Kalbuosi su Edoardo ir man rūpi keletas dalykų. Pirmas – kaipgi ten, priekinėje karo su kovidu linijoje, viskas vyksta? Man svarbus ne epidemiologijos profesoriaus, ne karjeros viršūnę pasiekusio gydytojo, o eilinio slaugytojo žvilgsnis.
Antras dalykas – ką jaučia, kokiomis emocijomis gyvena jaunuolis, kasdien susiduriantis su mirtimi? Nusega elektrodus nuo dar šilto, bet jau nebegyvo kūno, suvynioja į paklodę, įdeda į specialų lavonmaišį, grįžta namo, vakarieniauja. Ar užmiega?
Ir dar vienas dalykas man neduoda ramybės – kodėl jis nori dirbti šį darbą, užuot dažniau nuėjęs paspardyti kamuolį su bendraamžiais? Kam jam viso šito reikia?
Pokalbis su kovido reanimacijos slaugytoju buvo ramus ir dalykiškas. Kartais man net atrodydavo, kad vaikštau kartu su Edoardo po reanimacijos palatą. O kartais atrodydavo, lyg kalbėčiau su Vietnamo ar kažkurio kito karo veteranu. Jokio dramatizmo, jokios romantinės pozos ar didžiavimosi savo – paskutinių atodūsių liudininko – veikla.
– Kur dirbi ir kokios tavo pareigos?
– Aš esu specializuotos COVID-19 susirgimų klinikos reanimacijos skyriaus slaugytojas.
– Ar šioje klinikoje gydomi tik COVID-19 virusu užsikrėtę ligoniai? Kiek joje iš viso lovų? Kiek lovų reanimacijoje?
– Prasidėjus koronaviruso pandemijai čia pradėta gydyti tik vadinamuosius kovidinius ligonius. Turime 120 lovų, keturis skyrius. Mano reanimacijos skyriuje – 24 lovos, tačiau jų nebeužtenka, netrukus bus įrengta dar 10 lovų.
– O kokios ligos buvo gydomos šioje ligoninėje iki pandemijos?
– Tai buvo aukšto lygio specializuota kardiochirugijos klinika. Čia buvo vykdomos įvairios širdies, netgi širdies persodinimo operacijos.
– Kokio amžiaus ligoniai guldomi į tavo skyrių dabar ir pirmosios pandemijos bangos metu?
– Pavasarį daugiausia turėjome pagyvenusių žmonių – aštuoniasdešimtmečių ir vyresnių. Dabar vis dažniau susiduriame su gerokai jaunesniais – šešiasdešimtmečiais ir dar jaunesniais. Pasitaiko ir visiškai jaunų.
– Kokio amžiaus buvo pats jauniausias reanimacijos skyriaus pacientas?
– Mano bendraamžis – 23 metų vaikinas. Jis išgijo.
– Visi tavo pacientai gauna deguonies? Jie karščiuojantys?
– Ne, ligoniai su pirminiais simptomais, tokiais kaip karščiavimas, gydomi terapijos skyriuose. Pas mus guldomi tik tie, kuriems pasireiškia akivaizdūs kvėpavimo funkcijos nepakankamumo simptomai.
– Kitaip tariant, tavo reanimacijos skyrius – dusulio kamuojamų, dūstančių ligonių skyrius?
– Taip, teisingai.
– Papasakok, kas nutinka su ligoniu, kai jis atsiduria kovidinėje reanimacijoje.
– Pirmiausia turiu perkelti ligonį iš neštuvų su ratukais į lovą. Paskui prijungiu įvairius gyvybines funkcijas matuojančių aparatų daviklius, elektrodus. Matuoju kraujospūdį, širdies dūžių dažnį, deguonies koncentraciją kraujyje. Atsižvelgdami į šį rodiklį pradedame plaučių ventiliavimą. Visiems be išimties pacientams įvedu kateterį į šlapimo pūslę.
– Ligoniui ant galvos uždedamas deguonies šalmas ar jis iš karto intubuojamas?
– Viskas priklauso nuo to, kiek pažeista kvėpavimo funkcija. Intubavimas – paskutinė priemonė padėti ligoniui. Iš pradžių bandome kompensuoti plaučių nepakankamumą deguonies kauke arba deguonies šalmu.
– Ar deguonies šalmas yra invazyvi terapija? Ji sukelia ligoniui nepatogumų?
– Ne, tai nėra invazyvus ventiliavimo būdas. Tačiau kai kuriems ligoniams deguonies šalmas sukelia psichologinio pobūdžio problemų.
– Kokių?
– Kartais ištinka panikos priepuolis.
– Ką tokiu atveju tu darai?
– Bandau pacientui paaiškinti situaciją. Šalmą keičiame į intensyvią ventiliaciją per deguonies kaukę. Arba intubuojame.
– Ar reanimacijos pacientai su kvėpavimo nepakankamumo problemomis yra ramūs? Ar atvirkščiai – blaškosi, nerimauja?
– Galbūt tai atrodo paradoksalu, bet tie ligoniai, kuriuos ištinka stiprus deguonies deficito sindromas, yra visiškai ramūs. Jiems sunku arba labai sunku kvėpuoti, todėl kiekvienas pašalinis judesys itin vargina.
– Reanimacijoje jie sėdi ar guli?
– Dažniausiai pozicija – pusiau gulomis.
– Jeigu nepadeda deguonies šalmas, tada tenka intubuoti? Ar intubuotas pacientas lieka sąmoningas?
– Ne, prieš intubavimo procedūrą ligonis užmigdomas.
– Intubavimą atlieka gydytojas? Kiek trunka ši procedūra? Ar ji skausminga?
– Intubuoja gydytojas reanimatologas, tai trunka 15–20 sekundžių. Jeigu ši procedūra būtų atliekama ligoniui esant sąmoningos būsenos, manau, ji būtų skausminga. Galimi du intubavimo būdai: vamzdis per gerklę įstumiamas į trachėją arba atliekama nedidelė chirurginė operacija – tracheotomija.
– Sakei, kad intubavimas yra invazyvus. Ką tai reiškia? Atsiranda kokių nors papildomų rizikų?
– Taip, intubuojant gali būti pažeidžiamos, pavyzdžiui, balso stygos. Bet tai itin reti atvejai.
– Kiek laiko gali užtrukti intubavimas? Keletą dienų?
– Gali užtrukti keletą savaičių. Turime prieš du mėnesius intubuotą ligonį.
– Ar jis pasveiks?
– Tikimybė yra. Bet nedidelė.
– Ar buvo jaunų intubuotų ligonių?
– Taip, antrosios pandemijos bangos metu intubuotų ligonių amžius nedidėja, o mažėja. Pasitaiko, kad tenka intubuoti sulaukusius 45–50 metų.
– Ar ligonis gali atsisakyti intubavimo?
– Taip, gali. Jeigu yra sąmoningas, gali pasirašyti atsisakymo deklaraciją. Jeigu nesąmoningas – intubuojame, nes tai yra vienintelis būdas išvengti paciento mirties.
– Kiek maždaug intubuotų ligonių nepasveiksta, miršta?
– Sudėtinga išvesti vidurkį... Dabar, manau, 3–4 ligoniai iš 10 miršta.
– Teko skaityti, kad jūs, slaugytojai, suteikiate mirštantiems ligoniams galimybę atsisveikinti su artimaisiais, surenkate telefono numerį. Ar taip tikrai būna?
– Pasitaiko visko... Kartais ligonis pageidauja paskambinti, pasikalbėti su artimaisiais prieš intubavimą. Tai suprantama, nes niekas nežino tolimesnės baigties.
– Ar kovido reanimacijoje žmonės miršta sąmoningos būsenos?
– Pasitaiko. Bet retai.
– Tu dažnai matai mirštančius ligonius?
– Taip.
– Ką tau tenka daryti po to, kai ligonis miršta?
– Pirmiausia vykdomos tam tikros protokolinės operacijos, kurios rodo, ar tikrai gyvybinės funkcijos nutrūko. Tarkime, atliekama kardiograma; jeigu per 20 minučių intervalą ji lieka plokščia, tai jau yra fakto patvirtinimas. Paskui aš turiu nusegti elektrodus, atjungti monitorių, nuimti kaukę, ištraukti įvairius vamzdelius. Suglaudžiamos ant krūtinės rankos, mirusįjį įdedame į specialų lavonmaišį.
– Šie vaizdai veikia psichiką?
– Taip. Bet universitete man teko išklausyti specialų kursą, kaip tokiais atvejais reikia elgtis. Mokymo programos tave paruošia susidūrimams su mirtimi.
– Tu baigei universitetą?
– Taip, turiu aukštąjį universitetinį slaugytojo išsilavinimą. Absoliuti dauguma reanimacijoje dirbančių slaugytojų yra baigę aukštąjį mokslą.
– Ar bijai užsikrėsti, susirgti kovidu matydamas savo pacientų kančias?
– Aš jau buvau užsikrėtęs...
– Kur? Ligoninėje?
– Ne. Draugo gimtadienio šventėje... Mūsų ligoninėje įdiegtas itin aukštas sanitarinio saugumo protokolas, tad užsikrėtimo tikimybė menka. Sakyčiau, žymiai lengviau būtų užsikrėsti prekybos centre.
– Koks tavo darbo grafikas? Kiek trunka viena pamaina?
– 12 valandų – nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro. Arba nuo aštuonių vakaro iki aštuonių ryto. Bet neretai tenka skyriuje užtrukti. Tarkime, anądien atvežė ligonį be penkių aštuonios, teko jį priimti, paruošti. Tokiais atvejais, žinoma, papildomų minučių neskaičiuoju. Po šešių valandų darbo yra viena pauzė – nueiti į tualetą, užkąsti, išgerti kavos. Žinoma, jeigu skaičiuotume visą laiką nuo išvykimo iš namų, persirengimo, pasiruošimo darbui iki grįžimo namo, mano darbo diena trunka 14–15 valandų.
– O kiek tokių pamainų per savaitę? Per mėnesį?
– Oficiali riba – 180 valandų per mėnesį. Bet dabar labai trūksta aukštos kvalifikacijos slaugytojų, tad tenka dirbti ir 200–250 valandų per mėnesį.
– Kiek ligonių vienu metu tau tenka prižiūrėti?
– Mūsų priežiūra yra nuolatinė, ligonis stebimas 24 valandas per parą. Pagal reglamentą vienam slaugytojui tenka du kovidiniai ligoniai. Kaip minėjau, dabar jaučiamas darbuotojų trūkumas, todėl tenka dirbti su trimis keturiais ligoniais.
– Kurie darbai, veiksmai skyriuje tave labiausiai vargina? Kurių norėtum išvengti, jeigu būtų galima?
– Galiu pasakyti atvirai – higieninė priežiūra. Paciento švarinimo darbus paprastai atlieka specializuoti sanitarai, tačiau jų irgi trūksta, tad tenka valyti, prausti... Bet kuriuo atveju aš privalau būti šalia, kontroliuoti, ar neiškrito elektrodai, vamzdeliai, laidai.
– Kiek uždirba reanimacijos slaugytojas?
– Įvairiai. Šiaurės Italijoje – daugiau, čia, Romoje, mažiau. Mano atlyginimas – 19 eurų per valandą, neatskaičiavus mokesčių. Jeigu dirbčiau Bolonijoje ar Milane, uždirbčiau dvigubai.
– Ką manai apie vadinamuosius negacionistus, tuos, kurie neigia viruso pavojų ir apsisaugojimo priemones? Jauti jiems neapykantą?
– Ne. Jaučiu absoliutų abejingumą... Tiesa, neseniai į reanimaciją paguldė du negacionistus. Tie vyrai tarp vienos ventiliavimo procedūros ir kitos man prisipažino, kad aršiai neigė... Atsiprašinėjo. Prisiekė, kad išėję iš ligoninės kovos su negacionizmu.
– Prisipažink – naktį sapnuoji mirtį, mirusius?
– Ne. Grįžęs į namus stengiuosi išsimiegoti, ilsėtis, prasiblaškyti. Išeinu į miestą, susitinku su draugais. Stengiuosi gyventi įprastą normalių žmonių gyvenimą.
– Kokia pati svarbiausia charakterio, elgesio savybė tavo – kovidinės reanimacijos slaugytojo – darbe?
– Gebėjimas išlikti šaltakraujiškam. Ramiai analizuoti situaciją, ramiai reaguoti į stresą, nesileisti užvaldomam emocijų.
– Kodėl tu dirbi šį darbą? Juk yra daugybė paprastesnių užsiėmimų 23 metų jaunuoliui?
– Man patinka mano darbas. Kita vertus, jame labai daug adrenalino, įtampos, atsakomybės. Bet man tai irgi patinka.
– Paskutinis klausimas – padedi žmonėms įveikti mirtį, bet tenka matyti ir paskutinį mirštančiojo atodūsį. Jautiesi didvyris?
– Ne... Geriausiu atveju jaučiuosi eilinis karo su kovidu karys.