Rusijos primestas puolimas, kuriam dar galime duoti atkirtį

Informacinis karas Lietuvoje vyksta milžiniškomis apsukomis, o vienas geriausių atkirčių propagandai – jos išjuokimas. Tokią poziciją Seime vykusioje diskusijoje išdėstė žinomas žurnalistas, metų knygos rinkimus laimėjusio kūrinio „Vilko valanda“ autorius Andrius Tapinas.

Žurnalisto teigimu, itin aršios atakos vystomos per socialinius tinklus, ir laikas įsisąmoninti, kokia tai grėsmė.

„Mes gal ir įsivaizduojame, kai kurie iš mūsų, kad ten vis dar „supermamos“ keičiasi savo vaikučių ir kačiukų nuotraukomis. Jau seniai taip nėra. Egzistuoja labai vieningos, labai sutelktos grupės, kurios turi labai aiškius tikslus. Vienų grupių tikslas socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „Facebook“, yra niekinti Lietuvos valstybę. Kitų grupių tikslas yra kiršinti Lietuvoje gyvenančius lietuvius su rusakalbiais. Tų grupių kiekiai, žmonių skaičiai yra didžiuliai: 15-20 tūkstančių, 30 tūkst., 40 tūkst.“, - Liberalų sąjūdžio surengtoje diskusijoje „Pilietinė Lietuvos gynyba – kaip ir kuo galime prisidėti kiekvienas“ kalbėjo A. Tapinas.

Pasak jo, dažnai į tokias grupes įtraukiami žmonės net nenutuokia tapę propagandos aparato dalimi.

„Jie buvo ten įtraukti apgaulės būdu. Mes žinome juodąsias technologijas, kaip veikia socialiniai tinklai. (…) Jeigu tu matai normalius žmones, kurie yra grupėje, kuri sako, kad Lietuva yra niekinė valstybė su niekine kariuomene ir su vienu sugedusiu tanku, galbūt tada pradedi galvoti, kad gal ir dalis Lietuvos visuomenės taip galvoja“, - tęsė A. Tapinas.

Kaip su tuo kovoti? A. Tapinas pranešė į Seimą atsinešęs ginklą. Žinoma, ne granatsvaidį ir ne pistoletą – metų knygos autorius iš kišenės išsitraukė išmanųjį telefoną.

„Tai yra vienas iš esminių ginklų šiais laikais. Tai yra ginklas, kurį mes galime panaudoti ir gerąja prasme, ir blogąja prasme. Kas jį gali panaudoti socialiniuose tinkluose? Deja, tai negali būti mūsų politikai. Nes iš 141 politiko, kuris dirba šiuose rūmuose, įtariu, kad kokie aštuoni supranta, kas vyksta socialiniuose tinkluose. Ir netgi tų aštuonių iniciatyvos ne visuomet yra vertinamos labai vienareikšmiškai“, - dėstė A. Tapinas.

Čia jis priminė renginio organizatorius – į Šaulių sąjungą įstojusius Liberalų sąjūdžio politikus. „Ta pati Liberalų sąjūdžio iniciatyva įstoti į Šaulių sąjungą sukėlė tam tikrą klausimą piliečių galvose: kiek procentų tai yra tikras pilietiškumas ir kiek procentų tai yra balsų rinkimas prieš europarlamento rinkimus? Nulis? 10, 30 proc.? Mes nežinome“, - teigė A. Tapinas.

Vienu geriausių įrankių prieš propagandą žurnalistas įvardija humorą.

„Aš įsivaizduoju, kad stiprioji vieta, kur Lietuva gali duoti atkirtį tokiems dalykams, yra nuomonių lyderiai. Kas jie bebūtų – ar tai bebūtų verslininkai, ar tai bebūtų muzikantai, humoristai galbūt, aktoriai. Nepamirškime, kad humoras, sarkazmas ir ironija – tai yra vienas stipriausių ginklų, kaip yra kovojama su propaganda. Propaganda lieka be dantų, kai tu iš jų pradedi šaipytis“, - sakė A. Tapinas.

„Vilko valandos“ autorius, pats aktyviai veikiantis socialiniuose tinkluose, teigė galįs įvardinti bent dešimtį tokių „nuomonių lyderių“, kurie apie save gali sutelkti nuo 400 tūkst. iki pusės milijono „Facebook“ ir kitų tinklų vartotojų.

„Milžinišką jėgą, kuri gali duoti atkirtį. Mes esame tą darę“, - sakė A. Tapinas. Anot jo, vykdant kontrataką prieš propagandą, įvyko ir „atsišaudymas“ šmeižto pavidalu.

Pasak jo, tokie žmonės kaip Andrius Mamontovas ar Gabrielius Liaudanskas-Svaras turi dešimtis tūkstančių sekėjų, jaunosios kartos atstovų. Ir vienas sakinys socialiniuose tinkluose gali pasiekti stulbinančių rezultatų.

„Aš manau, kad būtina juos koordinuoti, kad būtina juos sutelkti į vieną grupę“, - ragino A. Tapinas.

Anot jo, tokią rolę gali atlikti Lietuvos kariuomenė – ji nutolusi nuo politinių žaidimų, ji gali konsoliduoti „nuomonės lyderius“.

Karo rezultatai – „genetiškai modifikuoti amerikiečiai“, terminai „karinis tankas“ ir pan.

Diskusijoje pasisakė ir vienas žinomiausių Lietuvos tinklaraštininkų Ričardas Savukynas, „Facebook“ vartotojams geriau žinomas kaip „Rokiškis Rabinovičius“. Kaip ir A. Tapinas, jis pasigedo visuomenės nuomonę formuoti galinčių asmenybių konsolidacijos.

Kalbėdamas apie propagandinius karus, tinklaraštininkas atkreipė dėmesį į spragas žiniasklaidoje. Pirmiausiai – dėl žaibiškų informacijos tempų paskleidžiamas netikras žinias apie Ukrainos įvykius.

„Kada vyksta kariniai įvykiai, informacijos kiekis labai smarkiai sumažėja, nes ta informacija yra labai slapta – negalima pranešinėti priešingai pusei apie tai, kas vyksta. Bet tuo pat metu žmonių susidomėjimas ta informacija labai pakyla į viršų, ir visi ieško tos informacijos. Susidaro toks didelis vakuumas, kuris iškart užsipildo gandais.

Jeigu dabar pasižiūrėsime tą informaciją, kuri sklinda Ukrainoje apie tai, kas dedasi rytiniuose rajonuose, tenai yra tokių kliedesių kaip, pavyzdžiui, Amerikos atsiųsti GMO perdirbti kareiviai, kurie tenai puola Ukrainą. Kažkokie „psichotronai“, kurie apspinduliuoja žmones, „chemtrailai“ ir t.t. Krūvos tokių kliedesiškų gandų. (…) Prieš porą dienų buvo toks „feikas“, kad atseit Ukrainos desantininkai, kurie atidavė savo karinę techniką tiems „koloradiniams separatistams“, iš tiesų tiktai apsimetė ir iš tiesų čia yra Ukrainos kariai. Tokia melaginga informacija pasklido netgi mūsų žiniasklaidoje. Rezultatas – žmonės paskui mūsų žiniasklaida nusivilia, nustoja pasitikėti. Ir pateikus teisingą informaciją, žmonės vėlgi netiki“, - aiškino R. Savukynas.

Anot jo, aiškiai matomos ir žinių spragos tiek visuomenėje, tiek apie Ukrainą informuojančioje žiniasklaidoje. Šios spragos atsiveria, kai publikacijose atsiranda terminai „karinis tankas“.

Plojimai už receptą, kaip „grūsti rusišką š... iš teliko“

Socialiniuose tinkluose taip pat aktyviai besireiškiantis žurnalistas Aidas Puklevičius pabrėžė, kad informaciniame kare nėra jokių taisyklių, jo neriboja jokie tarptautiniai susitarimai. Jame nebūna paliaubų.

„Informacinio karo kontekste nebūtina visuomet galvoti apie savo informacinės erdvės gynybą. Lygiai taip pat tu gali galvoti apie priešininko teritorijos, šiuo atveju – auditorijos, puolimą“, - pastebėjo A. Puklevičius.

Anot jo, galima mesti pajėgas į „V kontakte“ ir kitus rusakalbių pamėgtus socialinius tinklus, o tokia kontrataka sykiu susilpnintų ir puolimą prieš Lietuvos informacinę erdvę.

Pasak jo, atskiro dėmesio verta ir televizija.

„Internetas, socialiniai tinklai – visa tai labai gerai. Tačiau mes turime didelę dalį žmonių Lietuvoje, (…) kuri informacijos semiasi tik iš televizijos. Ir jie pasyviai priima tai, kas brukama per tą baisiąją dėžę. Televizija yra brangus malonumas. Čia mes labai nepakariausime, atsižvelgdami į ribotus tiek komercinių, tiek nacionalinės televizijos biudžetus. Tiesiog reikia pradėti galvoti apie tai, kaip mes galime apriboti šitų žmonių priėjimą prie priešingos televizijos“, - tęsė A. Puklevičius.

Čia žodis „apriboti“ toli gražu nereiškia cenzūros. A. Puklevičius priminė televizijų tradiciją – dubliuoti angliškus ir kitų užsienio šalių filmus, užuot leidus juos originalo kalba su titrais, o rusiškus filmus transliuoti rusiškai.

Anot žurnalisto, politikai galėtų veikti ir priešišką informaciją skleidžiančius kanalus. Pavyzdžiui, inicijuojant Lietuvos reklamdavių pasitraukimą iš jų eterio. „Neribojant pačios žodžio laisvės veikti per kitus kanalus, kad būtų tiesiog pagaliau išgrūdamas lauk visas šitas rusiškas š... iš teliko“, - po šių A. Puklevičiaus žodžių pasipylė ovacijos.