Politologas: veiksmai prieš BNS rodo, kad STT persistengė

Apsaugoti informacijos šaltinį – kiekvieno žurnalisto pareiga, sako Oksfordo universiteto Politikos ir tarptautinių santykių katedros vyriausiasis mokslinis bendradarbis Ainius Lašas. Kitaip, jo teigimu, mes žinotume tik tai, ką mums žinoti leistų vyriausybė: „Visi suprantame, kad tai neadekvatu ir kad žurnalistai turi turėti teisę prieiti prie neoficialių šaltinių.“

Be to, politologo įsitikinimu, Lietuvoje buvo persistengta. „Žinoma, reikia įvertinti konkrečius duomenis, bet, sprendžiant iš to, ką paskelbė BNS, tai nebuvo labai rimta ar detali informacija, kuri galėjo labai pakenkti mūsų nacionaliniam saugumui“, – mano jis.

Problemos dėl neskelbtinos informacijos Lietuvoje neišspręstos

Seimo valdybai nurodžius išsiaiškinti STT veiksmus prieš agentūros BNS darbuotojus, Kriminalinės žvalgybos Parlamentinės kontrolės komisija tai pradėsianti daryti lapkričio 13 d., sako jos pirmininkas Darius Petrošius. „Jei sąžiningai, tai ne visiškai mūsų komisijos darbas, nes tai nėra žvalgybiniai darbai. Bet, kadangi turime tokį įpareigojimą (kiek žinau, yra įpareigojimas ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui), jau ne pirmą kartą, bet panašiu klausimu gal kartu, gal atskirai tikrai aiškinsimės“, – LRT radijo laidai „60 minučių“ kalba komisijos pirmininkas.

Preliminariai vertinti situacijos D. Petrošius sako nenorintis, nes išankstinės nuostatos trukdo daryti išvadas, nors žiniasklaida yra vienas iš laidų, per kurį informacija nutekėjo. „Klausimas dėl pasirinktos taktikos – ar reakcija ir veiksmai buvo adekvatūs. Kitas klausimas – pačios informacijos turinys: ar ji tikrai yra valstybės paslaptis. [...] Trečias dalykas – žurnalistų informacijos šaltinių paslaptis ir kiek ji absoliuti. Kiek suprantu Konstitucinio Teismo doktriną, mūsų Konstituciją ir visuomenės informavimo įstatymą, tai yra teisė, bet ji neabsoliuti“, – pabrėžia jis.

Pasak D. Petrošiaus, problemos, susijusios su valstybės paslaptimis, neskelbtina informacija ir jos disponavimą, Lietuvoje tikrai neišspręstos tiek politiniu, tiek instituciniu, tiek žiniasklaidos lygmeniu. Pašnekovas svarsto, kad galbūt STT, prokuratūra šįkart nusprendė elgtis ryžtingai ir parinko tokias priemones. „Ar jos adekvačios ir ar būtent tokias reikėjo taikyti, bandysime ir ištirti. Dar šį trečiadienį nagrinėjome Gailiaus ir „Snoro“ informacijos nutekinimo istoriją. Ten dar labai daug klaustukų dėl teisėtumo ir t. t., bet jau lenda nauji skandalai“, – pastebi komisijos pirmininkas.

Jis sako, kad per konkrečias situacijas reikia vertinti sistemines problemas: „Aš tik taip įsivaizduoju Seimo darbą. Visus teisėtumo taškus galima sudėlioti tik teisme, bet sistemines problemas ir konkrečius atvejus mes galime rasti. Jei kažkur yra įstatymo ir institucijų veiklos problemų, į tai turime atkreipti dėmesį ir žiūrėti, kad to nebūtų.“

Sankcijos žurnalistams nenumatytos

Advokatė Liudvika Meškauskaitė primena, kad iki 2002 m. žurnalistai turėjo absoliučią teisę neatskleisti informacijos šaltinio jokiomis aplinkybėmis. O 2002 m. Konstitucinis Teismas tokią įstatymo nuostatą pripažino antikonstitucine ir nuo 2002 m. ši norma negalioja. Advokatės teigimu, tam tikrais atvejais žurnalistas privalo atskleisti informacijos šaltinį, tačiau yra dvi sąlygos. „Pirmiausia jį turi įpareigoti teismas – ne pareigūnas, ne STT, ne FNTT. Antra – teismas ne bet kada gali įpareigoti, o tik tais atvejais, kai situacija ypatinga, informacija ypač svarbi, padaryta didelė žala“, – pabrėžia ji.

Vis dėlto, anot L. Meškauskaitės, kad lig šiol Seimas nėra numatęs konkrečios specifinės atsakomybės žurnalistams, jei jie nevykdo tokių teismo įpareigojimų: „Lietuvoje jau buvo pora atvejų, kai buvo bandoma žurnalistus priversti atskleisti informacijos šaltinius, bet jokių sankcijų nebuvo pritaikyta, nes jos nenumatytos įstatyme.“

Ji tvirtina, kad, norint kritikuoti pareigūnų veiksmus, reikia dalyvauti juos atliekant. Be to, juos reikėtų skųsti procesinėmis priemonėmis, o ne tirti Seime ar kažkokiose komisijose. „Jei pareigūnai kažką padarė ne taip, kiekvienam procese dalyvaujančiam asmeniui yra galimybė proceso tvarka apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Tik nagrinėjant teisme, kai matai visas aplinkybes, gali pasakyti tikslią situaciją“, – pastebi L. Meškauskaitė.

Apsaugoti informacijos šaltinius – žurnalistų pareiga

A. Lašas sako, kad padėtis dėl žurnalistų teisių ir informacijos šaltinių apsaugos JAV ir Jungtinėje Karalystėje panaši, tik atvejų buvę daugiau ir teismai turėjo galimybių išspręsti tas problemas. Vis dėlto jis mano, kad pusiausvyra tarp šaltinių apsaugos, privatumo ir tarp valstybinio ar viešo intereso bei valstybinių paslapčių niekada nėra aiški.

Politologo manymu, JAV vyksta šiek tiek panaši byla. Naujienų agentūra „Associated Press“ paskelbė slaptą informaciją apie sustabdytą teroro aktą Jemene. Teisingumo departamentas sureagavo gana aštriai ir iš „Associated Press“ paėmė dviejų mėnesių telefonų pokalbių įrašus. „Kilo šioks toks skandalas, dabar bandoma peržiūrėti įstatymus, duoti šiek tiek daugiau laisvės žurnalistams. Bet taip pat yra išimčių dėl nacionalinio saugumo, kai žurnalistai privalo atskleisti informacijos šaltinį“, – pastebi A. Lašas.

Padėtis Jungtinėje Karalystėje, pasak jo, taip pat panaši, nors ten žurnalistai turi šiek tiek daugiau laisvės. A. Lašas primena, kad prie E. Snowdeno informacijos nutekinimo ir daug prisidėjo britų dienraštis „The Quardian“, bet kol kas jiems konkrečių kaltinimų teisme nėra, nors tiek premjeras Davidas Cameronas, tiek kiti vyriausybės atstovai kritikavo „The Quardian“ už tai, kad jie paskelbė tą informaciją.

„Palyginti su Lietuvos atveju, informacijos buvo labai daug ir galima sakyti, kad tam tikra informacija buvo aktuali nacionalinio saugumo klausimais ir kažką atskleidė, nors tai irgi diskutuotina, – svarsto A. Lašas. – Lietuvoje, bent jau lyginamajame kontekste, atrodo, kad kažkiek persistengta. Žinoma, reikia įvertinti konkrečius duomenis, bet, sprendžiant iš to, ką paskelbė BNS, tai nebuvo labai rimta ar detali informacija, kuri galėjo labai pakenkti mūsų nacionaliniam saugumui.“

Politologas pabrėžia, kad Jungtinės Karalystės Spaudos komisijos kodekse ir Etikos kodekse parašyta, jog apsaugoti šaltinius – kiekvieno žurnalisto moralinė pareiga. Jo nuomone, taip turėtų būti ir šiuo atveju, kitaip mes gautume tik tai, ką leistų gauti vyriausybė: „Visi suprantame, kad tai neadekvatu ir kad žurnalistai turi turėti teisę prieiti prie neoficialių šaltinių.“

Kitas akivaizdus, A. Lašo nuomone, klausimas, ar buvo imtasi tinkamų veiksmų ir ar buvo paskelbta kažkas tikrai rimto. Tačiau, sako jis, tai geriausiai sprendžia teismai.