„Galime nesutikti su tam tikrais dalykais, tačiau turime pripažinti, kad Lenkija ir Lietuva turi bendrą istoriją. Gaila, kad neturime tokio termino kaip Didžioji Britanija, kuris apimtų Lietuvos ir Lenkijos teritoriją ir parodytų abiejų tautų bendrystę, kaip anksčiau buvo Abiejų Tautų Respublika“, - svarstė didikų palikuonis.
Jis apgailestavo, kad Lietuvoje nenorima suprasti, kad jei vietos lenkai nekalba lietuviškai, jie vis tiek lieka Lietuvos piliečiais. „Juk jie neatsikraustė iš Varšuvos ar kur kitur, jie šimtmečiais gyveno čia. Mano protėviai taip pat nekalbėjo lietuviškai. Kalba negali užgožti kitų dalykų“, - mano M. Radziwillas. Anot jo, lietuviai daug praranda, išbraukdami keleto šimtmečių neva lenkišką istoriją.
„Jei imsite didžiuotis savo istorija, kalbos problemos tarp abiejų valstybių išnyks savaime“, - pridūrė M. Radziwillas. Vis dėlto jis pripažino, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis nėra draugiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu ir tai neprisideda prie dvišalių santykių gerinimo. Anot jo, abiejų valstybių verslininkai turėtų spausti politikus dėl dvišalių santykių gerinimo.
Lietuvos istorikas Alfredas Bumblauskas, kuris yra ir M. Radziwillo bičiulis, teigia, kad Adolfo Šapokos ir tautininkų pastangomis ilgą laiką buvo kuriama antilenkiška Lietuvos istorija, kurios pagrindinis motyvas – Rusija išgelbėjo lietuvybę nuo lenkų kultūros ir kalbos dominavimo. Rugpjūčio mėnesį pristatytoje naujoje knygoje „Lietuvos istorija“ siekama šios idėjos atsisakyti. Joje trumpai pristatoma Lietuvos istorija – ši knyga bus verčiama į užsienio kalbas ir prieinama užsieniečiams.