Jis pasakojo, kad Ukrainoje iš kario, dalyvavusio įvairiose operacijoje skirtingose pasaulio vietose, gavęs gerą patarimą – kiekviename kare naudoti vis kitą šaukinį.
Kitaip tave kada nors vis tiek suras, „atkas“, susies, „pririš“. Naudodamas kitokį šaukinį, būsi kitas žmogus, kurį bus sunkiau susieti. O jeigu pateksi į nelaisvę? Kas nors ką nors prasitars, nutekės informacija... Žinau, kaip dirba jų tarnybos, nes pats esu toje srityje dirbęs. Taigi net daugelis mano draugų, su kuriais kariavau, nežino nei tikrojo mano vardo, nei pavardės. Žino, kad esu iš Lietuvos, daugiau – nieko“, – paaiškino Romanas.
Todėl ir pokalbio metu jis buvo labai atsargus, pagalvodamas rinko žodžius, o kelis kartus suprato, kad pasakė per daug, todėl iškart sustodavo ir paprašydavo apie tai nerašyti.
„Mums „subinė“ – atvažiuok“
Romanas pasakojo, kad Ukrainoje turėjo draugų, todėl prasidėjus karui sulaukė skambučio – skambinusysis paprašė pagalbos.
„Taip viskas ir vyksta. Pavyzdžiui, grįžtu iš Ukrainos po eilinės rotacijos, po kurio laiko paskambina draugelis ir sako: „Mums – žopa [„subinė“ – rus.]. Atvažiuok, reikia sutvarkyti reikalą.“
Atvažiuoju, atbūnu rotaciją, „atkalame“ ir grįžtu. Pailsiu. Vėl skambina. Bet jau kiti. Sako: „Žopa – atvažiuok“.
