikimybė ir taip pat aš suvokiu, kad nešu atsakomybę. Mano atsakomybė yra kokį portretą aš sukursiu, kokį parodysiu Dalios Grybauskaitės veidą, ypač neoficialiose vietose, iš kur medžiagos irgi turiu. Aš suvokiu visa tai: ir savo atsakomybę, ir už valstybę, ir už Prezidentę.

Donatas Ulvydas
Donatas Ulvydas
© DELFI / Martynas Bauža

– Turėjote redaktorių, konsultantų, kurie pasakytų, kas svarbu, kas ne?

– Aš dirbau su keliais žmonėmis, kurie buvo įvairiose situacijose. Visų pirma pradėkime nuo to, kad negali tiesiog paskambinti Prezidentei. Viską reikia derinti per spaudos tarnybą. Bet kuriuo atveju, visą atsakomybę už galutinį turinį prisiimu tik aš.

– Lietuvoje jūs pats kalbinote visus pašnekovus?

– Iš esmės taip. Mane visada lydėjo spaudos tarnybos žmogus, nes toks buvo susitarimas, tai kartais ir jie padėdavo, užvesdavo ant kelio ar pan. Aš turėjau idėją, kad tai būtų tiesiog žmonių pokalbiai, ypač su pačia Prezidente. Iš pradžių buvau sumąstęs, kad Dalią Grybauskaitę kalbinsiu gražiai sušvietęs erdvę, viską sustatęs, su garso operatoriais ir viskuo, bet tada supratau, kad taip neturėsiu šilto pokalbio. Tai aš ieškojau kiek galima šiltesnės filmavimui atmosferos.

– Ką jums davė šitas filmas?

– Supratau, kad politika iš tikrųjų yra daug daugiau nei mes apie ją įsivaizduojame. Kad politikoje yra begalinė atsakomybė už tai, ką jie daro. Jie turėtų tai suprasti, kad politika – rimtas darbas. Pamačiau, kad Prezidentė į tai žiūri labai rimtai. Kodėl mes nematome jos kaip žmogaus, nematome jos virtuvės, ūkio ir t.t.? Todėl, kad ji iš tikrųjų to neturi, nes ji viską yra paaukojusi valstybei. Aš supratau, kad ir ji, ir kiti politikai turėtų būti tokio kalibro, kur mums nekiltų klausimų, ar gerai mums atstovauja. Dalia Grybauskaitė yra labai atsakinga už darbus, kuriuos daro. Tuo netikėjau. Ir supratau, kiek daug yra dalykų, kuriuos mes matome kitaip.

– Kai jūs kalbate apie Dalios Grybauskaitės charakterį, galima susidaryti pliušinio meškučio įspūdį. Bet visi aplinkui žino, kad tai yra kategoriška, griežta, greitus sprendimus priimanti ir beveik niekad jų nekeičianti asmenybė.

– Aš manau, kad tai jos vertybė, ypač sprendimai. Jos greiti sprendimai yra davę labai daug naudos ne vienoje situacijoje ir aš linkėčiau tos savybės visiems politikams.

– Ar nufilmavęs filmą dar labiau vertinate Dalią Grybauskaitę? Ar įsivaizdavote vienaip, o dabar yra kitaip?

– Aš dar nespėjau to pajausti, bet kad montuodamas aš aikčiojau ir stebėjausi suvokdamas, kas ir kaip buvo padaryta, tai neslėpsiu – simpatija tik augo. Supratau, kad tam tikri dalykai net nebuvo mums atskleisti. Buvo pasielgta šaltai ir griežtai, bet taip apsaugoma reputacija – tiek mūsų, tiek galbūt kitų Europos vertybių. Matai atvejus, kada susirenkami antausiai dabar tam, kad po 2-3 m. būtų pasiektas rezultatas. Aš tikrai žemai lenkiu galvą. Dažnai matau politikų, kurie nusišneka ir mane ima apmaudas – čia aš to nepamačiau.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(124 žmonės įvertino)
4.3145
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Medelynams pavasaris atėjo netikėtai – žmonės nori sodinti, bet neturi ką nurodė kainas (4)

Plūstelėjusi pavasarinė šiluma į sodus ir daržus išginė kastuvais ginkluotus piliečius,...

Į Klaipėdos universitetinę ligoninę atvežta dar viena girta gimdyvė pildoma (20)

Į Klaipėdos universitetinę ligoninę atvežta dar viena girta gimdyvė. Trečiadienį iš rajono...

Pagaliau tai įvyko: Vilniuje išsiskleidė sakurų žiedai (9)

Į Vilnių atėjo ilgai laukta diena. Ketvirtadienį ėmė skleistis sakurų žiedai, kurie kasmet...

Paskutinė proga pervesti pinigus: tarpbankiniai mokėjimai nevyks keturias dienas (10)

Šiandien, ketvirtadienį, po 16 val. pavesti mokėjimai į kitus bankus bus įskaičiuoti tik po...

Estijos prezidentė Maskvoje pasitikta plakatais „Rusus apginsime visur“ „Sputnik“ versija dėl pastato spalvos: kad nesimatytų, kai apmėtys kiaušiniais (110)

Ketvirtadienį Kremliuje susitiks Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Estijos prezidentė...

Gitanas Nausėda: gali būti, kad visų laukta krizė jau praėjo (380)

Po dešimties Dalios Grybauskaitės valdymo metų gali būti sunku įsivaizduoti kitą asmenį...

Estijos prezidentės vizitas Rusijoje: siurprizas buvo ne tik estams, bet ir Putinui? (177)

Neseniai paaiškėjo, kad Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid ruošiasi susitikti su Rusijos...

Rėžė naudotų mašinų pirkėjams: automobiliai čia pigesni ne dėl to, kad esame stebuklų šalis (61)

Stebuklų naudotų automobilių rinkoje būti negali, tikina Vitoldas Milius , automobilių ekspertas...

Tokių taurės burtų dar nebuvo: žiūrovus „audrino“ lapelius vėjo tunelyje gaudžiusi mergina (58)

Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyro burtų traukimo ceremonijoje paaiškėjo pirmojo ir...