LNK laidai „Labas vakaras, Lietuva“ docentas pasakojo, kad radus vitražą jį apėmė pačios šviesiausios emocijos.
„Emocijos – pačios šviesiausios. Vitražas – šviesos menas, jeigu taip patosiškai kalbant“, – sakė jis.
Ž. Mirinavičius šiek tiek pristatė vitražo autorių, o jis – didis menininkas.
„Kazys Morkūnas yra Lietuvos vitražo didysis kūrėjas, meistras, vienas iš tų didžiųjų plejados, kuris kūrė XX a. antroje pusėje, ir dar iki pat savo mirties praktiškai. Buvęs ilgametis akademijos profesorius, man dėstęs ilgus metus“, – vardijo Ž. Mirinavičius.
Apie vitražą „Trys mūzos“, pasak jo, buvo žinoma seniai, tačiau nebuvo aišku, kur jis yra, jei išvis dar kur nors yra.
„Apie šį vitražą mes žinojom labai seniai. Kai buvau studentu, mes eidavom į tuometinį, buvusį „Laumės“ restoraną kartais pašvęsti ir visi tuo vitražu gėrėjomės.
Tas vitražas yra padarytas iš stiklo luitų, tai yra labai specifinė technika, kada yra liejamas karštas stiklas į formas (tiesa, jis net ir buvo liejamas Vilniuje, čia pat Pelėsos gatvėje stiklo fabrike), tada montuojamas į betoną ir paskui įmūrijama ištisa stiklo siena.
O šis darbas yra labai šviesus, labai efemeriškas, lengvas. Tiesiog trys mūzos, plevenančios, sklendžiančios ore, su ritmiškai banguojančiais plaukais. Džiugesys, šviesa, puikios emocijos. Tai yra tikrai vienas iš gražiausių K. Morkūno luitinio stiklo darbų ir, turbūt, viena iš gražiausių moters interpretacijų kūryboje“, – apibendrino pašnekovas.
Kokia vitražo „Trys mūzos“ vertė?
Ž. Mirinavičius tikino, kad apie šio kūrinio vertę kalbėti sunku.
„Vitražas apskritai yra labai brangi meno rūšis, nes tai – rankų darbas, brangios medžiagos, įranga, stiklas ir visa kita, o luitinis vitražas – dar kelis kartus brangesnis. Nes, kaip sakiau, reikia stiklo fabriko, kur stiklą būtų galima lydyti, lieti į formas, jas atkaitinti daug parų, netgi savaitėmis, montuoti į betoną ir taip toliau.
Tai pats tas amatas yra labai brangus, jį sunku vertinti.
Kitas dalykas, tie vitražai buvo daromi trumpą laiką, kokius du ar tris dešimtmečius, ir jau daug laiko jie nėra daromi.
Mes patys suprantame, kada jau, ar dalininkas yra miręs, ar menas yra miręs, ir jau niekada daugiau toks nebus sukurtas, tai tie sukurti darbai tampa išskirtinėmis vertybėmis. Tų luitinių vitražų tikslaus skaičiaus dabar nepasakysiu per visą Lietuvą, bet, turbūt, yra kelios dešimtys. Tai kiekvienas jų yra unikalus“, – pažymėjo Ž. Mirinavičius.
Jis pasakojo, kad striptizo klube rūsyje vitražas „Trys mūzos“ užima visą galinę sieną – gal porą dešimčių kvadratinių metrų.
„Yra toks puslankis“, – teigė docentas ir pridūrė, kad darbas pakankamai sunkus.
„Vitražas buvo daromas atskirais segmentais, atskirais kvadratais, kurių vieną du drūti vyrai vos pakeldavo. Ir iš tų kvadratų sumontuota ištisa siena. Tai ten yra daug, daug tonų stiklo ir betono“, – kalbėjo Ž. Mirinavičius.
Tokios vitražo technikos, kaip buvo padarytos „Trys mūzos“, pasak dėstytojo, Lietuvoje jau niekas nebenaudoja. Esą naudoja nebent kelios dirbtuvės JAV ar Vokietijoje.
Ž. Mirinavičius pažymėjo, kad vitražas „Trys mūzos“ porą dešimtmečių, kai restoranas „Laumė“ užsidarė, buvo neprieinamas visuomenei.
„Mes nežinojome jo likimo. Sklido įvairios kalbos, kad jis užkaltas, uždarytas, galbūt, užmūrytas, gal apskritai išdaužytas. Mes vis paspėliodavom, kur jis yra, kaip jį surasti.
Pats esu vaikščiojęs kažkada aplinkiniais kiemeliais, bandęs patekti į vidų, bet taip ir nesuradau, neatsekiau, kur tos durelės“, – prisiminė pašnekovas.
O dabar jis reiškė viltį, kad puikios būklės išsaugotas vitražas toks ir išliks, gaus apsaugos statusą.
„Dabar jam šiais metais sukanka 50 metų. Ir, pagal mūsų valstybės įstatymus, viešasis meno kūrinys, kuriam suėjo 50 metų, tampa saugomas valstybės. Tai aš labai tikiuosi, kad Kultūros vertybių departamento atstovai įsijungs dabar į šį procesą, ir šis kūrinys įgaus kažkokį statusą ir apsaugą valstybės mastu“, – dėstė Ž. Mirinavičius.
Tiesa, jis apgailestavo, kad perkelti vitražo iš striptizo klubo ir kažkur jo eksponuoti nėra įmanoma.
Kūrinys, kaip priminė, Ž. Mirinavičius yra labai sunkus, sukurtas konkrečiai erdvei.
„Net neįsivaizduoju situacijos, kad jį būtų galima iškelti ir kažkur kitur eksponuoti, – sakė pašnekovas. – Mes juokaujam, kad gal ir nebloga idėja, kokioje „Open House Vilnius“ programoje atverti [striptizo klubo] duris bent vienai nakčiai visuomenei, kad pamatytų šį puikų meno kūrinį.“
Visą LNK interviu su Ž. Mirinavičiumi žiūrėkite čia:
