Anot jo, Rusija per ilgai rėmė Ukrainos režimą ir sumokėjo kainą revoliucijos pavidalu, o Krymas – reakcija į šį pralaimėjimą. Vis dėlto Europos šalys dabar esą turėtų gerokai susirūpinti savo saugumu ir gilinti tarpusavio karinį bendradarbiavimą.
ES politika: neveikė po Arabų pavasario, veikė Baltijos šalyse. O Ukrainoje?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) surengtoje diskusijoje S. Biscopas pirmiausiai pabrėžė, kad Europos Sąjunga (ES) yra „taikos projektas“, iškilęs pirmiausiai ant ekonominio bendradarbiavimo pagrindų. Esą tvirtos ekonominės sistemos sukūrimas traktuotas kaip priešnuodis „tvirtos rankos“ troškimui.
Anot mokslininko, būtent šie kertiniai principai tiesiogiai atsiliepė ir ES užsienio politikos formavimui.
„Geriausia Europos saugumo garantija – gyventi gerai valdomose demokratinėse valstybėse“, - konstatavo S. Biscopas. Esą trys kertinės ES vertybės, atsiliepiančios ir užsienio politikai, yra saugumas, ekonominė gerovė ir laisvė.
Pasak jo, ES siekia, kad jos valdymo modelis būtų kuo labiau plečiamas ir kaimyninėse valstybėse. „Tai nereiškia, kad mes siekiame, kad jie europinį modelį kopijuotų iki smulkmenų“, - pridūrė S. Biscopas.
Kaip tokie principai veikia ES užsienio politiką? Na, ES pasidarė kiek „lankstesni“. S. Biscopas pastebėjo, kad Europos šalys ilgą laiką palaikė šiltus santykius su, pavyzdžiui, neseniai kritusiais arabų šalių diktatoriais – esą ES mielai užmerkė akis demokratijos reikalavimams, jei šalių lyderiai laikėsi tinkamos linijos dėl migracijos, kovos su terorizmu ir, pavyzdžiui, prekybos energetiniais ištekliais.
ES politika, S. Biscopo žodžiais, yra „pernelyg tėviška“ – esą tai parodė ir arabų pavasario paliestos šalys, kurių žmonės nori ne „sprendimų iš išorės“, o patys formuoti savo valstybių ateitį ir išeičių ieškoti savarankiškai.
Ši politika, anot jo, geriau veikė Baltijos šalyse ir kitose ES naujokėse, tačiau jos efektyvumas blėsta – kuo toliau į Rytus, tuo labiau. Na, o Rusija esą Ukrainą pirmiausiai traktuoja kaip kovos dėl geopolitinių įtakos zonų lauką.
Krymo pergale nelaiko
Vis dėlto Rusijos politiką Ukrainos atžvilgiu jis vadina daugiau pralaimėjimu nei pergale. Mokslininko nuomone, Kremlius per ilgai rėmė Viktoro Janukovyčiaus režimą ir būtent tai atvedė opoziciją prie valstybės vairo – tai Krymo aneksija esą yra reakcija į pralaimėjimą, o ne pergalė.
„Dabar mes turime daug geresnes galimybes turėti įtakos (Ukrainos ateičiai – DELFI). Krymo aneksiją ir karinę intervenciją pirmiausiai matau kaip reakciją į šią didelę nesėkmę“, - sakė S. Biscopas.
S. Biscopo nuomone, didesnis NATO aktyvumas nebūtų geras sprendimas – esą tai tiktai padidintų tikimybę, kad konfliktas taps nebekontroliuojamas. Pasako jo, Vladimiras Putinas negali sau leisti scenarijaus, kuriame jis „nusileidžia karinei NATO galiai“.
ES paramą Ukrainai S. Biscopas vertina teigiamai, tačiau ši parama esą turi būti ne dovana, o pagalba su papildomomis sąlygomis, kad „vienas režimas, aptarnavęs savus klientus, nebūtų pakeistas kito režimo su savais klientais“.
ES šalims laikas gilinti karinį bendradarbiavimą
Kalbėdamas apie saugumo perspektyvas, S. Biscopas akcentavo būtinybę ES valstybių bendradarbiavimui. Esą JAV netrykšta noru savo karines pajėgas naudoti įtampos zonose prie ES sienų, taigi ES šalys turėtų kurti savo karinio bendradarbiavimo sistemą, kuri galėtų užtikrinti ir tokius dalykus, apie kuriuos ES kol kas gali tik pasvajoti – palydovus, bepiločius orlaivius ir, beje, kur kas veiksmingesnę kibernetinio saugumo sistemą.
Specialistas pabrėžė, kad toks požiūris pirmiausiai taikytinas tokioms situacijoms, kurios neapima NATO sutarties penktojo straipsnio – tiesioginės grėsmės aljanso valstybei. Būtent tokią situaciją patyrė Ukraina.
Ar ES pajėgi tokiam kariniam bendradarbiavimui? TSPMI vadovas Ramūnas Vilpišauskas pastebėjo, kad Ukrainos krizės akivaizdoje vis dėlto aktyviausiai dalyvavo JAV, ne ES, Europos Komisijos ar Europos Parlamento lyderiai.
„Nemanau, kad realu, jog tai pasikeistų. Bent jau artimiausiais dešimtmečiais“, - sakė R. Vilpišauskas.
S. Biscopas sutiko, kad JAV yra geriausia atsvara Rusijos karinei galiai. Vis dėlto jis priminė ES diplomatinį aktyvumą Maidano įvykių įkarštyje, kai Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai tarp konflikto šalių suderėjo taikos susitarimą.
Diplomatijos specialisto nuomone, ES ir Rusijos konflikte yra „natūralus stabdis“. Tai ES ir Rusijos tarpusavio ekonominė priklausomybė: esą Europos šalys nuo Rusiškų energetinių išteklių priklausomos ne ką mažiau nei Rusija – nuo investuotojų iš ES ir jų pinigų.
