Spaustuvės pavadinimas kilo iš jos įkūrėjų pirmųjų pavardžių raidžių (Andziulis ir Bacevičius), ir parašytas mažosiomis raidėmis „dėl saugumo“ – paaiškina Birutė, kuri prie įėjimo į sodybą pasitinka lankytojus ir iki šiol veda ekskursijas po muziejaus patalpas: spaustuvė nuo 1997-ųjų yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys.
Valdžiai galima priešintis ir kitaip
Lietuvoje sovietinė okupacija truko beveik pusšimtį metų (1944–1990 m.). Tai buvo labai skaudus laikotarpis Lietuvos valstybei. Masiniai šalies gyventojų trėmimai, itin griežta cenzūra, įvairūs ribojimai, represijos ir teroras varžė kasdienį žmonių gyvenimą.
Kaip pasakoja Birutė, vos 12-os metų sulaukęs Vytautas matė partizaninį karą ir jau tuomet norėjo pasitraukti kartu su partizanais ir vykdyti pasipriešinimą prieš sovietų valdžią: „Tačiau jam pasakė, kad jis dar per mažas ir į miškus neims, taip jis ir liko, tačiau vėliau, įsidarbinęs spaustuvėje, suprato, kad valdžiai galima priešintis ir kitu būdu“, – istoriją pradeda jo gyvenimo bendražygė Birutė, kuri iki pat nepriklausomybės atgavimo padėjo Vytautui prieš valdžią kovoti netiesiogiai, pasitelkiant spausdintą žodį – leidžiant nelegalią pogrindžio literatūrą.
Medicinos seserimi tuomet dirbusi Birutė apie vyro rezistencinę veiklą žinojo nuo pat pažinties pradžios. „Vytauto pirmoji žmona mirė labai jauna, jis našlavo dvejus metus. Tada aš pasimaišiau jo gyvenimo kelyje, o nutaręs mane vesti, pasiteiravo, ar neprieštarausiu, jeigu jis dirbs pogrindinį darbą. Aš neprieštaravau ir atėjau gyventi į jo namus“,– pasakoja Birutė.
Sodyba įkurta kalno papėdėje ir užima apie pusės hektaro plotą. Sodas gausiai apsodintas rododendrais – tai buvo ir Andziulių pajamų šaltinis, ir sodybos priedanga. Keliaujant link tos vietos, kurioje įrengta spaustuvė, veda daugybė laiptų, o lipant jais, priešais atsiveria įspūdinga siena iš akmenų – viskas buvo daroma paties Vytauto rankomis.
Vėliau, 1978–1980 m., Vytautas Andziulis su bendražygiu Juozu Bacevičiumi įkūrė slaptą pogrindinę spaustuvę, kurios įėjimas buvo įrengtas V. Andziulio šiltnamyje po baseinu. Per visą 10 metų gyvavimo laikotarpį ji nebuvo aptikta saugumo agentų.
Pogrindžio spaustuvėje „ab“ išleista 138 000 spausdintos literatūros egzempliorių. Tai 23 leidiniai, kurių turinys buvo tiek religinio, tiek patriotinio pobūdžio. Kiekviena tų leidinių raidė buvo renkama atskirai. Surinkti vieną puslapį užtrukdavo apie valandą, todėl, jeigu maldynėlis turėjo 157 puslapius, jį rinkti reikėjo net 157 valandas.
Jeigu kas nors užsukdavo į svečius, V. Andziulis išsipurvindavo rankas žemėmis, tarsi būtų dirbęs šiltnamyje prie augalų. Durų staktoje buvo įrengtas elektrinis skambutis, sujungtas su namo virtuve. Andziuliai buvo sutarę: jei gaus 1 signalą, reikš, kad žmona kviečia ateiti neskubant, 2 signalai kvietė ateiti skubiau, o 3 signalai skelbė rimtą pavojų. Signalą reikėjo panaudoti ne kartą: kai virš namų skraidydavo malūnsparnis (kitoje Neries pusėje yra karinis dalinys), kai pravažiuodavo pareigūnai.
Apie šią veiklą nežinojo net Birutės ir Vytauto Andziulių vaikai. „Niekas nežinojo. Tik mes trise šitą paslaptį laikėm. Juozas, Vytautas ir aš“, – teigia Birutė Andziulienė.
Vytautui talkinęs Juozas Bacevičius taip pat aktyviai vykdė partizaninę veiklą. XX a. aštuntajame dešimtmetyje jis aktyviai dalyvavo neginkluotame antisovietiniame pasipriešinime. Bendradarbiavo su kunigais disidentais Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu, drauge su jais daug nuveikė rengdamas, daugindamas ir platindamas pogrindžio spaudą. Taip pat J. Bacevičius buvo vieno reikšmingiausių pogrindinių savilaidos leidinių – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ – platintojas.
1986 m. spaustuvėje „ab“ išspausdintas J. Bacevičiaus parengtas, pasirašytas Vytauto Šauklio slapyvardžiu leidinys „Trumpa Lietuvos istorija“ irgi turi įdomią istoriją: nuvežus leidinius kunigui Viktorui Šaukliui, šis supyko pamatęs, kad ant knygos būtent jo pavardė. Sakėsi, kad tai atrodys kaip kompromatas. Tačiau Juozas atsiprašė ir patikino, nieko blogo negalvojęs ir įkalbino kunigą išplatinti egzempliorius. 1995-aisiais J. Bacevičius mirė, jis palaidotas Paluobių (Šakių r.) kapinaitėse.
Brolis nepatikėjo
Kaip prisimena jauniausias Andziulių sūnus Vaidotas, vieną žiemos dieną, tuomet dar būdamas šešerių, pasekė tėtį ir atrado atidengtą angą į pogrindį ir visa tai papasakojo savo broliui, kuris tuo metu sirgo ir laiką leido kambaryje. Brolis tuomet nepatikėjo pasakojimu, tačiau praėjus kuriam laikui, berniukai vėl netyčia aptiko atidarytą baseiną, o nusileidę žemyn, rado kambariuose dirbantį tėtį.
Laimei, tuomet mažieji nesuprato tikrosios pogrindžio paskirties, bet tėtis, nusivedęs berniukus į kambarį paaiškino ir pribaugino, kad vaikai niekam apie tai nepasakotų, nes, neva ten – slapta augalų laboratorija. Jeigu šie kažkam prasitarsią – tėvelius uždarys į kalėjimą, o vaikus išveš į vaikų namus. Vaikai bijojo būti atskirti nuo tėvų, todėl paslapties neišdavė.
Nepabūgusi didelės rizikos bei nuolatinio pavojaus Birutė visada palaikė savo vyrą ir kruopščiai derino visus darbus. Be veiklos spaustuvėje, buities darbų, motinystės rūpesčių reikėjo eiti ir į darbą. „Dirbau ligoninėje. Prašydavau, kad man leistų budėti. Tada turėdavau daugiau laisvo laiko namuose ir vaikus prižiūrėti, ir augalus auginti“, pasakoja Birutė.
Tačiau, pasak sodybos šeimininkės, net ir turint darbus ir papildomas veiklas, lėšų išlaikyti spaustuvę nepakako. Šiltnamis, po kuriuo įrengta spaustuvė, ne tik gerai ją paslėpė, bet ir padėjo užsidirbti papildomų pinigų. Jame užaugusius augalus Andziuliai parduodavo turguje, o uždirbtas lėšas skirdavo pogrindinei veiklai.
„Pragaro mašina“
Įranga į pogrindį atkeliavo V. Andziulio pastangomis: dirbdamas spaustuvėse jis gerai išmanė spausdinimo mašinų mechanizmus, todėl po truputį rinko nurašytus įrenginius, šriftą, o trūkstamas detales pagamindavo.
„Kai kurias dalis specialiai ištekindavo tekintojai. Kai jie teiraudavosi, ką gi Vytautas čia konstruoja, šis atsakydavo: „Darau „pragaro“ mašiną“. Galiausiai iš dalių jis sukonstravo spaudos mašiną ir užvirė darbas, už kurį tuomet galėjai būti ištremtas į Sibirą“, – pasakojo B. Andziulienė.
Norėdami išlaikyti nepaprastą slaptumą B. Andziulienė, V. Andziulis ir J. Bacevičius darbus pasidalindavo. V. Andziulis buvo atsakingas už spaudos darbus, popieriaus gavimą ir spaudos išvežimą pas J. Bacevičių į Šakių rajoną, Karčrūdės kaimą. O šis užsiimdavo spausdintos literatūros platinimu.
„Važiuodavome pas Juozą, veždavomės ir vaikus. Knygas sudėdavome į vežimą, o ant viršaus suklodavome vaikų patalus. Jiems tuo metu sakydavome, kad važiuojam grybauti ir uogauti. Vaikams labai patikdavo, todėl nuvažiavę mes eidavome į mišką, o Vytautas su Juozu per tą laiką iškraudavo spaudinius. Vėliau, 1990-aisiais, atgavus nepriklausomybę, nebevažiuodavome, tai vaikai imdavo priekaištauti“, – šypsosi Birutė.
Dabar Andziulių name yra įrengta ir atvira spaustuvė, kuri buvo atidaryta po nepriklausomybės atgavimo. Ten – senosios spausdinimo mašinos, kurios spaustuvėse buvo nurašomos. Norėdamas jas išsaugoti, Vytautas rado joms vietą savo namuose.
Tačiau už spaustuvės – dar viena slapta siena. Atidarius ją – dar vienas tunelis, kuris, kaip pasakoja Birutė, buvo įrengtas pirmosios Vytauto žmonos Onutės atminimui. Praėjus juo, atsiveria dar viena menė, kurioje ant sienų partizanų būrių vadų portretai, šeimos nuotraukos, istorijos aprašai, Vytauto spausdintos knygelės ir keletas skulptūrų, kurias išliejo pats Vytautas. Viena jų – įrėmintas Onutės atvaizdas.
Išskirtinę istoriją turinti pogrindžio spaustuvė parodo, kad jokie suvaržymai nenumalšins begalinio žmogaus noro būti laisvam ir neužgesins giliai širdyje tūnančio tikėjimo, kad vieną dieną tėvynė bus nepriklausoma. 1998-aisiais Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvai Vytautui Andziuliui įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžių. Spaustuvė „ab“ įrašyta į LR Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų registrą, o 2008 m. įtraukta į tarptautinį istoriškai vertingų Šaltojo karo įrenginių ir vietovių sąrašą.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
