A. Bumblauskas ketvirtadienį dalyvavo Užsienio reikalų ministerijos surengtame knygos „Lietuvos istorija“ pristatyme, kur išsakė kritišką požiūrį į A. Šapokos ir tautininkų kurtą istorinį naratyvą.
Tuo tarpu užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis savo kalboje kaip tik citavo A. Šapoką ir vadino jį „kultiniu Lietuvos istoriku“.
Tėvų ar bobulyčių pasakojimai gali įkalinti ir istoriko sąmonę
Knyga, kurioje trumpai aprašoma Lietuvos istorija, išleista rengiantis Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungai. Tarp jos autorių yra ne tik A. Bumblauskas, bet ir Alfonsas Eidintas, Antanas Kulakauskas bei Mindaugas Tamošaitis.
Vilniaus universiteto profesorius A. Bumblauskas teigia, kad nors ši knyga nėra antismetoniška, tačiau joje atsisakoma požiūrio, kad Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos imperijos įvykdytas Abiejų Tautų Respublikos padalijimas iš esmės išgelbėjo iš lenkų kultūros ir kalbos dominavimo.
„Nepasakyčiau, kad visa ši knyga yra antismetoninė, nors A. Eidintas gal daugiau pasakytų, nes vienas kritiškiausių ir analitiškiausių A. Smetonos politikos vertintojų, bet A. Smetonos tautininkų ir jų idėjas išreiškusio A. Šapokos pastangomis buvo sukurta antilenkiška Lietuvos istorija. Tai šita knyga, man atrodo, šiek tiek atstato viską į vėžes“, - pristatyme kalbėjo istorikas.
„Drįstu sakyti, kad 1792 m. liepos 23 d. posėdyje, kuris buvo nutylėtas tautininkų ir A. Šapokos, kai 5 balsais prieš 7 buvo pralaimėta alternatyva priešintis Rusijai, bei Jaketerina po šiai dienai tebeslegia mus. Mes manome, kad taip Rusija išgelbėjo lietuvybę. Egzistuoja pilna seka: Jekaterina, tada S. Muravjovas, tada didysis Leninas, didysis Stalinas - be šitos ketveriukės, Lietuva nebūtų išsivadavusi iš lenkų kalbos ir kultūros dominavimo. Tai šitokios idėjos drįsau atsisakyti“, - aiškino A. Bumblauskas.
Tačiau profesorius pažymėjo, kad vieningos ir vienodos Lietuvos istorijos niekuomet nebebus, nes istorijos moksle einama prie nuomonės, jog egzistuoja skirtingi istoriniai naratyvai, arba pasakojimai, kurie lemia, kaip asmuo žvelgia į istoriją.
„Vadinasi, iš tėvelių, mamyčių, bobulės ir babytės, esi išgirdęs kažkokią Lietuvos istorijos viziją, pavyzdžiui tokią: po Vytauto Lietuva nuskendo, išniro iš vandens tik prie Basanavičiaus. Štai trys dėmenys, didysis naratyvas pasakytas vienu sakiniu. Ir toks sakinys slegia, natūralu, kad istorikai pradeda rašyti pagal tokį modelį“, - teigė Vilniaus universiteto profesorius.
Lietuva sėkmingai vystėsi ir autoritariniu periodu?
A. Bumblauskas taip pat pasakojo, kad Lenkijoje kuriamas naujas istorijos muziejus, kuriame atsisakoma nuostatos, kad Abiejų Tautų Respublika buvo lenkų valstybė.
„Lenkija, kuri ilgai kartojo, jog mūsų bendra istorija yra Rzeczpospolita Polska,tikrai atsisako šios koncepcijos, tą liudiju atsakingai. Pasirinkta koncepcija Rzeczpospolita wielonarodowa“, - sakė A. Bumblauskas.
Mykolo Romerio universiteto profesorius Antanas Kulakauskas, nagrinėjęs XIX amžiaus laikotarpį Lietuvai esant Rusijos imperijos dalimi, sako, kad šis amžius mūsų šaliai buvo kaip „savotiška senosios Lietuvos pomirtinė istorija ir naujosios Lietuvos prenatalinė istorija“.
XX-ajame amžiuje atgimė nauja parlamentinė valstybė, kurioje, pasak istoriko ir diplomato A. Eidinto, buvo priimami demokratiškesni įstatymai nei Europoje – pavyzdžiui, Lietuvoje buvo leista balsuoti moterims
„Lietuvos valstybė atgimė kaip demokratinė valstybė ir daugelis Steigiamojo Seimo priimtų įstatymų, pavyzdžiui Rinkimų įstatymas, buvo demokratiškesni negu Prancūzijos – moterims leido balsuoti, o Prancūzijoje jos dar negalėjo balsuoti“, - pasakojo A. Eidintas.
1926 m. demokratinės Lietuvos vystymasis buvo nutrauktas A. Smetonos ir jo šalininkų įvykdyto perversmo, tačiau A. Eidintas atkreipia dėmesį, kad dėl to Lietuva netapo izoliuota tarptautinėje erdvėje, nes aplink irgi vešėjo nedemokratiniai vienpartiniai režimai.
„Parlamentarizmas dar nebuvo prigijęs, nebuvo suprastas ir įsisavintas, tad atrodė kaip, atsiprašau, balaganas, kai neįmanoma nieko priimti, susitarti, o Seimas atrodė nekompetentingas“, - teigė A. Eidintas, pridūręs, jog perversmu nebuvo sustabdyta valstybės pažanga.
„Mes turime matyti, kad kilimas buvo, buvo progresas, užaugo nepriklausomybės karta, kuri išlaikė visą idėją ir pernešė kitoms kartoms. Galų gale Sąjūdžio Lietuvą atkūrė sovietmečiu augę ir brendę žmonės, bet tos idėjos buvo atėję iš tos Lietuvos, kuri buvo pavyzdys“, - teigė diplomatas.
Jo teigimu, didžiausia problema tarpukario laikotarpiu Lietuvai buvo tarptautinė politika, mat būdama itin maža Lietuva vaidino „nenormaliai didelį vaidmenį tarptautiniuose santykiuose“ dėl Vilniaus klausimo, konflikto su Lenkija ir Klaipėdos klausimo.
„Jeigu žiūrėsite į šitų dviejų problemų sprendimą, tai vienu metu Lietuvos diplomatijai reikėjo piešti rutulį ir kvadratą, kadangi dėl Vilniaus mes reikalavome sienų revizijos, o dėl Klaipėdos reikalavome status quo“, - pasakojo A. Eidintas.