Kinta viskas
Lietuviai dažnai pabrėžia, kad vienas svarbiausių mūsų tautinio charakterio bruožų – pagarba tradicijoms, jų puoselėjimas ir saugojimas. Tik ar tikrai šiandien laikomės prieš šimtus metų užgimusių tradicijų?
„Papročiai, tradicijos – kūrybinis procesas. Kiekviena tradicija kinta pagal tai, kiek ji yra aktuali žmogui. Kalbant paprasčiau, jeigu paprotys nieko neduoda, su laiku jis apmiršta. Pavyzdžiui, anksčiau žmogui buvo itin svarbus išgyvenimas. Neduok Dieve, kruša išmuš javus. Visi papročiai ir apeigos buvo susiję su tuo, kad žmogus išgyventų. Su laiku tai neteko aktualumo – mūsų papročiai tapo labiau žaidybiniai.
Magiškas laikas
Pasak pašnekovės, žmonės pritaiko tradicijas ir papročius taip, kad jiems būtų gerai, kad jiems jie kažką reikštų.
„Visų pirma viską naudojame savo ego patenkinti. Norime sužinoti, kas bus kitais metais, bandome paveikti savo likimą. Žmogus eina į bažnyčią, meldžiasi, atlieka visas būtinas liturgines apeigas, bet vis tiek pagalvoja, kad ir kaimynai Jonas ir Petras eina į bažnyčią, meldžiasi, tačiau jų derlius geresnis, gyvuliai riebesni. Ir gyvena jie geriau. Tuomet tas žmogus bando išnaudoti ypatingą metų virsmo laiką, kad patrauktų kokią sielą savo naudai, kad pakeistų likimą. Šis laikas – magiškas, o pats žmogus – priklausomas nuo gamtos, aplinkos. Taip tie įpročiai atsirado žmogaus gyvenime, patenkindami jo ego, nuramindami jį, psichologiškai nuteikdami tam, kad kiti metai bus geresni, duos didesnį derlių, neatneš jokių negandų“, – dėsto N. Marcikevičienė.
Žmonės ir šiandien pasąmoningai nori tikėti, kad, atlikę vieną ar kitą veiksmą, ritualą, jie pakeis savo gyvenimą, kad kiti metai bus geresni, sotesni, laimingesni. Tas tikėjimas iš dalies padeda išsaugoti mūsų tautos papročius, tradicijas ir tuos magiškus ritualus, kurių imamės per didžiąsias šventes.
„Patys tuo tarsi netikime, bet pasąmonė suveikia, ir mes atliekame tam tikrus veiksmus“, – teigia pašnekovė.
Kūčios – tautos pasididžiavimas
Kūčios – bene vienintelė metų šventė, kurios unikalumą drąsiai galime vadinti tautos pasididžiavimu.
„Mūsų Kūčios – su dvylika patiekalų, su tradicija laukti pirmosios vakarinės žvaigždės, šienu ir balta staltiese ant stalo, šeimos kameriškumu, kai visa šeima susėda prie stalo. Tokias tradicijas turi nebent lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai – artimiausi mūsų kaimynai. Tiesa, tose tautose šios tradicijos – jau ne tokios gajos. Lietuvoje prie Kūčių stalo susėda maždaug 80 proc. šeimų. Šieno jau deda ne visi – atliktų tyrimų duomenimis, maždaug 38 procentai. Ir būrimų, kurie buvo itin populiarūs anksčiau, imasi vos 18 proc. žmonių“, – sako N. Marcikevičienė.
Tačiau, pašnekovės teigimu, šeimos susėdimas prie pasninkinio Kūčių stalo, buvimas drauge, tikėjimas stebuklu yra unikali šventė. Tokios kitos mes neturime.
„Net ir Tarybų Sąjungos laikas neužgožė Kūčių stebuklo. Juk ši šventė – kamerinė, vakarinė. Oficialiai ir garsiai šventėme Naujuosius metus, o tyliai šeimoje laukėme kalėdinio stebuklo. Užtraukdavome užuolaidas ir ramiai švęsdavome“, – pabrėžia pašnekovė.
Lietuva yra ratifikavusi UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, skatinančią saugoti ir tradicijas. Šiuo metu norima įtraukti Kūčių vakarienę į nematerialų kultūros paveldą. „Vakarų kontekste, kur Kūčių tradicijos nebėra, mes tikrai išsiskiriame šia savo švente“, – džiaugiasi N. Marcikevičienė.
Pamaloninti gamtą
Kūčios, tokios, kokias turime šiandien, susiformavo maždaug XVIII amžiuje. „Septyni, devyni, nebūtinai dvylika, tačiau visi patiekalai buvo gaminami tą pačią dieną. Pagrindinis patiekalas – kūčia – dėtas ant stalo tik tuomet, kai nusileisdavo saulė. Ir jokiu būdu anksčiau jo ragauti nebuvo galima. Kūčiukus stengtasi iškepti labai anksti – pirmu krosnies kūrimu. Jų taip pat nebuvo leidžiama ragauti net ir patiems mažiausiems. Jeigu piemenukas nuvogdavo kūčiuką, buvo sakoma, kad nesuvaikys karvių ar kad kurmiai pievas raus, mat užkasti kurmiarausius taip pat buvo vaikų darbas“, – pasakoja N. Marcikevičienė.
Pasak moters, dar visai neseniai buvo gaji tradicija dėti apeiginius patiekalus į kraitelę ir nešti aplink namus saulės judėjimo kryptimi. Taip tarsi buvo brėžiamas stebuklingas ratas, kad iš namų neišeitų gerovė, sotumas.
„Anksčiau buvo gerokai gajesnis mirusiųjų kultas. Tam tikrose Lietuvos vietose nuo Kūčių vakarienės gaminimo likę trupinukai būdavo beriami lauke ir kviečiami vanagai, varnos, šarkos, kad taip pat ateitų kūčiauti. Žmogus dalijosi viskuo, ką turi, kad tik pamalonintų gamtą, aplinką, – dėsto pašnekovė. – Buvo verdamas avižų kisielius ir dedamas ant palangės. Šeimininkai kviesdavo vėją, kad pamalonintų jį, o jis savo ruožtu neišbarstytų avižų.“
Moters teigimu, Kūčių vakaras būdavo toks stebuklingas, kad prie vieno stalo susėsdavo ne tik namiškiai, bet ir anapus iškeliavusios vėlės, gamtos stichijos. Žmogus stengdavosi išnaudoti stebuklingą laiką tam, kad užsitarnautų likimo malonę, palankumą.
Ant stalo – šienas
Šieno būdavo ant kiekvieno Kūčių stalo. Kad skaniau kvepėtų, į jį pridėdavo mėtų.
„Bene labiausiai paplitusi versija, kodėl šieno dedama ant stalo, ta, kad Jėzus Kristus gimė tvartelyje ant šieno. Kita vertus, šienas buvo labai svarbus, nes be jo nebūtų gyvulių. Todėl jis ir buvo gerbiamas. Jaunos moterys pasilikdavo ant Kūčių stalo gulėjusio šieno visus metus – iš jo virdavo arbatėlių neramiems ar ko išsigandusiems vaikams, – pasakoja N. Marcikevičienė. – Kūčių staltiesė nebuvo skalbiama. Jeigu būdavo kokia audra, ta staltiesė buvo nešama į lauką ant tvoros – taip žmonės tikėjo apsisaugosią nuo gamtos keliamų pavojų.“
Vedybų spėjimai
Per Kūčias būdavo itin svarbu burtis, kokie bus ateinantys metai, taip pat gajūs buvo vedybiniai burtai.
„Tuojau po švenčių bus mėsėdis, tad ir piršlybų metas. Merginoms būdavo labai svarbu žinoti, ar ištekės ateinančiais metais, ar dar liks su tėvais, – sako pašnekovė. – Vienas iš burtų būdavo išimti iš burnos pirmą kiekvieno patiekalo kąsnį, įdėti į rankovę, tada įrišti į baltą nosinaitę ir, kad niekas nepastebėtų, nieko nekalbant padėti po pagalve. Tik tuomet mergina galėjo susapnuoti savo sužadėtinį. Daugybė keliamų sąlygų tarsi pabrėžė, kad jeigu viską darysi tinkamai, tikrai sužinosi savo ateitį.“
Dar vienas vedybinis burtas – atsikelti naktį, paragauti po truputį visų patiekalų, esančių ant stalo, bet nieko negerti ir eiti toliau miegoti. Kas sapne pagirdys, tas ir taps vyru.
„Galima į vyrišką kepurę sudėti lapelius su vyrų vardais ir tą kepurę pakišti po pagalve, o ryte ištraukti iš jos vieną popierėlį ir perskaityti būsimojo vyro vardą“, – pataria N. Marcikevičienė.
Tiesa, dabar, pasak pašnekovės, visi tie burtai labiau primena žaidimą. Tačiau ir žaisdami giliai sieloje tikime, kad bent akies krašteliu žvilgtelėsime į ateitį.
Iš Vakarų
N. Marcikevičienė pabrėžia, kad Kūčios visais laikais buvo itin kukli šventė. „Papuošdavo nebent kūčiukų lėkštelę: ją padarydavo kaip lopšelį ir padabindavo sausiukais, rūtelėmis. Dabar visur raudoni kaspinai, įmantrios žvakidės, dirbtiniai vainikai ant durų... – sako moteris. – Eglė taip pat būdavo puošiama tik Kūčių dieną po vidurdienio, o dabar ją puošiame jau prieš mėnesį. Nebejuntame to tikrojo šventės artėjimo.“
Bendros Kūčių tradicijos būdingos visam kraštui, tačiau kai kurie papročiai gajūs tik tam tikrame Lietuvos kampelyje. „O dabar žmogus perskaito apie kokią tradiciją ir bando ją pritaikyti savo šeimoje, nors nei jo tėvai, nei seneliai niekada taip nedarė, – stebisi pašnekovė. – Viena vertus, Kūčių populiarinimu kai kurias šeimas suburiame prie šventinio stalo, kita vertus, tam tikras tradicijas niveliuojame.“
N. Marcikevičienė įsitikinusi, kad Kūčios keisis, tačiau išliks. „Mūsų emigrantai kepa kūčiukus, prašo atsiųsti kalėdaičių. Jie neturi kitokių lietuviškumo atributų, kuriais galėtų taip stipriai didžiuotis. Juk Kūčios lydėjo juos nuo vaikystės, jos vienija, jungia šeimas“, – tvirtina pašnekovė.
Tradicijų panašumai
Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centro specialistė Irena Višnevska sako, kad Kūčios ir Kalėdos krikščionių pasaulyje švenčiamos labai panašiai: puošiama eglutė, ruošiamos dovanos, lankomos šventinės pamaldos, šeima susirenka prie vakarienės stalo, giedamos giesmės.
Tos pačios tradicijos gajos ir lenkų, ir baltarusių ar ukrainiečių šeimose. Skirtumas tik toks, kad gruodžio 25-ąją Kalėdas švenčia katalikai (lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai) ir unitai (ukrainiečiai), o stačiatikiai (rusai, baltarusiai, ukrainiečiai) ir sentikiai (rusai) – sausio 7 d.
Kūčios švenčiamos tyliai – šeimoje, su pasninko patiekalais, be didesnių linksmybių, o štai šv. Kalėdas lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai švenčia garsiai ir džiugiai, su giesmėmis, žaidimais, kalėdotojais ir sočiomis vaišėmis.
Tikėjo būrimais
Rusai, laukdami didžiojo Kalėdų stebuklo, daug meldžiasi. Ant Kūčių stalo tradiciškai dedama dvylika patiekalų be mėsos. Svarbiausias patiekalas – grūdų košė su medumi, simbolizuojanti vienybę, viltį, pasitenkinimą.
Paragauti patiekalų buvo galima per Kūčias po mišių, kai danguje pasirodydavo pirma vakarinė žvaigždė. Prieš tai būdavo ilgas pasninko laikas, kai buvo geriamas tik vanduo ir valgoma duona.
„Rusai taip pat gali didžiuotis būrimų tradicija. Tiesa, burdavosi tik stačiatikės merginos, o štai tarp sentikių, pasirodo, būrėsi ir vyrai, – sako Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centro rusų folkloro specialistė Snežana Prokopovič. – Taigi būdavo renkamasi kokioje didesnėje pirkioje. Į vieną dubenėlį įpildavo vandens, į kitą įdėdavo grūdą, į trečią – žirkles, į ketvirtą – kokį kalvio įrankį ir t. t. Tada paleisdavo vištą ir žiūrėdavo, prie kokio dubens ji patrauks. Toks ir bus merginos vyras. Jei višta atsigers iš dubens, vyras bus girtuoklis. Jei patrauks grūdų link, vadinasi, vyras bus šeimyniškas.“
Pasak pašnekovės, močiutės tikina, kad šis burtas tiesą pasako ir ateitį išpranašauja.
„Baltarusijos pasienyje buvo populiarus toks būrimas: vyrui reikėjo Kūčių naktį nuogam eiti prie artimiausio vandens telkinio. Jei pamatys moterį, vadinasi, bus laimingas, ves. Jeigu ne, tuomet likimas nenusišypsos“, – pasakoja Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centro baltarusių kultūros žinovas Viktoras Žabrovas.
S. Prokopovič pabrėžė, kad populiaru buvo burtis ir vašku. „Reikėjo žvakę laikyti virš stiklinės su vandeniu, lašinti vašką ir žiūrėti, kokia figūrėlė pasirodys: jeigu kažkas panašaus į namą, mergina ištekės, turės naujus namus, jeigu vaškinis siluetas primins velnią, visus metus gyventi trukdys kokia nors velniava, – dėsto pašnekovė. – Nors Bažnyčia ir draudė burtis, žmonės tai darė, o vėliau ėjo išpažinties ir gailėjosi dėl nuodėmių.“
Laukė kalėdotojų
Kalėdų dieną, sausio 7-ąją, rusai gieda giesmes, renkasi gražiai išpuoštose cerkvėse.
„Pas mus vis dar gajus kalėdotojų paprotys. Jeigu jie kokį namą aplenkia, vadinasi, metai nebus sotūs ir laimingi. Negerai ir tada, jei kalėdotojai ateina, o šeimininkai jų nepamalonina. O pamaloninti galima lašiniais, dešromis ir visu kitu gėriu, kokio tik turi šeimininkai“, – teigia S. Prokopovič.
Baltarusijos pasienyje vyrai persirengdavo kariškiais ir eidavo kalėdoti – gindavo gyventojų namus nuo blogio kėslų.
„Ir Rusijoje, ir Baltarusijoje buvo populiaru kalėdoti su ožka. Žinoma, ožka – ne tikra, o persirengęs kalėdotojas. Krinta ožka pirkioj, reikia jai maisto, kad pasikeltų. O dar geriau, jei šeimininkai ir pinigėlių duos. Tada keliasi ožka ir šoka patenkinta“, – pasakoja V. Žabrovas.
Pašnekovai sutarė, kad tradicijas reikia puoselėti, jas būtina perduoti iš kartos į kartą. Kitaip neteksime ne tik savo papročių ir kultūrinio paveldo, bet ir savojo identiteto.