„Mano nuomone, Ukraina ir toliau bandys žaisti dvigubą žaidimą, kai iš abiejų suinteresuotų pusių galima gauti daugiausiai naudos: iš Rusijos – pigesnių dujų, iš Tarptautinio valiutos fondo – paskolą geresnėmis sąlygomis“, – teigia politologas R. Vilpišauskas.
Ar Ukrainos ir ES sutarties pasirašymą gali išgelbėti tik stebuklas, ar be šios sutarties Rytų partnerystės viršūnių susitikimas gali būti laikomas sėkmingu, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovas Ramūnas Vilpišauskas diskutavo LRT laidoje „Dėmesio centre“.
Pone Linkevičiau, sutinkate, kad dabar belieka laukti stebuklo?
Mes nelaukiam, mes kasdien kalbamės su kolegomis tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje.
Turite vilties?
Manau, tai reiškia, kad Ukraina yra nusiteikusi rimtai. Tai duoda tam tikrų ženklų. Taigi šioje situacijoje dar tikrai niekas nėra aišku. Ir Europos vadovai pasakė, kad kantrybės turės tiek, kiek reikės – iki pat susitikimo Vilniuje. Net jei šįkart Ukraina nepasirašys sutarties, ES nusiteikusi toliau tęsti dialogą su šia labai svarbia Europos valstybe. Juk net 60 proc. ukrainiečių mano, kad jų kelias – Europos kelias.
Pastarosiomis dienomis į Ukrainos gatves išėjo šimtai tūkstančių protestuotojų. Tai rodo, kad Ukraina artėja prie Europos. Nereikia būti egoistais ir norėti, kad ta sutartis būtų pasirašyta būtent mums pirmininkaujant. Na, nebus dabar, bus vėliau. Manau, tai tik laiko klausimas. Svarbiausia, kad mes būtume padarę viską, ką galim. O aš manau, kad padarėm net daugiau negu galim.
Ar tikrai, pone Vilpišauskai, padaryta viskas? Ar padaryta klaidų?
Mano nuomone, kuriant tokius didelius lūkesčius, susijusius su Rytų partnerystės susitikimu Vilniuje, buvo numatyta, kad ne visi jie gali pasiteisinti. Žinoma, Ukraina yra svarbiausia Rytų partnerystės šalis ir pagrindinis išbandymas apskritai šiai programai. Vertinant tai, kas buvo daroma, – ir Lietuvos diplomatų veiksmus, ir Europos diplomatiją – manau, kad buvo labai rimtai dirbama šiuo klausimu.
Tiesiog reikėjo turėti omenyje galimybę, kad dėl išorės veiksnių, kurie nepriklauso nuo ES ar Lietuvos, gali būti daroma įtaka Ukrainos sprendimui. Ir kad tas sprendimas nebūtinai bus toks, kokio tikimasi.
Tai jūs manote, kad jei sutartis nebus pasirašyta, tai bus Rusijos spaudimo rezultatas?
Kaip suprasti praėjusią savaitę pasklidusią informaciją, kad prezidentė D. Grybauskaitė jau kalbėjo su V. Janukovyčium ir iš jo paties išgirdo atsakymą dėl sutarties pasirašymo Vilniuje? Tuo metu Ukrainos prezidentas dar nieko viešai nekomentavo. Čia toks bendras planas – paskelbti, kad Ukraina traukiasi dėl Rusijos šantažo? Ar tai Lietuvos Prezidentūros iniciatyva, pone Vilpišauskai?
Galbūt taip buvo norima atkreipti dėmesį į tuos išorės veiksnius, dėl kurių gali neįvykti sėkmingas sutarties pasirašymas. Aš visgi sakyčiau, kad įdomi yra ir Ukrainos prezidento tyla. Jis vengia viešai kalbėti apie šį daug ką nustebinusį posūkį. Manau, taip yra vengiama prisiimti atsakomybę.
Labai abejoju, ar Ukraina, nepasirašiusi sutarties, paskelbs apie jungimąsi prie Rusijos kuriamos Muitų sąjungos. Mano nuomone, Ukraina ir toliau bandys žaisti dvigubą žaidimą, kai iš abiejų suinteresuotų pusių galima gauti daugiausiai naudos: iš Rusijos – pigesnių dujų, iš Tarptautinio valiutos fondo – paskolą geresnėmis sąlygomis.
Jau antra diena Ukrainoje vyksta masiniai protestai. Europietiškai nusiteikę gyventojai žada nesitraukti iki Rytų partnerystės susitikimo Lietuvoje. Pone Vilpišauskai, jeigu pusei milijono gyventojų išėjus į gatves V. Janukovyčius Vilniuje staiga pakeistų poziciją, jam turbūt tai reikštų atsistatydinimą?
Klausimas, ar tokio demonstracijų aktyvumo, koks yra dabar, pakanka pakeisti valdžios nuomonei. Aš drįsčiau abejoti, kad šiuo metu į gatves išėję ukrainiečiai turės įtakos valdžios apsisprendimui. Galbūt tai galėtų tapti akstinu keisti kai kuriuos dabartinės pozicijos elementus. Galbūt priverstų garsiau viešai kalbėti apie tai, kad Ukraina neatsisako integracijos į ES, bet ne šiuo metu. Manau, Ukrainai reikia daugiau laiko.
Matome, kad vis daugiau žmonių palaiko asociaciją su ES. Ateityje turėtų augti ir su ES šalimis prekiaujančių Ukrainos verslininkų skaičius. Rusija, žinoma, ten irgi visada bus svarbi: dėl geografinės padėties, prekybos ir pan. Jeigu Ukraina vis dėlto nepasirašys sutarties su ES, manau, tai bus nerealizuota galimybė. Pirmiausiai pačiai Ukrainai.
L. Linkevičius: Ukrainos premjeras taip pat kalba, kad šalis nesiruošia nukrypti nuo europinio kelio, tiesiog Ukrainai reikia laiko. Jiems reikia įvertinti milžiniškus nuostolius, kuriuos patirtų prisijungę prie ES, t.y. milijonus bedarbių. Bet laikas šiuo atveju nėra sąjungininkas. Kuo ilgiau Ukraina lauks, tuo daugiau bus spaudimo, tuo sudėtingesnės bus sąlygos. Bet kokiu atveju mes negalime Ukrainai daryti spaudimo. Tai yra jų sprendimas ir tik jie patys turi pasakyti, ko nori.
Tai vis dėlto, ministre, jeigu sutartis nepasirašoma – jums bus liūdna, skaudu?
Šiuo atveju net ne tiek kaip ministrui, tiesiog kaip piliečiui bus apmaudu. Aš įsitikinęs, kad Ukraina priklauso Europai ne tik geografiškai. Daugybė ukrainiečių laiko save europiečiais, nori žengti tuo keliu, nori laisvėti. Tai, manau, būtų neišnaudotas šansas. Bet priversti Ukrainos kažką daryti – negalime ir nenorime. Grasinti ar liepti – ne mūsų metodai. Stengiamės kalbėtis, stengiamės aiškintis, bet galutinis sprendimas bus tik pačios Ukrainos.