Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo pasirodyti kaip tikra sensacija: remdamasis neįvardintais šaltiniais, Lenkijos leidinys „Dziennik Gazeta Prawna“ ketvirtadienį pranešė, jog karinių pratybų „Zapad 2021“ metu, kurios realiai jau vyksta, nors formaliai prasidės tik rugsėjo 10 ir truks iki 16-os dienos, Baltarusijos kariai gali „kelis kilometrus įžengti į Lietuvos teritoriją“. Esą tokiam scenarijui jau ruošiasi NATO, mat į rimtą Lietuvos suvereniteto pažeidimą nereaguoti negalima.
Ir nors apie galimas provokacijas jau ne sykį yra užsiminę ir Lietuvos bei kitų šalių aukšti pareigūnai, Lietuvos Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, reaguodamas į šį straipsnį įspėjo apie dezinformacines žinutes bei mėginimus manipuliuoti žmonių baimėmis. Tiesa, jis pripažino, kad sąjungininkai keičiasi informacija ir yra pasirengę atremti įvairias provokacijas.
Kad tokių provokacijų jau dabar netrūksta, rodo dažnėjantys incidentai pasienyje, kai baltarusių pasieniečiai ir kitų jėgos struktūrų daliniai rengia spektaklius su migrantais, kuriuos bando prievarta įstumti į Lietuvos teritoriją. Jau kelis sykius tokie įstūmimai ar baltarusių pareigūnų pasivaikščiojimai baigėsi formaliais Lietuvos sienos pažeidimais.
O kas, jei pasienį peržengs ne gerai jį pažįstantys bei vietines procedūras išmanantys baltarusių pasieniečiai, bet pratyboms „Zapad“ arčiau sienų permestas ir gerai ginkluotas karinis dalinys, kuris, „pasiklydęs“ atsidurs Lietuvos teritorijoje? Ir kieno iniciatyva ši „karių pasiklydėlių“ operacija bus surengta – Minsko ar, kaip spėlioja „Dziennik Gazeta Prawna“ – Kremliaus, kuris, tikrindamas NATO ribas galės nusiplauti rankas, atsiriboti ir netgi pasiūlyti tarpininkauti?
Tokie klausimai, regis, dabar yra svarbiausi artėjant formaliai „Zapad“ daliai, tačiau iš tikrųjų tai gali būti tik dūmų uždanga: informacinis triukšmas kuriamas jau kurį laiką, juo labiau, kad tikrosios „Zapad“ pratybos – dalinių perkėlimo, logistinių, ryšių ir kitų sistemų bandymai prasidėjo jau senokai, kai į Baltarusijos ir Rusijos poligonus pradėjo plūsti kariniai daliniai su technika.
O po tokia priedanga, kur tiek Rusija su Baltarusija, tiek NATO šalys vienos į kitas bado pirštais dėl galimų provokacijų ir viešai kalba apie grėsmes, vyksta tradicinis, jau eilinis, galbūt paskutinysis V. Putino ir A. Lukašenkos žaidimas dėl „sąjunginės valstybės integracijos“.
Pratybas stebės, bet atskirai
Tai, kad A. Lukašenka ir V. Putinas kartu ketina stebėti pratybas „Zapad 2017“ dar tų rugsėjo 1-ąją džiugiai raportavo paties režimo ruporai. Viltingai turėjo nuteikti ir parinkta nuotrauka, kurioje – A. Lukašenka, V. Putinas ir pastarojo ištikimasis gynybos ministras Sergejus Šoigu užfiksuoti Chmeliovkos poligone, Kaliningrado srityje stebintys 2013-ųjų „Zapad“ pratybas.
Bet tada per dvi savaites viskas apsivertė aukštyn kojomis: tuometinės derybos dėl Baltarusijos Rusijos sąjunginės valstybės integracijos ėmė strigti, o susierzinęs Kremlius pradėjo naudoti spaudimą: Rugsėjo 15-ąją Rusijos gynybos ministerijai išplatinus pranešimą, kad 1-osios tankų armijos ir desantininkų daliniuose paskelbta kovinė parengtis, o kariai juda į Baltarusiją, pastarojoje buvo išreikštas nusistebėjimas – juk rugsėjo 15-ąją visi rusų daliniai pagal planą į Baltarusiją jau buvo atvykę. Tad koks dar naujas dalinių įvedimas?
Netrukus prisiminta ir iš anksto anonsuota pratybų „Zapad“ legenda apie jungtinių pajėgų kovą su diversantais, neteisėtomis ginkluotomis grupėmis, kitaip sakant – „žaliaisiais žmogeliukais“ ir kaip Baltarusijos karinė vadovybė gynė „savo strateginę partnerę – Rusiją“.
Visa tai buvo pamiršta, o planuotas A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimas buvo atšauktas – Baltarusijos lyderis tada dar miglotai aiškino, esą toks buvo išankstinis susitarimas, mat dėl didelės „Zapad“ apimties abiejų šalių vadovai nusprendė likti gimtinėse. A. Lukašenka netgi mėgino nevykusiai pajuokauti, kad esą taip ir saugiau – jei vienas sviedinys pataikys į vieną vietą, tai neliks abiejų šalių lyderių.
Tačiau pro akis negalėjo neprasprūsti keli, tarp abiejų valstybių tvyrančią nuolatinę įtampą liudyti galintys iškalbingi faktai: į Rusiją, kaip žadėjęs nevyko ne tik A. Lukašenka, bet ir baltarusių kariai, o į Borisovo poligoną Baltarusijoje taip ir neatvyko S. Šoigu.
Šį kartą A. Lukašenka, regis, nutarė užbėgti įvykiams už akių ir pasirinko gudresnę taktiką: esą su V. Putinu jis pratybas „Zapad 2021“ stebės „visuose poligonuose“.
„Su Putinu susitarėme, kad pagrindinė pratybų dalis bus mano žinioje. Ji vyks pas mus Baltarusijoje. Rusijoje pratybos vyks keliuose poligonuose – iki 10-ies. Jis bus savo poligone, aš – savo“, – gudravo A. Lukašenka.
Toks „stebėjimas“ tarsi išlaiko „nepriklausomos Baltarusijos“ iliuziją, kurią, kaip ir 2017-siais mėgina pabrėžti A. Lukašenka.
„Mes, galima sakyti, turime bendrą armiją, kurios pagrindą Vakarų kryptimi sudaro sudaro Baltarusijos kariuomenė, – miglotai bandė aiškinti A. Lukašenka. – Neduokdie, karas – baltarusių armija pirma įsitraukia į šias peštynes, iškart prisijungia visa Rusijos ginkluotųjų pajėgų vakarinė grupuotė, ir mes drauge suformuojame gynybą ir pasipriešinimą savo priešininkui.“
Dėl ko tarsis ir ar susitars Maskvoje?
Vis dėlto realybė tokia, kad Rusija į Baltarusiją jau permetė dalį savo karinių dalinių, o dar svarbiau tai, kad rugsėjo 9-ąją, prieš pat oficialią „Zapad“ pradžią A. Lukašenka vyksta į Maskvą, kur penktą kartą šiemet susitiks su V. Putinu. Formaliai su „Zapad“ šis susitikimas niekaip nesusijęs – delegacija iš Minsko galimai vyksta pasirašyti „sąjunginės programos gairių“, o tai reikštų ir Baltarusijos ir Rusijos integracijos projekto užbaigimą.
Tačiau nepaisant ne vienerių metų derybų, ginčų, išvedžiojimų ir pažadų apie „tuoj tuoj įvyksiantį sutarties pasirašymą“, visos abstrakčios kalbos ir teliko kalbomis: formaliai numatyta bendra veikla ekonominio, politinio, socialinio gyvenimo srityse, tarp jų ir bendra mokesčių sistema, tačiau realybėje nesutariama net dėl tokių bazinių dalykų, kaip dujų klausimas. Baltarusija nori mokėti rusišką, t. y. mažesnę kainą, nei dabar, o „Gazprom“ vis dar nelinkusi nusileisti.
Netgi labiausiai integruotoje sąjunginės valstybės srityje – kariniame bendradarbiavime tebesama kliūčių. Pavyzdžiui, Maskva jau suteikė Baltarusijai naują 1,5 mlrd. JAV dolerių paskolą, o, anot A. Lukašenkos, pažadėjo ir karinę paramą – „perduoti“ Baltarusijai dešimtis karo lėktuvų, sraigtasparnių, oro gynybos ginkluotės ir galbūt net sistemų S-400.
Mainais A. Lukašenka, regis, sutiko su trijų karinių mokymų centrų kūrimu Baltarusijoje, nors anksčiau kalbėta apie rusiškas karines bazes. Tai tėra vienas Rusijos ir Baltarusijos santykių dėsningumų – daug metų kalbama apie viena, tačiau paaiškėja, kad galiausiai dėl to nesusitarta.
Visi ligšioliniai jo vieši susitikimai su V. Putinu buvo pirmiausiai pateikiami, kaip viešųjų ryšių akcija: tai A. Lukašenka guosdavosi Rusijos lyderiui dėl „klastingų Vakarų“, tai liaupsindavo Kremlių ir visa savo poza rodydavo nuolankumą bei draugystę prie arbatėlės su V. Putinu.
Bet kartu išankstiniai pareiškimai apie neišvengiamą sąjunginių valstybių integraciją būdavo pamirštami, nukišami į stalčius ir naujo raundo metu vėl apsimetinėjama, kad „vyksta, tęsiasi derybos“. O Minsko skundai apie tariamai nesąžiningą „Gazprom“ kainą už dujas tapo tokie pat nuoseklūs ir prognozuojami, kad ir rugsėjo 9-ąją galima tikėtis jau nesyk girdėtų kalbų.
Tad kam pačiam A. Lukašenkai važiuoti pasirašyti tai, dėl ko nėra sutarta? Juo labiau, kad Baltarusija jau indikavo, kad iš susitikimo pernelyg daug tikėtis neverta, o „Rusijos žiniasklaida klaidingai interpretuoja A. Lukašenkos vizitą“, kaip atvykimą ant kilimėlio.
Provokacijų grėsmė – tik problemų pradžia
Versijų dėl Minsko ir Maskvos spektaklio yra ne viena: ir ta, kad A. Lukašenka yra toks suktas, kad jo niekaip nepavyksta prispausti ir palaužti net V. Putinui, ir ta, kad iš tikrųjų nesutariama visai ne dėl dujų ar kitų sąjunginės valstybės klausimų, o dėl paties A. Lukašenkos ateities.
Netrūksta ir spėlionių, kad A. Lukašenka yra ne šiaip stumiamas į kampą, bet jau ir galutinai prispaustas – Vakarų šalių kad ir būsimųjų sankcijų įveiktas jo režimas nebeturi kitos alternatyvos, tik sutikti su visomis Kremliaus sąlygomis, o „Zapad“ esą tėra spaudimo dalis – į Baltarusiją atvyks tiek rusų karių ir technikos, kiek tik reikės įtikinti A. Lukašenką. Ir „integracija“ nepaisant viešų Baltarusijos režimo lyderio spyriojimusi anksčiau ar vėliau įvyks.
Bet visos šios versijos turi vieną pavojingą dėmenį, kuris tarsi neturėtų rūpėti niekam, išskyrus pačią Rusiją ir Baltarusiją. Tai, kad „Zapad“ vyksta pastarojoje šalyje, kur netoli Gardino jau išskleistos ir Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistemos S-300, o kitoje Suvalkų koridoriaus pusėje, Kaliningrade, šalie sienos su Lietuva esančiame Dobrovolskio poligone, verda parengiamieji darbai čia vyksiančių „Zapad“ veiksmams, neišvengiamai neramina Lietuvą ir kitas NATO šalis.
Nepanikuoti, nepervertinti „Zapad“ baubo ir nepasiduoti informacinėms provokacijoms – tokią strategiją šiemet pasirinkusi Lietuva kartu su sąjungininkais atidžiai stebi, kas vyksta pasienyje ir ne tik. Net mažiausios detalės gali pasirodyti reikšmingos.
Pavyzdžiui, apie „Suvalkų koridorių“ kaip terminą įprasta šnekėti NATO, Vakarų šalyse, o apie šią teritoriją dabar jau pirmą kartą viešai prabilo ir A. Lukašenka.
„Mes neketiname nieko pulti. Kam mums to reikia. Ir tai, kad jie sukruto... Tikriausiai labai susirūpino, kad rengiamės atkirsti Baltijos šalis: Suvalkų koridoriumi pasieksime Kaliningradą ir atkirsime Baltijos šalis. Bet juk niekam nereikia tų Baltijos šalių. Mums kad tik savo Baltarusiją apgyvendinti, apie Rusiją net nekalbu“, – pareiškė A. Lukašenka.
Tokie pareiškimai išties gali tebūti informacinio karo dalis, bandant pakurstyti baimes. Juo labiau, kad pirmą kartą įvardijama konkreti teritorija – Suvalkų koridorius, taip tarsi erzinami varžovai.
Kita vertus, „neketiname pulti“ dar nereiškia „neketiname gintis“, juo labiau, kad „gynybos nuo Vakarų“ naratyvai pastaruoju metu ypač stiprinami. Juk imitavus „priešiškų NATO jėgų agresiją“ visada galima „gintis“. Dar daugiau – neįprastai padažnėjusios A. Lukašenkos kalbos apie karą, kitaip, nei 2017-siais skamba ne šiaip eiliniu, o realaus konflikto metu.
Juk pasienyje su Baltarusija vyksta kuo tikriausias ir režimo pradėtas psichologinis karas: pasitelkti ne tik Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos pasieniečiai, kitų vidaus struktūrų pareigūnai, bet ir šių šalių kariai, kurie stebi, kaip skydais ir lazdomis baltarusiai nestūminėja migrantus, kartais pažeisdami sieną. O Baltarusijos režimas, nepaisant visų įspėjimų, sankcijų bei kitų prieš juos taikomų priemonių, regis, nelinkęs nusileisti ir toliau didina įtampą „Zapad“ išvakarėse.
Ar tai yra Kremliaus, kuris vis labiau įsitvirtinęs Baltarusijos jėgos struktūrose – pirmiausiai armijoje ir KGB – suplanuotos provokacijos, ar A. Lukašenkos bandymas prieš derybas Maskvoje parodyti, kad Baltarusija Kremlių gali įtraukti į pavojingą konfrontaciją su NATO, jei nesutiks su Minsko sąlygomis? Tai yra didysis klausimas, į kurį atsakymo gali ir nebūti.
Tokiu atveju iš esmės net nėra svarbu, kuri pusė – Maskva ar Minskas kursto žarijas prieš „Zapad“, mat provokacijos gali būti tiek naudingos, tiek pat ir žalingos abiem režimams – viskas priklauso nuo to, kaip šios jos bus išsuktos ir ko jomis iš tikrųjų siekiama. Bet kuriuo atveju jos yra pavojingos pirmiausiai Lietuvai ir kitoms NATO valstybėms, besiribojančioms su Rusija ir Baltarusija, mat čia du režimai demonstruoja savo ambicijas.
Bet net jei provokacijos ir nesikartotų, o „Zapad“ praeitų ramiai, kaip 2017-siais, be incidentų, glaudesnis Rusijos ir Baltarusijos karinis bendradarbiavimas, o svarbiausia – papildomų rusų karinių pajėgumų įkūrimas Baltarusijoje reikštų papildomas problemas ar bent jau naujus grėsmių šaltinius pirmiausiai Lietuvai. Tarsi esamų A. Lukašenkos keliamų problemų būtų negana.
