Tai gana tipiška stiprių moterų šalimi vadinamoje Lietuvoje, – kartojo DELFI skaitytojai, aktyviai rašę vyrui, prašiusiam patarimo, kaip elgtis su tėvais, o ypač mama, kuri žlugdo jo gyvenimą ir santykius su merginomis.
Mažiau tipiškas mama prisistačiusios moters komentaras leido suprasti, kaip situaciją mato antroji pusė, kuriai neretai net nesuteikiamas žodis viešumoje.
„Nemanau, kad nuvykdama pas savo sūnų turėčiau jam prieš tai dar pranešti. Jeigu jau tokie „išauklėti“, „savarankiški“, gal tuomet nežliumbkit vėliau. Mano sūnus labai vyriškas, savo šeimoje „ant visko“ turi tvirtą nuomonę, bet mamos, kaip pareiškė, jam neviršys jokia žmona. Mano sūnui mama yra kažkas šventesnio nei kitiems, kaip matau. Gal todėl, kad visuomet buvau sūnui draugė ir patarėja numeris vienas, o jums plevesėlės nepadės nei emigracija, nei nusidangenimas į kitą pasvietį toli nuo tėvu. Prisidirbę puolat vėliau prašytis jų pagalbos“.
Nurodinėdavo kaip ir kada mylėtis
Kaip teigė nenorėjusi vardu prisistatyti DELFI skaitytoja, ji su vyru išsiskyrė vien dėl anytos, nes kišosi visur ir visada.
„Jūs net neįsivaizduojat, kokių žmonių gali būti, kaip manipuliuoti, psichologiškai terorizuoti. Mano tėvai buvo normalūs, tai neįsivaizdavau, kad tokių "motinėlių“ gali būti. Ji net nurodinėdavo kaip ir kada mano vyrui mylėtis. Kaip apsirengusi aš turiu eiti į svečius, kitaip drausdavo jam su manimi kartu eiti. Iš principo pats mano vyras nebuvo blogas, bet motina – Dieve apsaugok. Atrodė, kad jis jos apžolintas, kaip kokios raganos. Visais klausimais motina pertardavo. O jei neklausydavo, krisdavo ant žemės, esą, širdis, kviesdavo greitąją. Totalus durdom“.
Kaip pastebėjo kita DELFI skaitytoja, motinos labiau manipuliuoja sūnumis, nei dukromis: „Čia turbūt dėl nenusisekusio santykio su vyru, sudeda visas viltis į savo sūnų tarsi vyro pakaitalą. Ir viskas gerai, kol sūnus klauso. Bet kai nepaklūsta mamos norams, prasideda jos negalavimai, skundai, nuotaikos nebuvimai. Ir viskas pasitaiso, kai sūnus „pagaili“ mamos. Didžiosios manipuliatorės. Ir atvirai nepakalbėsi, nes jos nepripažins to“.
Pasaulis – pavojingas, be mamos sūnus tiesiog pražus
Ar tikrai neverta kalbėtis? Kaip išsivaduoti nuo dominuojančios mamos, o auginant sūnų netapti anyta – velnio pramanyta, DELFI klausė Gražinos Mongirdienės, kuri veda komunikacijos seminarus Susitikimai.lt pažinčių klube.
Komentuodama DELFI publikuotą vyro istoriją, G. Mongirdienė pasiūlė į problemą pažvelgti kitu rakursu. „Situacijos, kurioje visi nelaimingi, dalyviai – suaugę žmonės. Tos pozicijos ir laikykimės. Kad ir koks santykis būtų tarp žmonių (tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos, draugų, kolegų), manipuliavimas kitais yra neleistinas“.
Komunikacijos ekspertei panašu, jog minimu atveju, sūnui bandoma įteigti, neva pasaulis – labai pavojingas ir subtiliais ar nelabai subtiliais būdais vis rodoma, kad sūnus vienas tokiame pasaulyje neišgyvens.
„Atėjo laikas, kai sūnus suprato kokią, galbūt net nepataisomą, žalą jo gyvenimui padarė tokie gelbėtojo ir aukos santykiai. Bet, kaip ir būdinga dramos trikampyje, dabar sūnus virto persekiotoju, o tėvai tariamomis aukomis. Suteikti galimybę tęsti šias manipuliacijas, tai reiškia prisidėti prie jų palaikymo. Tai tikrai nepagerins santykių ir nepadidins tarpusavio meilės. Greičiausiai visa peraugs į neapykantą ir visišką orumo praradimą“, – komentavo G. Mongirdienė.
Dažniausia klaida
Ar reiktų kalbėtis? Atsakydama į šį klausimą DELFI pašnekovė įspėjo: Kartais mums atrodo, ,,dabar kaip pasakysiu” ar ,,padarysiu” ir viskas staiga pasikeis, staiga aplinkui visi viską supras ir viskas atsistos į savo vietas.
„Pamirškite apie sidabrines kulkas. Niekada nerasite vienintelio posakio ar veiksmo, vieno sprendimo, kuris stebuklingai pagerins santykius ir gyvenimo kokybę. Tai neturi didelės įtakos santykių dinamikai. Šiuo atveju visa tai tikriausiai pasitvirtintų. Rezultatai būtų nuspėjami. Tėvų pozicija ko gero išliktų ta pati – vienašališkai kontroliuoti, „visada laimėti, niekada nepralaimėti”, – sakė komunikacijos ekspertė.
Deja, kaip mes visi žinome iš asmeninės patirties, vien tėvų statusas, nors ir vertas pagarbos, neuždeda šventumo aureolės, nepadaro neklystančiais. G. Mongirdienės žodžiais, kiekviena mama ar tėtis, giliausiai paanalizavę save, galėtų pasakyti, jog jiems patiems dar yra erdvės augti. Dažnai net daugiau nei jų vaikams.
Kaip elgtis su nepaisančiais tėvais. Konkrečiai
DELFI pašnekovės nuomone, aprašytu atveju galbūt būtų galima nuoširdžiai viską išdėsčius laiške tėvams, laikinai nutraukti su jais bendravimą. Tai skausminga, bet tik per tokias gyvenimo pamokas mes keičiame savo nuostatas ir vertybes ir sudarome sąlygas naujai pradžiai, besiremiančiai užuojauta, meile ir atvirumu.
Susikūrusi šeima reikalauja intymumo. Ir jei sūnui vis dar neleidžiama „palikti tėvo motinos“ ir „šlietis prie savo žmonos”, santuokoje tikrai kils problemų.
„Palikti savo tėvus” nereiškia juos ignoruoti ar neskirti jiems laiko. Tai reiškia, kad naujoji šeima yra didesnis prioritetas nei ankstesnioji. Jei abu sutuoktiniai nesivadovauja šia nuostata, rezultatas liūdnas – vienybės ir intymumo stoka“, – pabrėžė G. Mongirdienė, pateikdama galimą pavyzdį ir kaip tokiu atveju elgtis.
Kur nuveda nuolaidžiavimas „dėl šventos ramybės“
Anyta marčios akivaizdoje sako ką nors skaudinančio, tarkim: „Prisimeni savo buvusią draugę, Andriau? O, ji turėjo puikų skonį“. Arba: ,,Jei nebūtum vedęs, jau būtum apsigynęs daktaro laipsnį“. Anyta, gal būt pati nesuvokdama, bando pradėti kovą su marčia. Sūnus, dažniausiai visai aiškiai suvokdamas tokių įžeidinėjimų priežastis, dėl ,,šventos ramybės“ įprastai pratyli, nors jo žmona tikisi būti apginta. Taip atveriamas kelias tolimesnei kovai ir riba perkeliama toliau.
Žmonės mėgsta tikrinti ribas ir tai padarę modeliuoja panašų elgesį, kol jis tampa jiems norma.
Kaip tai sustabdyti? Pirmiausiai, atpažinti ir įvardyti jį. Jei manote, kad jumis manipuliuojama atvirai, iškelkite šį klausimą. Tai labai paprasta.
Vadovaukitės skaidrios komunikacijos principais. Tiesiog išsakykite garsiai savo mintis ir pasitikrinkite prielaidas, kurios, beje, gali būti ir neteisingos.
Venkite ginybiško elgesio. Tam pasitarnauja nuostata, jog žmogus tikriausiai turi geriausias intencijas vienaip ar kitaip elgdamasis. Tokia nuostata padės išsakyti savo nuomonę ir nuoširdžiai teirautis, ką mano kitas žmogus.
Vienu iš minėtų atvejų galima sakyti: „Mano buvusi draugė turėjo puikų skonį, bet kodėl tu dabar tai prisiminei?“ Arba: „Nematau sąsajų tarp mano santuokos ir doktorantūros studijų. Kokias tu matai?“ Ramus, dažnai abiem žinomo fakto konstatavimas ir atviras klausimas užkerta kelią galimoms manipuliacijoms.
Manipuliatoriui nebėra prie ko prikibti, nėra kaip tęsti savo puolimo, nes mes nepalengviname jam darbo, nesuteikiame „kuro“ naujoms manipuliacijoms.
Bet kuris atsakymas, kuriame kalbame tik apie save, padeda tašką. Jei tokie atviri klausimai vis dėlto neužkerta kelio tolimesnei kovai tarp dviejų šeimų, vadinasi, prasidėjo atvira agresija. Ką su tuo daryti, kiekvienas turi spręsti asmeniškai.
Galimybės dvi: likti su kaukėmis ir dėtis, kad viskas gerai, „bijant sugadinti santykius”, nors santykiai jau „yra sugadinti” arba nusiimti kaukes ir daryti pasirinkimus prisiimant visą suaugusio žmogaus atsakomybę už juos.