S.Dariaus ir S.Girėno palaikų istorija yra vienintelis atvejis Lietuvoje, kai tautos įžymybes net Vyriausybės lygiu nuspręsta balzamuoti.
Kelios lietuvių kartos didvyrių meilę Lietuvai laiko patriotizmo simboliu. Tačiau tam, kas po lakūnų žūties atsitiko su jų palaikais, matyt, nerastume nė vieno analogiško atvejo net visoje žmonijos istorijoje.
1933 m. “Lituanica” perskridę Atlantą lakūnai žuvo per katastrofą. Jų kūnai ilgai nerado ramybės žemėje.
“Dabar lakūnai ilsisi Aukštųjų Šančių karių kapinėse, bet neabejoju, kad tik vienas iš šimto kauniečių atsakytų, kur iš tikrųjų yra jų kapavietė”, - “Kauno dienai” sakė Lietuvos aviacijos muziejaus (LAM) Aviacijos istorijos skyriaus vedėjas Gytis Ramoška.
Pasitiko tūkstančiai žmonių
1933-iųjų liepos 17-ąją legendiniai Lietuvos lakūnai perskrido Atlantą, tačiau ties Soldinu (dabar Myslibožas) patyrė avariją ir žuvo. Po dviejų parų lėktuvas su gėlėse skendinčiais S.Dariaus ir S.Girėno palaikais iš Štetino buvo parskraidinti į Kauno Aleksoto aerodromą.
“Kūnai buvo atgabenti šiuose ąžuoliniuose karstuose, - rodydamas karstus sakė LAM fondų saugotojas Gintautas Pangonis. - Jų vidus yra iš cinko skardos, o apačia iš vienos pusės dengta švinu, iš kitos - variu”.
G.Pangonio teigimu, vokiečių pagaminti karstai nebuvo brangūs, net jų rankenėlės yra iš ketaus. Parskraidintus palaikus Kaunas pasitiko fabrikų sirenų kaukimu ir varpais. Didvyrių karstus su kūnais sutiko daugiatūkstantinė žmonių minia. Liepos 20-ąją visuomenė apraudojo lakūnus Kauno arkikatedroje bazilikoje. Visą naktį tūkstančiai kauniečių ėjo nusilenkti Atlanto nugalėtojams.
Kitą dieną palaikai, lydimi 60 tūkst. minios, buvo pervežti į koplytėlę Vytauto kapinėse (dabar Ramybės parkas).
Po kelių dienų karščių kūnai labai sušuto. Bet tuo tik prasidėjo jų ilga kelionė į amžinojo poilsio vietą, užtrukusi net 35-erius metus.
Sprendimą priėmė Vyriausybė
Liepos 23-iosios naktį S.Darius ir S.Girėnas buvo pervežti į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos rūmus.
Ištyrusi palaikus, docento K.Oželio vadovaujama ekspertų grupė nenustatė, kad lakūnai žuvo nuo šautinių žaizdų. Šovinių pėdsakų nerasta ir sudužusioje “Lituanicoje”. Būtent tada nuspręsta S.Darių ir S.Girėną balzamuoti.
“Gal nežinojimas, dėl ko žuvo lakūnai, irgi buvo vienas argumentų kūnus balzamuoti, kad galbūt vėliau pavyks rasti atsakymą”, - sakė Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotoja Dalia Naujalienė.
Muziejuje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad Vyriausybės sprendimu 1933-iaisiais buvo nuspręsta balzamuoti pilotų kūnus, o juolab kad prieš tai buvo gautas S.Dariaus ir S.Girėno giminių sutikimas. Tačiau be tokio sutikimo vargu ar buvo įmanoma atlikti balzamavimo procedūrą. G.Ramoškos teigimu, balzamuoti S.Darių ir S.Girėną pirmasis pasiūlė Lietuvos Aero Klubas, vadovaujamas prof. Zigmo Žemaičio.
“LAK rūpinosi skrydžio per Atlantą populiarinimu, lakūnų atminimo įamžinimu, netgi užsitikrino juridines teises”, - sakė G.Ramoška.
Palaikai pradėjo irti
S.Dariaus ir S.Girėno palaikų balzamavimas užtruko 9 mėnesius. Juos balzamavo Anatomijos katedros vedėjas prof. J.Žilinskas. Palaikus visuomenė pamatė 1934 m. liepos 17 d. Jau pirmąją dieną Medicinos fakulteto rūmų koplyčioje lakūnus aplankė apie 30 tūkst. kauniečių.
Jų kūnai buvo variniuose karstuose. Iš viršaus pro specialų stiklą buvo galima pamatyti užbalzamuotus tautos didvyrius.
Į Kauno kapinių mauzoliejų, pastatytą specialiai S.Dariui ir S.Girėnui, lakūnų palaikai buvo perkelti 1937 m. lapkričio 1 d. Laikinoje kapavietėje juos nuspręsta laikyti tol, kol bus užbaigta statyti Prisikėlimo bažnyčia.
Apie tai liudija ir 1934 m. spalio 3 d. LAK posėdžio sprendimas, kad sarkofagai su balzamuotų didvyrių kūnais iš pradžių bus perkelti į Kauno katedros požemius, vėliau - į statomos Prisikėlimo bažnyčios specialią kriptą.
Tačiau Kauno katedros rūsius tuo metu užliejo potvynio vanduo. Lakūnus nutarta įkurdinti mauzoliejuje. Tačiau dėl prastos statinio vėdinimo sistemos kūnai karstuose pradėjo irti. Nuo lakūnų kaukolių pradėjo slinkti oda. Todėl 1940 m. gruodžio 17-ąją jie vėl buvo sugrąžinti į Medicinos fakulteto rūmų koplyčią.
Baimintasi saugumiečių
1940-ųjų birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, saugumiečiai turėjo net pusę metų amžiams atsikratyti Lietuvos patriotizmo simbolių. Lakūnų kūnus jie galėjo kur nors išvežti ar net sudeginti.
Vokiečiams, pasak istorikų, per Antrąjį pasaulinį karą S.Darius ir S.Girėnas taip pat netrukdė. “Jie netgi gerbė lakūnus, - mano kaunietis kolekcininkas Jonas Čepas. - Vokiečiai nepagrobė net varinių karstų, nors, kol buvo Kaune, iš viso miesto rinko spalvotąjį metalą šovinių tūtoms gaminti. Net iš mano namų išsukinėjo varines langų dalis”.
Artėjant frontui, LAK S.Dariaus ir S.Girėno komiteto pirmininkas T.Zauka, Medicinos fakulteto Farmacijos katedros vedėjas, prof. B.Šiaulis, elektrikas P.Rauba, kūrikas V.Beržinskas ir teismo ekspertizės laborantas J.Štrupkus su žmona 1944 m. kovo 18-osios naktį lakūnų palaikus paslėpė Medicinos fakulteto rūmų rūsio sienos nišoje. Baimintasi, kad palaikus suras ir sunaikins saugumiečiai. Raudonoji armija į Kauną įžengė 1944-ųjų rugpjūčio 1 d.
Rado atsitiktinai
Pasak J.Čepo, saugumiečiai kūnų iš tikrųjų ieškojo, tačiau jų nerado. 1946-aisiais Kaune įvyko vienas didžiausių potvynių. Miesto centro gatvėmis kauniečiai plaukiojo valtelėmis.
A.Mickevičiaus gatvėje esančio Medicinos universiteto rūsiai buvo taip pat užlieti kartu su S.Dariaus ir S.Girėno sarkofagais.
Pro vėdinimo angas į karstus pateko vanduo. Karstai pakilo iki lubų. Slūgstant vandeniui, jie pakibo, o krentant, S.Dariaus ir S.Girėno sarkofagų stiklai išdužo.
Vanduo balzamuotojų darbą pavertė niekais. Lakūnų kūnai pradėjo irti, o sienos nišoje netrikdomi išgulėjo iki pat 1963-iųjų. Stuksendama į sieną, sarkofagų laikymo vietą aptiko S.Dariaus duktė Nijolė Dariūtė-Maštarienė.
Vilnius jai suteikė leidimą 1964-ųjų rugpjūtį iš slaptavietės didvyrių kūnus išimti. Medikai dar kartą ištyrė palaikų likučius, kurie buvo panašūs į sudūlėjusias mumijas.
Nuotraukose užfiksuoti tyrimo vaizdai sunkiai aprašomi žodžiais.
Po kelių dienų tai, kas buvo likę iš lakūnų palaikų, buvo palaidota Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
Paskutinė ekshumacija
Bet ramybėje didvyrių palaikai buvo palikti tik ketveriems metams. Kaune pradėjus sklisti gandams, jog kažkas lakūnų kūnus iš kapavietės pagrobė, saugumiečius privertė 1968 m. birželį kapą dar kartą atkasti. Tai patvirtina ir fotografo V.Šlekaičio skaidrės, saugomos Karo muziejuje. Jose matomos tik neaiškios kūnų formos.
“Karstai rasti visai supuvę, o palaikai buvo tiesiog perpilti į storesnių lentų dėžes, ant kurių buvo uždėtas betono sluoksnis, - teigė G.Ramoška. - Galima manyti, kad praėjus 36 metams, tos dėžės taip pat supuvo, tautos didvyrių palaikai nejudinamai dūla Šančių dirvoje”.
G.Ramoška siūlo visuomenėje pradėti diskusiją dėl S.Dariaus ir S.Girėno palaikų deramo saugojimo Prisikėlimo bažnyčioje.
Bažnyčia neprieštarautų
Pasak Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus, nebūtų jokių kliūčių perkelti S.Dariaus ir S.Girėno palaikus į Prisikėlimo bažnyčią, jei tam pritartų visuomenė.
“Ar palaikų perkėlimas būtų pats tikslingiausias sprendimas, nemanau, kad tai turėtų nutarti Bažnyčia, - įsitikinęs S.Tamkevičius. - Tačiau jei tokiam sprendimui pritartų visuomenė, Bažnyčia būtų atvira”.
S.Tamkevičius pastebėjo, jog minėtą diskusiją visuomenėje reikėtų pradėti kuo greičiau, nes vėliau, dėl projektavimo darbų ir kitų priežasčių, susijusių su tolesniu Prisikėlimo bažnyčios sutvarkymu, S.Dariaus ir S.Girėno palaikus perkelti bus keblu.
G.Ramoška sakė, jog neliko jokių S.Girėno giminių. S.Girėnas ir jo brolis, gyvenęs Vytogaloje, buvo viengungiai.
“O S.Dariaus palikuonys, manau, ir toliau išlaikys darišką dvasią ir nesumanys S.Dariaus privatizuoti, nes to nedarė iki šiol”, - sako G.Ramoška.
Piktina kolekcininkų elgesys
Lakūnų palaikų istoriją D.Naujalienė laiko viena liūdniausių. Rodydama nuotraukas, kurias nespausdintų joks save gerbiantis laikraštis, moteris sunkiai tvardė susijaudinimą.
“Tai baisu, nelinkėčiau niekam tokio likimo, juk galėjo juos tiesiog iš karto palaidoti”, - sakė D.Naujalienė.
Labiausiai jai pikta dėl to, kad “Lituanicos” lėktuvo liekanų yra ne pas vieną kolekcininką. “Jūs net neįsivaizduojate, kokių dalykų galima pamatyti privačiose parodose, - sakė D.Naujalienė. - Tai ne tik vokai, pažymėti “Lituanicos” spaudais, bet ir lakūnų laiškai, gabenti per Atlantą”.
Aviacijos muziejuje esančiuose karstuose, kuriuose lakūnų kūnai buvo atgabenti iš Vokietijos, S.Dariaus karste trūksta net šešių ketaus rankenų. Jos taip pat klaidžioja privačiose kolekcijose.