„Jaučiuosi panašiai kaip, kiekvienas jaustųsi tokiu atveju. Su tėčiu buvome labai artimi, daug bendravom. Pernai mėnesį kartu motociklais keliavom po Ameriką. Bet jis jautėsi vienišas, nesuprastas. Sirgo depresija ir tai slėpė. Vieną dieną man paskambino ir pasakė, kad viskas“, – DELFI kalbėjo Vilniaus miesto tarybos narys.

Kai paskutinį kartą bendravo, tėtis pasakė, kur padėti raktai, svarbūs dokumentai ir atsisveikino.

„Atlėkus durų neatidarė, – pasakojo M. Majauskas. – Išmušęs stiklą radau jį panaudojusį ginklą, bet dar gyvą. Bandžiau stabdyti kraujavimą, bet sunkiai sekėsi. Vėliau atvažiavo medikai ir išsivežė į ligoninę. Ten jis ir mirė“.

Sunki istorija, kita vertus, kaip pats sako, viena iš tūkstančių: „Po to daug jausmų apima. Klausi savęs, ar galėjai ką nors padaryti, kad būtų išvengta tragedijos. Ką galėjai daryti kitaip. Nemažiau stiprus jausmas – turiu kažko imtis, kad kuo mažiau žmonių patirtų, ką patyriau pats“.

Jei per metus nusižudo 1 tūkst. žmonių, dar 5 tūkst. tiesiogiai ir labai asmeniškai paliečiami savižudybės – šeimos nariai, artimieji, kaimynai, kolegos.

Neįtikėtina: kas dešimtas su savižudybės randu

„Savižudybių skaičiai dideli, bet tai – tik ledkalnio viršūnė. Kaip rodo statistika, dešimt kartų daugiau bando nusižudyti ir patenka į ligonines, dar panašus kiekis žmonių bando nusižudyti ir nepatenka į gydymo įstaigas. Bandžiusių žudytis skaičius auga ir mūsų valstybėje yra pasiekęs neįtikėtinas aukštumas. Galima sakyti, kas dešimtas gatvėje sutiktas žmogus – kėlęs prieš save ranką. Didžioji problema, kad apie tai nekalbame, o kai nutinka – bandoma slėpti“, – įsitikinęs M. Majauskas.

Pasak jo, situaciją būtina, o svarbiausia – įmanoma keisti, pradedant nuo požiūrio į depresiją, kuri dažnai prisideda prie savižudybės.

„Jei žmogus serga gripu, jam duos vaistų, išleis iš darbo gydytis. Dabar jei net susergi vėžiu, atrandi stiprybės apie tai pasakyti kitiems, bet jei ištinka depresija – ne, nes žmonės sakys, kad tau pasimaišė protas. Tačiau būtent dėl depresijos didelė dalis žmonių pakelia ranką prieš save, todėl požiūris į šią ligą turi keistis, kaip ir į psichologo, psichiatro konsultacijas. Pas šiuos specialistus žmonės visame pasaulyje eina, ir aš bendravau dar prieš tėčio savižudybę“, – kalbėjo M. Majauskas.

Kaip prisiminė, jo tėvas dalyvavo Rotary veikloje, kuri rėmė „Jaunimo liniją“: „Aš pats buvau užsiregistravęs ten tapti savanoriu. Taip jau nutiko, kad norėjau padėti kitiems, bet negalėjau padėt savo artimui. Po to įvykio ėjau ir kalbėjausi su geriausiais savo srities specialistais. Esu vienas iš kelių šimtų tūkstančių, kurie susidūrė su savižudybe, todėl rūpėjo išsiaiškinti, ką galėtume padaryti, kad psichologo konsultacija, pagalba nusižudyti bandžiusiam žmogui ir savižudžių artimiesiems būtų reali ir prieinama visiems“.

Skubią pagalbą siūlė už pinigus arba po savaitės-dviejų

Tirdami, kokia reali situacija Vilniaus mieste, savanoriai pabandė paskambinti į poliklinikas prašydami skubios psichologinės pagalbos. „Tačiau vienur buvo pasakyta, kad tokia paslauga mokama, kitoje poliklinikoje patarė kreiptis į psichiatrą ir tik tada bus galima pasikonsultuoti su psichologu, kitose pasakė ateiti po savaitės ar dviejų“, – stebėjosi M. Majauskas, pabrėždamas, jog skubi psichologo pagalba turi būti lengvai pasiekiama. Elementarus dėmesys, pokalbis su žmogumi gali padaryti stebuklus, tad konsultacijos turi būti prieinamos“.

Apie tai miesto tarybos narys kalbėjo su visų pagrindinių Vilniaus poliklinikų vadovybėmis, kurios patikino, kad teiks skubią psichologinę pagalbą pacientams.

Kita M. Majausko minėta problema, kurią psichoterapeutai kartoja daug metų, tai prioritetas medikamentiniam gydymui.

„Vaistams, kurie skiriami depresija sergantiems pacientams, šiandien išleidžiama dešimt kartų daugiau pinigų, nei psichologo, psichoterapeuto konsultacijoms. Taip pigiau? Lengviau? O gal dėl to, kad dideli interesai? Aš nežinau, kaip tai pateisinti, tačiau reikia siekti medikamentinio gydymo ir psichologinių paslaugų teikimo balanso. Konsultacijų pacientams prieinamumas turėtų būti padidintas“, – akivaizdu ekonomistui.

pacientų eilė

Kalbėdamas apie veiksmingos savižudybių prevencijos sistemos sukūrimą Vilniaus mieste, DELFI pašnekovas kelis kartus pakartojo, kad šis tikslas pranoksta siaurus partinius interesus. Konservatoriaus idėjai pritarė ir kartu dirbs Aušrinė Armonaitė iš Liberalų sąjūdžio, socialdemokratas Juras Požėla, asmeninį laiką aukojantys Vilniaus universiteto mokslininkai, tarp kurių prof. Danutė Gailienė, Jaunimo linijos vadovas Paulius Skruibis, psichiatrijos asociacijos nariai, teisėsaugos, sveikatos priežiūros įstaigų vadovai.

„Greičiausiai galime pasiekti, kad būtų užtikrintas skubios psichologinės pagalbos prieinamumas žmonėms poliklinikose. Antras tikslas, kad prieš save ranką pakėlę žmonės psichologinės pagalbos sulauktų dar ligoninėje“, – pabrėžė M. Majauskas.

Atvežami į priėmimo skyrių. Kas toliau?

Vilniuje po bandymo žudytis pacientai dažniausiai atvežami į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę Lazdynuose. Kaip ir kiti pacientai, jie patenka į priimamąjį. Jei bandė nuodytis, iš ten gabenami į toksikologijos skyrių, jei žalojosi – į traumatologijos skyrių. Ir tik įvertinus, jog suicidinė rizika išlieka aukšta, patenka į psichosomatinį skyrių ar psichiatrijos ligoninę Naujojoje Vilnioje.

„Vis dėlto, didžioji dalis žmonių, manau, daugiau kaip pusė, iš ligoninės išeina susiūti, sutvarstyti, išplautu skrandžiu, bet tokios pat baisios psichologinės būklės. Jie negauna psichologo pagalbos ligoninėje, šeimos gydytojai taip pat nesužino, kad jų pacientas turi didelių sunkumų, bandė žudytis“, – spragas vardijo politikas.

Su ligoninės vadovybe jau kalbėtasi apie būtinybę visiems pacientams, kurie bandė kelti prieš save ranką, dar ligoninėje teikti psichologinę pagalbą.

VGPU, ligoninė, traumatologijos punktas, greitoji medicinos pagalba

M. Majauskas kaip pavyzdį minėjo norvegų terminą „rūpesčio grandinė“ ir tikslą nepalikti likimo valiai sunkumus patiriančio žmogaus, pasirūpinti, kad jis gautų emocinę paramą ir psichologo konsultacijas dar poliklinikoje, pagaliau galėtų prisiskambinti į telefoninę psichologinės pagalbos liniją, kuri būtų adekvačiai finansuojama ir galėtų atsiliepti į visus, o ne dalį skambučių, kaip yra dabar.

„Informacija, kad žmogus mėgino nusižudyti, ligoninėje neturi būti pamiršta. Po kurio laiko ligoninės ar poliklinikos psichologas turėtų sukontaktuoti su pacientu, parodydamas elementarų žmogišką dėmesį, pasidomėti, ar jis ne vienišas, o gal patiria problemų, kurias reikia padėti spręsti. Į tai negalima numoti ranka, nes jis išgyvena sunkią traumą ir didelė rizika, jog vėl bandys pakelti ranką prieš save“, – pabrėžė M. Majauskas.

Artimieji nerūpi. Žino iš asmeninės patirties

Mykolas Majauskas

Nusižudžius žmogui rizikos grupėje atsiduria ir jo artimieji, kurie šiandien visuomenei nerūpi. „Tai – faktas, žinau ir iš asmeninės patirties, – patvirtino M. Majauskas, – todėl mane labai įkvėpė apsilankymas vyriausiajame policijos komisariate, kur su pareigūnais ir nevyriausybinių organizacijų vadovais kalbėjome, kaip svarbu, kad policijos pareigūnai po savižudybės artimiesiems suteiktų informaciją, kaip elgtis, kur ieškoti psichologinės pagalbos, kad yra savitarpio pagalbos grupė „Artimiesiems“, kuri visai neseniai įsisteigė ir siekia suburti nusižudžiusiųjų artimuosius, kad galėtų vieni kitiems padėti. To labai reikia.“

Pasak pašnekovo, jeigu broliukas ar sesė pasitraukė iš gyvenimo, o abu buvo registruoti pas tą pačią šeimos gydytoją, labai reikėtų, kad ji po kiek laiko paskambintų ir paklaustų, kaip sekasi likusiam vienam, pasiteirautų, kokios pagalbos reikia tėvams.

„Visa informacija apie pacientų diagnozes, vizitus disponuoja Valstybinė ligonių kasa. Nuasmeninti duomenys turėtų būti pateikti mokslininkams, kad jie galėtų ištirti ir pasakyti, kurioje sistemos grandyje pagalba gali būti efektyvesnė“, – mano M. Majauskas.

Kaip pridūrė politikas, jau lankėsi ir Sveikatos apsaugos ministerijoje: „Tikrai yra už ką juos kritikuoti, tačiau pasižiūrėkime ir ką galime padaryti patys.Savivalda turi pakankamai stiprų galimybių arsenalą: yra sveikatos priežiūros įstaigų, mokyklų steigėja, turi tiesioginį ryšį su seniūnijomis, socialiniais darbuotojais. Taigi, svertų yra“.

Kaip juos geriausiai panaudoti, kad savižudybių ir bandymų žudytis mažėtų, ketvirtadienį miesto savivaldos atstovai spręs kartu su sveikatos priežiūros įstaigų vadovais, akademikais, nevyriausybinių organizacijų atstovais, specialistais.

J. Hilbigas: lietuviai linkę itin drastiškai žalotis

Kaip DELFI patvirtino Savižudybes Vilniaus mieste tyręs gydytojas psichoterapeutas Janas Hilbigas, didžioji dauguma išgyvenusiųjų po bandymo žudytis patenka į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę (RULV) Lazdynuose. Po to gydymas nutrūksta, nes nei su psichologais nei su psichiatras nėra realios galimybės užmegzti pasitikėjimu grįsto kontakto.

„Pacientai vėl skęsta savo kasdienybėje, nes jiems dažnai per sunku patiems kreiptis į psichikos sveikatos specialistus. Čia galbūt padėtų atvejų vadyba arba atitinkamos paslaugos pačioje RVUL“, – mano psichologinių traumų terapeutas.

Tyrime „Savižudiško elgesio charakteristika Vilniaus mieste“, J. Hilbigas savižudybių ir bandymų žudytis statistiką lygino su Švedijos sostine Stokholmu bei Vokietijos Viurtsburgo miestu.

Janas Hilbigas

Kaip parodė palyginimas, ketinimų ir mėginimų žudytis Vilniuje nefiksuota daugiau. Moterų statistika net geresnė. „Tačiau lietuviai vyrai yra linkę labai drastiškai žalotis, dvigubai dažniau renkasi smurtinius būdus, nei vakariečiai ir dėl to žymiai dažniau žūva”, – akcentavo psichoterapeutas.

Nesmurtinėms savižudybėms tyrimo autorius priskyrė nuodijimąsi ar kitaip – vaistų perdozavimą.

J.Hilbigo nuomone, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad mūsų šalyje paplitęs korimasis. „Kaip parodė tyrimas, iš 100 žmonių, kurie kariasi, net 86 miršta. Manau, tai vertas dėmesio faktas, jeigu norime užkirsti kelią savižudybėms“, – sakė specialistas, akcentuodamas būtinybę pasiekti krizėje esančius žmones, kad galėtume jiems padėti ieškoti kitų išeičių.