Patėvio tvirkinta Natalija žaizdų neišsigydo iki šiol: bijau, kad jei jį pamatysiu, neiškęsiu minties, kad jis taip arti manęs

„Negaliu pagalvoti, kad reikėtų sugrįžti ten, kur užaugau. Jaučiu paranoją, kad jį pamatysiu vėl, kad neiškęsiu minties, kad jis taip arti manęs“, – atvirauja Natalija, nuo be galo skausmingų patirčių viename Lietuvos kaime nusprendusi pabėgti emigruodama į užsienį.

Moteriai likimas už itin skaudžią vaikystę, pilną patėvio tvirkinimo, atsilygino savaip: svetur lietuvė rado nuostabų vyrą, kuriam negaili komplimentų už gerumą ir kantrybę, sukūrė šeimą ir augina nuostabius vaikus. Visgi praeities šmėkla, kuri paliko įspaudą visam gyvenimui, dar kaba virš jos.

„Jaučiu fobiją dušui. Negaliu ramiai nusimaudyti, jaučiu paniką, kad kažkas baisaus nutiks. Galiu į dušą eiti tik tada, kai vyras namuose. Tada jaučiuosi saugiau. Einu į grupines terapijas, pas psichologę, geriu antidepresantus“, – dokumentiniame filme „BK 153: prievartos vaikystė“ pasakoja Natalija.

Delfi Plius dokumentiniame filme ji pasakoja apie tai, ką reiškia niekada taip ir nesulaukti teisingumo dėl vaikystėje patirto seksualinio smurto. Jaunos moters istorija yra tarp nenusakomos galybės atvejų, kurie policijai yra nežinomi ir likę be jokios vilties būti išgirsti teisėsaugos – senaties terminas suėjo jau senokai. Tačiau senaties terminas niekada nesukanka lietuvių emigrantės išgyventam pažeminimui ir smurtui. Filmo herojė gailisi, kad pagalbos neieškojo anksčiau ir kitas aukas ragina nedelsti.