Žiniasklaida jau paskelbė, kad praėjusios Seimo sesijos pabaigoje seniai angažuoti Lietuvos narystės NATO priešininkai – Seimo nariai Egidijus Klumbys ir Julius Veselka – surinko 31 Seimo nario parašą po kreipimusi į Konstitucinį Teismą dėl kai kurių Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatų atitikties Konstitucijai. Kreipimąsi pasirašė ir visų parašus patvirtino Seimo Pirmininko pavaduotojas Alfredas Pekeliūnas.
Atrodytų, kas gi čia tokio, jog Seimo nariai apskundė Konstituciniam Teismui vieną įstatymą. Tačiau Įstatymas šiuo atveju nėra eilinis, jis iš esmės įgyvendina Šiaurės Atlanto Sutarties principus, įskaitant kolektyvinės gynybos principą, kuris yra kertinis NATO principas. Tai buvo svarbiausias įstatymas Lietuvos integracijos į NATO kelyje, kurio nuostatų konstitucingumo klausimas jį priiminėjant buvo išsamiai svarstytas Seimo komitetuose dar 2002 metais. Jo reikėjo tam, kad būtų aiškų sprendimų priėmimo mechanizmas įgyvendinant Šiaurės Atlanto Sutartį Lietuvoje ir Lietuvos įsipareigojimus pagal šią Sutartį. Savo reikšme Įstatymas iš esmės prilygo Šiaurės Atlanto Sutarties ratifikavimui.
Svarstymų Seime metu buvo prieita išvados, kad Lietuvos stojimui į NATO nereikia Konstitucijos pataisų, kad Konstitucija netrukdo pagal Šiaurės Atlanto Sutartį Lietuvos užpuolimu laikyti ir kitų Aljanso šalių užpuolimą, tokio užpuolimo atveju suteikti užpultoms Aljanso šalims visą įmanomą pagalbą, taip pat Konstitucija nedraudžia tiesioginio Lietuvos užpuolimo atveju prašyti kitų NATO šalių pagalbos ir ją gauti, priimti Lietuvoje jos gynybai būtinas NATO sąjungininkų pajėgas. Konstitucijoje vartojamos dvi sąvokos „karinės bazės“ ir „kariuomenės daliniai“ nėra lygiareikšmės, todėl Lietuvai ginti būtini kitų šalių kariuomenių daliniai gali atvykti į šalį, nes pagal Konstituciją draudžiamos tik užsienio valstybių karinės bazės, suponuojančios nuolatinį ar ilgalaikį (su nustatyta bazės teritorija, kurioje Lietuva neturėtų jurisdikcijos), o ne tikslinį gynybinį kitų šalių kariuomenės dalinių dislokavimą.
Tačiau daugiau nei 1/5 Seimo narių tai atrodo nėra akivaizdu. Jie abejoja kertiniais Lietuvos saugumo ir gynybos politikos principais, Šiaurės Atlanto Sutarties (NATO) principais ir laiko juos netinkamais bei prieštaraujančiais Lietuvos Konstitucijai.
Priminsiu, kad kertinė Šiaurės Atlanto Sutarties nuostata yra jos 5 straipsnis, įtvirtinantis kolektyvinės gynybos principą. Jo šerdis – nuostata, kad vienos Aljanso šalies užpuolimas reiškia visų Aljanso narių užpuolimą. Iš jos kyla ir svarbiausias NATO valstybių narių įsipareigojimas padėti viena kitai ginkluoto užpuolimo atveju. Taigi tapusi NATO nare, Lietuva laiko jos ginkluotu užpuolimu ir kitų NATO šalių užpuolimą. Tai, beje, aiškiai įrašyta Seimo narių ginčijamo Įstatymo preambulėje. Todėl Įstatymas tik nustato Respublikos Prezidentui ir Seimui prievolę veikti kitų NATO šalių užpuolimo atveju lygiai taip pat, kaip kad jie veiktų tiesioginio Lietuvos užpuolimo atveju, - priimti sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įskaitant pagalbą užpultiems sąjungininkams. Savo kreipimesi 31 Seimo narys mano, kad visa tai nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucija, vadinasi, ir su Lietuvos saugumo bei gynybos politikos interesais.
Įstatymas taip pat nustato, kad tiesioginio Lietuvos užpuolimo atveju Respublikos Prezidentas ir Seimas privalo atlikti savo konstitucines pareigas priimdami sprendimus dėl gynybos nuo agresijos, įskaitant leidimą atvykti į Lietuvą ir panaudoti jos gynybai kitų NATO šalių pajėgas. 31 Seimo nario manymu (beje, išsamiau negrindžiamu), to Lietuva negali daryti, nes tai tariamai prieštarauja jos Konstitucijai (skirsniui „Užsienio politika ir valstybės gynimas“), taigi ir valstybės užsienio, saugumo bei gynybos politikos interesams. Tokiu būdu šie Seimo nariai mano, kad agresijos atveju Lietuva turėtų gintis viena ir neprašyti sąjungininkų pagalbos.
31 Seimo nario kreipimesi į Konstitucinį Teismą yra išdėstytas jų požiūris ir į kitas, mažiau reikšmingas Lietuvos užsienio, saugumo bei gynybos politikos nuostatas. Pavyzdžiui, iš kreipimosi aišku, kad Seimo nariai mano, jog Seimui atostogaujant Respublikos Prezidentas neturėtų teisės nedelsiant siųsti karių į užsienį, jei prireiktų suteikti pagalbą NATO nepriklausančiai šaliai (kad ir Gruzijai) arba gelbėti Lietuvos piliečius užsienyje, kad krašto apsaugos ministras neturėtų teisės įsakyti Lietuvos karinių oro pajėgų orlaiviui evakuoti Lietuvos piliečių iš Rusijos agresiją patiriančios Gruzijos, kad Lietuva negalėtų bendradarbiauti su Ukraina kartu su lenkais kurdama bendrą karinį vienetą LITPOLUKRBAT, ir t.t., ir pan. Iš kreipimosi taip pat aišku, kad jį pasirašę Seimo nariai neskiria ginkluotųjų pajėgų panaudojimo nuo jų rengimosi karinėms operacijoms, todėl jų nuomone, visus sprendimus dėl bet kokių Lietuvos kariuomenės pratybų, dėl nors vieno Lietuvos kario išvykimo mokytis į užsienį ar užsienio kario atvykimo panašiais tikslais čia turėtų priimti tik Seimas, tarsi nebūtų Seimui už tai atsakingos Vyriausybės, krašto apsaugos ministro bei kariuomenės vado.
Žinoma, galima nekreipti į visa tai dėmesio, nes labai abejotina, ar tokį 31 Seimo nario požiūrį palaikys Konstitucinis Teismas. Tačiau negalima pamiršti ir to, kad Seimo nariai visų pirma yra valstybės politikai ir jų kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra ne tik ir ne tiek jų teisinės nuomonės (ar, atvirkščiai, teisinio neišmanymo) pareiškimas, o labiau ir pirmiausia jų politinių nuostatų demonstravimas. Turėdamas tai omenyje, turiu padaryti vieną išvadą, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą pasirašiusiems daugiau nei 1/5 Seimo narių (31 Seimo nariui) nepriimtina Lietuvos narystė NATO, nes jiems nepriimtinas svarbiausiasis NATO principas – kolektyvinė gynyba. Konkrečiai, šie Seimo nariai mano, kad Lietuva negali laikyti kitų NATO narių užpuolimo savo užpuolimu, kad Lietuva neturi teikti pagalbos tiesiogiai užpultoms kitoms NATO narėms, kad Lietuva negali prašyti kitų NATO šalių pagalbos jos tiesioginio užpuolimo atveju. Tai labai įdomiai ir pikantiškai atrodo šiandieninės Rusijos agresijos prieš Gruziją kontekste, nors, matyt, Seimo narių kreipimasis rengtas atsakant į anksčiau Lietuvoje kilusias diskusijas dėl galimo JAV priešraketinės gynybos skydo elementų dislokavimo šalyje.
Kadangi manau, kad Lietuva turi teisę žinoti savo „didvyrius“, pakartoju žiniasklaidoje nuskambėjusias kreipimąsi pasirašiusiųjų Seimo narių pavardes. Kreipimąsi pasirašė vienas, tačiau neeilinis, valstiečių liaudininkų atstovas – A.Pekeliūnas. Jį taip pat pasirašė 9 iš 11 „Tvarkos ir teisingumo“ partijos frakcijos Seime narių (E.Klumbys, R.Ačas, V.Galvonas, D.Barakauskas, V.Mazuronis, J.Ramonas, P.Gražulis, J.Veselka, O.Valiukevičiūtė), 21 iš 23 Darbo partijos frakcijos narių (V.Baltraitienė, J.Pinskus, Z.Mikutis, L.Graužinienė, M.Žymantas, S.Girdauskas, P.Vilkas, E.Karpickienė, Z.Žvikienė, S.Bucevičius, V.Draugelis, D.Mikutienė, V.Bukauskas, A.Bosas, V.Gedvilas, R.Bašys, A.Pitrėnienė, R.Visockytė, R.Kšanienė, J.Zinkevičiūtė, V.Martinkaitienė).
Iš to darytina dar viena artėjančių Seimo rinkimų kontekste svarbi išvada: kad ir ką garsiai kalbėtų ir deklaruotų šių partijų atstovai, „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos (ir vienas iš valstiečių liaudininkų lyderių) savo praktiniais žingsniais liudija nusiteikimą prieš Lietuvos narystę NATO, prieš jų pačių oficialiai skelbiamas politines nuostatas. Atrodo, kad tikrasis, o ne deklaracinis, požiūris į NATO galėtų būti vienas iš svarbesnių veiksnių takoskyrai tarp vadinamų tradicinių ir netradicinių partijų nubrėžti, tikrajai Lietuvos kaimyninių valstybių įtakai šalies vidaus politikai išsiaiškinti.