Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistai, remdamiesi liudininkės pasakojimais, šią vasarą susiruošė ieškoti bunkerio, galbūt išlikusio Rokiškio rajono Pagrūbio miške, kur kovojo vienas garsiausių partizaninio judėjimo dalyvių Juozapas Streikus, pasirinkęs Stumbro slapyvardį.
Tačiau, kaip sako šio centro Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas, niekada negali iš anksto nuspėti, ką rasi.
Istorijos detektyvai
Legenda tapusio partizano J. Streikaus-Stumbro palaikai buvo rasti 2019-aisiais liūdnai pagarsėjusiose Vilniaus Našlaičių kapinėse.
2020 metais jis iškilmingai perlaidotas Panevėžyje greta artimųjų – mamos Marcelės Streikienės, kuri buvo partizanų rėmėja, brolio, taip pat partizano, Izidoriaus Streikaus, ir sesers partizanės Valerijos Streikutės-Piemenaitės.
Pasak R. Zagrecko, tikėtiną bunkerio Rokiškio miškuose, kur kovojo partizanas, vietą liudininkei kadaise parodė jos mama, pati viduje niekada nebuvusi. Tai teikė istorikams vilties surasti išskirtinį objektą: nuo pokario nepaliestą partizanų slėptuvę.
„Tas labiausiai ir domino, – neslepia R. Zagreckas. – Praktiškai visi rasti bunkeriai buvo arba sugriuvę, arba buvę atrasti KGB ir nuodugniai apieškoti. Kartais – susprogdinti, užversti, kad nebegalėtų naudotis.“
Nepaliestas bunkeris būtų ne tik suteikęs mokslininkams itin vertingų duomenų apie ginkluoto pasipriešinimo dalyvių buitį, bet ir leidęs patikslinti istorijas, susijusias su partizanais Streikais.
Vis dėlto archeologinių tyrimų metu paaiškėjo, kad nurodytoje vietoje būta ne bunkerio, o ne mažiau išskirtinio objekto.
Specialistai spėja atradę vadinamąją pašto dėžutę – tokiomis naudodavosi partizanai ir jų ryšininkai.
Paprastai neišlikdavo
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, archeologas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu tyrinėjęs minėtą vietą, dr. Gediminas Petrauskas neneigia – radimvietė nepaprastai įdomi.
Atidengta landa po eglės šaknimis ir 1,1–1,2 metro gylyje – duobė.
„Kai parodė tą vietą, man kilo labai daug įtarimų“, – prisipažįsta archeologas.
Dr. G. Petrausko teigimu, bunkeriai paprastai palieka tik jiems būdingas duobes, o čia – tik nedidelis įdubimas ir gana keistas. Nors, tikėtina, kaip tik medžio šaknys ir išsaugojo partizanų paslaptį, nes neleido įdubai susmegti.
Pradinį tyrėjų nusivylimą greitai pakeitė nuostaba, kai paaiškėjo, jog giliausioje įdubos vietoje žemės slėpė smetoninių vinių ir metalinių plokštelių su medienos gabalėliais – tarsi dėžutės liekanas. Taip pat aptiktos kelios tarpukariu gaminto angliško dviračio detalės ir iš jo purvasaugio pagamintas, kaip spėjama, kasimo įrankis.
„Bendri duomenys leidžia tą vietą sieti su partizanais“, – dr. G. Petrauskas neabejoja, kad vietovė buvo pusiaukelėje tarp partizanų bunkerio ir ryšininko namų.
Tiesa, gamtinės sąlygos čia smarkiai pasikeitusios. Archeologo žiniomis, pokariu šioje vietoje telkšojo pelkėta šlapynė. „Pašto dėžutė“ įrengta aukščiausioje ir sausiausioje vietoje po puikiu orientyru – egle.
Dr. G. Petrausko teigimu, įvertinus tai bei faktą, kad žinomas partizanų Streikų bunkeris buvo vos už 400 m nuo šios vietos, tyrėjams atsiveria įdomiausios perspektyvos.
Tuo labiau kad Rokiškio rajone, archeologo žiniomis, toks objektas rastas pirmąkart.
Paprastai „pašto dėžutės“, kuriose palikdavo ne tik žinutes, bet kartais ir amuniciją, maistą, būdavo įrengiamos medžių drevėse ar kelmuose, kitose sutartose vietose. Dėl to dauguma jų neišliko.
Būta net „Baltųjų rūmų“
„Kai miško viduryje daugiau nei metro gylyje randamos smetoninių laikų vinys, ten kažkas turėjo būti. Šiaip jau vinys miške nesimėto – tuo labiau giliai po žeme“, – sako ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas R. Zagreckas.
Nors versijų, kas, kada ir ką čia galėjo palikti, yra ne viena, labiausiai tikėtina, kad Pagrūbio miške buvo partizanų „pašto dėžutė“.
O kad apylinkių žmonės ją bunkeriu vadino, esą nieko stebėtina.
R. Zagrecko teigimu, bunkerių paskirtis buvo labai įvairi. Vieni naudoti amunicijai saugoti, kiti – medicinos paslaugoms, treti – tik nakvynei ir t. t.
Buvo ir štabo bunkerių. Tad bunkeris-„pašto dėžutė“ lengvai įsilietų į šią įvairovę.
Pasak R. Zagrecko, lengviau klasifikuoti partizanų bunkerius Suvalkijos krašte, mat ten mėgta svarbesniems duoti vardus. Buvo net „Baltieji rūmai“ ir „Kremlius“.
„Jei bunkeris turi savo pavadinimą, žinai, kad jis svarbus“, – aiškina istorikas. Jo žiniomis, tarp Aukštaitijos partizanų tokios tradicijos nebuvo.
Spėliojimai, kad po pušimi kas nors galėjo šiaip paslėpti savo turtą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistui atrodo neįtikinami.
„Žmonės savo turtą slėpdavo arčiau namų, o čia – miške“, – R. Zagrecko manymu, radinys greičiausiai susijęs su rezistenciniu judėjimu.
Arba mažai svarbi, arba labai reikšminga
Kada paskutinį kartą buvo naudotasi slėptuve, istorikams nežinia ar pavyks atsakyti.
Jos vietą parodžiusi liudininkė ten lankėsi vaikystėje.
„Tačiau kiek jai tada buvo metų, nepamena, – apgailestauja pašnekovas. – Tad sunku pasakyti, ar tai labai vėlyvo laikotarpio – gal net pasibaigus partizaniniam karui, jau po 1953 metų, – slėptuvė, ar šiek tiek ankstyvesnė.“
Radinys Pagrūbio miške kol kas lieka ne tik nedatuotas – sąsaja su partizanais Streikais taip pat netvirta.
„Aišku, jų bunkeris buvo netoliese, taigi galėjo naudotis. Kita vertus, negali to teigti užtikrintai“, – sako R. Zagreckas.
Brolių Streikų baudžiamojoje byloje ši vieta neminima. Kodėl, anot istoriko, taip pat galimos dvi versijos. Galbūt neminima dėl to, kad buvo mažai svarbi, o galbūt, atvirkščiai, buvo net labai reikšminga.
„Ten tuščia – nemanome, kad apie ją žinoję ryšininkai būtų išvalę. Neturime pagrindo tą teigti. Ar tai susiję su Streikais, rašytinių liudijimų irgi nėra. Gali tik versijas susidėlioti“, – sako.
Nepavyko sučiupti
Juozapas Streikus-Stumbras gimė Pailgės kaime tuometėje Zarasų apskrityje. Sovietams jis priešinosi nuo pirmosios okupacijos. Kartu su tėvu, Nepriklausomybės kovų dalyviu, Vyčio kryžiaus kavalieriumi Antanu Streikumi, buvo 1941 metų Birželio sukilimo dalyviais.
Nuo 1942 metų J. Streikus tapo aktyviu Lietuvos laisvės armijos nariu, o nuo 1944 metų – tėvo įkurto ir vadovaujamo Žalgirio būrio partizanu.
Maždaug po metų žuvus A. Streikui, tapo Vyties apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju, 1947-aisiais – šios kuopos vadu, 1949 metais – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu.
Su bendražygiais J. Streikus-Stumbras veikė dabartiniuose Rokiškio ir Zarasų rajonuose, Latvijos teritorijoje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, už jo sulaikymą buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 metais į kuopą net infiltruoti du agentai, tačiau jų tapatybė atskleista.
Prie J. Streikaus-Stumbro legendos gimimo prisidėjo ir faktas, kad jis buvo vienas ilgiausiai laisvėje išsilaikiusių Lietuvos partizanų: sovietai nesugebėjo sučiupti kovotojo net 14 metų.
Jis legalizavosi pats ir tik 1958-aisiais – kartu su broliu Izidoriumi Streikumi-Girėnu.
1961 metų spalio 6-ąją brolius suėmė ir nuteisė.
J. Streikų-Stumbrą sušaudė. Jo palaikus pavyko surasti tik prieš keletą metų. I. Streikus-Girėnas gavo 15 metų lagerio.
Kodėl sovietų saugumas po tiek metų nusprendė susidoroti su laisvės kovotojais, istorikams iki šiol mįslė.
Pasiaukoję Lietuvai
Visos Streikų šeimos likimas tragiškas. Tėvas Antanas Streikus-Tamošiukas, kiek žinoma, žuvo 1945 metų rugsėjo pabaigoje Lietuvos ir Latvijos pasienio miškuose kautynėse su NKVD kariuomene.
Mama Marcelė Streikienė – partizanų rėmėja, 1944 metų lapkritį nuteista ir išvežta į Komiją.
J. Streikaus-Stumbro brolis Petras buvo suimtas kartu su mama, nuteistas ir išvežtas į lagerį, kur mirė.
Sesuo Ona Streikutė-Rūta, partizanė, suimta 1949 metais. Rokiškio kalėjime buvo žiauriai tardoma, susirgo. Mirė Rokiškio ligoninėje po poros savaičių.
Gyvi liko tik lagerių siaubą perėjęs Izidorius Streikus-Girėnas, Lokio rinktinės Birutės būrio vadas, ir sesuo Valerija Streikutė-Piemenaitė – partizanė, legalizavusis 1956 metais.
