Žygiuojant lydi būrys bendraminčių
Mokytoja Lilija, kartu su būriu bendraminčių, jau keletą dienų link Vilniaus žygiuoja iš Klaipėdos. Kaip teigė pati moteris, žygiuojančių nuotaikos – puikios.
„Mes šiandieną išsinešėme dar vieną plakatą šalia „Streikuojantys mokytojai“. Tai yra „Mūsų čia nėra“, kad ministro komanda niekada nerastų mūsų, kur mes einame. Fotografuojamės, keliame į „Streiko kelias“ Facebook, kad ministro komanda mūsų nerastų“, – dalijosi ji.
Pasak L. Bručkienės, žygiuojančių bendrakeleivių skaičius – kasdien kinta.
„Šiandien yra 19, vakar buvo 25, o kiek rytoj bus – mes nežinome. Vakar buvo žmonių dirbančių, kurie tiesiog prisijungė, taip pat tėvelių palaikymo komanda. Jie šiandien turėjo išeiti į darbus. Šiandien prisijungė naujų ugdymo įstaigų atstovų, naujų vaikų prisijungė, tai kinta. Eina ir tų pačių žmonių, bet atsiranda vis naujų“, – teigė protestuojanti mokytoja.
Kaip teigė pati pašnekovė, dabar komanda tikisi, jog derybos įvyks, jos bus palankios ir žygiuojantiems mokytojams bei juos palaikantiems asmenims tereikės apsisukti ir grįžti į Klaipėdą, dar nepasiekus Vilniaus.
„Jeigu ne, tai žemaičiai su triukšmu į Vilnių įžengs spalio 17-tą“, – pridūrė L. Bručkienė.
Mokytojai sulaukia daug palaikymo
Mokytoja J. Kiškienė pokalbio metu neslėpė šypsenos ir susižavėjimo kolegų nusiteikimu, tačiau tam tikri dalykai – tikrai nedžiugina.
„Gera girdėti, kad mūsų kolegos žygiuoja taip smagiai, su tokia gera nuotaika, bet sako, kad jų nemato. Lilija, nepergyvenkite, mūsų irgi nemato. Ateina, neranda, nors mes esame. Be abejo, mūsų būna tai daugiau, tai mažiau, visi renkasi kiekvieną dieną nuo 12-tos valandos, prasideda pamoka kiekvieną dieną, turime net lentą. Prie tos lentos kiekvieną dieną prasideda pamokos“, – pasakojo Vilniaus miesto centre jau keletą dienų streikuojanti mokytoja.
Pasak J. Kiškienės, streikuojančius ir miesto centre palapinėse miegančius mokytojus, aplanko ir vaikai, ir jų tėveliai.
„Užsuka, pasilabina, atneša pyrago, arbatos su termosais. Vakare vėsoka būna jau, bet mes visai laimingi, nes turime daug palaikymo“, – teigė ji.
Palaikymu nesiskundžia ir žygiuojanti mokytojų bendruomenės dalis.
„Girdėjote, kaip mus sutinka važiuojančios mašinos. Tai čia ne dėl to, kad mes nesaugiai einame, o dėl to, kad palaiko, mojuoja, nukelia kepures, rodo, kad viskas labai puiku, šaunuoliai ir taip toliau. Iš tikrųjų, pasitinka mus, privažiuoja su mašinomis, atveža lauktuvių, pamaitina, apkabina, pakalbina. Tose gimnazijose ir mokyklose, kuriose mes miegame – irgi fantastiškai sutinka. Pasirūpina mūsų ir arbata, ir kava, ir sausainiais, ir pusryčiais“, – pasakojo L. Bručkienė.
Anot jos, streikuojantys mokytojai daro labai svarbią misiją.
„Mes nešame per Lietuvą žinią apie tai, kad mokytojai streikuoja ir keliauja į Vilnių padrąsinti politikus priimti sprendimus“, – teigė mokytoja.
Vis dėlto, besitęsiantis streikas verčia ne tik didžiuotis, bet ir kelia šiokį tokį nerimą – dalis mokinių lieka be mokytojų, trikdomas ugdymo procesas, tačiau iš Klaipėdos į Vilnių žygiuojanti pedagogė L. Bručkienė Žinių radijo laidoje teigė, jog ji savo mokinių – nepaliko, esą dalis jų, kartu su savo streikuojančia mokytoja, žygiuoja ir neša žinią, o taip dar ir įgauna reikalingų žinių.
„Aš manau, kad pilietiškumo, pažinimo, socialinės kompetencijos – puikiausiai yra vystomos. Čia, žinokite, ugdymo procesas vyksta gerokai intensyviau negu mokykloje per pamokas šiuo metu“, – savo nuomone dalijosi ji.
Tolimesni mokytojų planai
Pasak mokytojos J. Kiškienės, tolimesni mokytojų planai – nesikeičia.
„Tik eiti ir įveikti kelią. Čia trumpai tariant“, – teigė ji.
Jos mintis papildė iš Klaipėdos į Vilnių pėsčiomis einanti mokytoja.
„Mūsų planas yra skleisti žinią per Lietuvą apie tai, kad mokytojai yra susirūpinę dėl švietimo sistemos krizės, apie tai, kad politikai neturi tiek ryžto, jėgų ir valios, kad įgyvendintų tinkamus sprendimus, o mes juos norime išmokyti, eidami per Lietuvą ir skleisdami žinią. Mes norime pademonstruoti, kad mokytojai turi ir valios, ir ryžto, ir drąsos. Galbūt iš mūsų įsikvėps politikai“, – teigė L. Bručkienė.
Tiesa, Švietimo, mokslo ir sporto ministras sėdėjo Vyriausybėje ir laukė ateinančių mokytojų, tačiau niekas iš jų taip ir neužėjo.
„Mes jau kelis kartus sakėme, kad, visų pirma, mes, būdami mitinge, negalime tiesiog eiti ir išeiti visi kartu, nes mitingo reikalavimai neleidžia to daryti. Po vieną eiti – mes irgi nežadame, nes tai nėra kiekvieno iš mūsų atskirai problema. Tai yra visos mūsų švietimo sistemos problema ir mes atstovaujame pedagogus, ne save po vieną. Mes laukiame bendrų sprendimų, tai tikrai po vieną į kambariuką neisime ir laukiame visada aikštėje“, – teigė J. Kiškienė.
Įvertino Vyriausybės reakciją
Vyriausybė sako, jog dabar – pinigų nėra ir bus tik kitąmet, tad prašo nedaryti spaudimo ir neversti skolintis bei skolos kilpą užmesti ateities kartoms. Tokią politiką mokytojai vertina kritiškai.
„Žinote, tai, kad pinigų bus kitąmet, reiškia, kad jie nukelia viską po rinkimų ir perduoda estafetę kitiems. Jau 30 metų tų pinigų nėra. Netgi ta pati agentūra, kuri taip gerai skaičiavo mūsų algas, paminėjo, kad 2022-aisiais mokytojo profesija buvo tarp TOP 10-ties mažiausiai apmokamų, tai, man atrodo, švietimo bendruomenė tuoj pasakys, kad ir mokytojų nėra. Kas tada bus? Eis Vyriausybė mokyti vaikų?“, – kėlė klausimą L. Bručkienė.
Padėtis – dramatiška, o, žvelgiant iš šono, sunku suprasti, kiek uždirba mokytojai. Tiesa, šioje vietoje klausimų kyla ir jiems patiems.
„Žinokite, mes ir patys nesuprantame, kiek mes uždirbame. Mes nenorime, kad mums keltų. Mes norime, kad mums sumokėtų, o ne keltų. Dabar mums už kažką sumoka, valandinis įkainis už pamoką apie 7 eurai, jeigu ne mažiau, pastoviai pridedama naujų darbų, su pažadu, kad kada nors sumokės. Mes nenorime, nekelkite, jūs sumokėkite už tuos darbus, kuriuos mes darome ir to mums užteks“, – teigė protestuojanti mokytoja Lilija.
Pasak jos, didžiausia problema šioje situacijoje yra tai, kad sparčiai mažėja dirbančių mokytojų skaičius.
„Iš tikrųjų, jeigu šnekėtume rimtai, tai pedagogo profesija – nekonkurencinga rinkoje. Visų pirma, dėl to, koks yra darbo užmokestis, antra – kokios yra darbo sąlygos. Kol ta specialybė nebus konkurencinga, mes jaunų žmonių neprisikviesime, o argumentas, kad ir kitose valstybėse yra taip pat, yra apgailėtinas, nes, jeigu kaimyno tvartas dega, tai aš galiu pasidžiaugti, kad mano tik rusena? Čia ne išeitis. Jeigu yra neigiama problema, tai tos problemos niekada ir neišspręsi. Mokytojai yra viena iš sparčiausiai nykstančių profesijų“, – teigė L. Bručkienė.
Jos teigimu, atsakomybės permetimas mokykloms ar savivaldybėms yra tiesioginis problemos nusimetimas nuo savo pečių.
„Tai yra visiškai nesąžininga Lietuvos ateičiai ir ateities vaikams. Už tai mes ir einame“, – teigė pašnekovė.
Darbo užmokestis – ne vienintelė problema
Vis dėlto, mokytojų darbo užmokestis – nėra vienintelė problema, tad tam, kad į rinką pritraukti daugiau naujų pedagogų, L. Bručkienės manymu, reikia atsižvelgti į daugybę dalykų.
„Be algos, dar, sakyčiau, yra darbo sąlygos. Darbo sąlygos yra susijusios su vaikų kiekiu, su tuo, kokios yra apimtys, su tuo, kad ateina kažkokios reformos neparuoštos, o mokytojai kažkaip viską ištvers, išgyvens. Atnaujintos programos be vadovėlių, be metodinės medžiagos, tarpiniai atsiskaitymai, kokybiškai neparuoštos užduotys, vėl kažkokie bus minimumai mokami, valandiniai įkainiai, dirbantiems mokytojams. Na, visiškai neparuošti kažkokie dalykai, reforma dėl reformos, o ne tam, kad pagerintų darbo sąlygas“, – dalijosi ji.
Pasak jos, dėl to mokytojai ir pyksta.
„Todėl jaunimas ir neis dirbti, kol nepasikeis šios aplinkybės. Be abejo, dar yra ir oficiali ta atmosfera, kai aukščiausieji valdžios pareigūnai leidžia sau viešose erdvėse įžeidinėti mokytojus. Jie paskui tikisi, kad jaunimas eis į šitą profesiją? Tikrai ne. Tokie politikai turėtų pabaigti savo politikos karjerą iki gyvenimo pabaigos, pasakę vieną ar kitą neatsargią frazę“, – teigė L. Bručkienė.
J. Kiškienės teigimu, šiandien požiūris į mokytoją – išties apgailėtinas.
„Ypatingai, kai tai daro aukščiausi Vyriausybės pareigūnai ir politikai. Tas yra labai apgailėtina, bet dar, jeigu kalbėti etatą, tas etatas – taip išpūstas, į jį prideda neaišku kiek. Ten ir 24 pamokos, 28 kontaktinės valandos ir dar plius papildomos veiklos bendruomenėje, ir vis tiek žmogus negauna to pakankamo atlygio. Mes, vis dėlto, reikalaujame, kad už etatą būtų tik 18 pamokų, 18-20 ir būtų gaunamas jau padorus atlyginimas. Dabar, kas dar atsitiko, jau šiai dienai – mes spalio mėnesį gausime vėl mažesnius atlyginimus. Jau tą pasiskaičiavome, jau tą matome, nes vėl sugalvojo į tą patį etatą sudėti papildomas veiklas, bet pinigų tam nėra skirta“, – pasakojo ji.
Mokytoją toks požiūris stebina.
„Man toks eilinis pasityčiojimas, kai sako, kad tyliai dabar sumažiname, kitaip nesigauna, vadovams tas yra liepta, jie neturi kitos išeities, bet paskui sako, kad 10 procentų nuo sausio prisidės. Tai yra tie patys procentai, kurie bus nuimti. Vėliau jie bus pridėti, o dar infliacija, dar darbo užmokesčio augimas, tai čia jie mums realiai nulį siūlo dabar. Žinokite, tai yra toks pasityčiojimas“, – nusivylimo neslėpė J. Kiškienė.
Anot pedagogės, vietoj to, kad politikai imtųsi realių veiksmų, jie tik kalba.
„Tas melas jau yra beviltiškas“, – teigė ji.
Nusivylę mokytojai
Pasak J. Kiškienės, nesunku suprasti ir tuos mokytojus, kurie, apimti nevilties, streikuoti net ir nesiryžta.
„Aš suprantu tuos mokytojus, ypatingai vyresnės kartos, kurie jau net neateina į aikštę, nes yra tiek jau nusivylę, kad sako: „kiek gi galima apie tą patį? Žinote, Jurgita, man jau dzin. Aš išeisiu tuoj iš mokyklos, bet tu, vaikeli, kovok“, – pasakojo mokytoja Jurgita.
Anot jos, neviltis yra didelė.
„Aš ir pati sau esu pasakiusi: jeigu tu pati nebūsi tuo pokyčiu, tai niekas ir nesikeis. Arba aš darau kažką, arba aš išeinu irgi iš mokyklos“, – teigė J. Kiškienė.
Tačiau, pasak pedagogės, šioje situacijoje po vieną – nieko nepadarysi.
„Kol mes stiprūs kartu, tai, tikiu, padarysime tikrai daug, o, jeigu nepadarysime, reiškiasi, mūsų dar daugiau išeis iš tos sistemos“, – teigė streikuojanti mokytoja.
Visą laidą rasite Žinių radijo portale:
