DELFI kalbinti santykių specialistai aiškino, kad santykių krizės neišvengiamos kone kiekvienoje partnerystėje, tačiau vienas jų galima išspręsti, o štai kitos – kertiniai taškai, kuriuos priėjus kelio atgal nebėra.

Žingsnis, po kurio padaugėjo skyrybų

Santykių ir skyrybų psichologas Mykolas Truncė pasakojo, kad tūkstančius metų, kai tik atsirado monogaminės šeimos, santuokos egzistavo pagal paklusimo modelį – vyras buvo skelbiamas šeimos galva, o žmona turėjo jam paklusti.

„Tai buvo dėsninga, nes vyras buvo ir fiziškai stipresnis, ir galėjo mokytis, dirbti. Tuo metu moteris sėdėjo namuose, kalbant vaizdžiai, buvo tarp tvarto ir virtuvės. 1948 m., kai po Antrojo pasaulinio karo Europos šalys priėmė visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, buvo sulygintos vyro ir moters teisės. Ir nuo to laiko mes stebime skyrybų bumą. Jei 1950 m. Lietuvoje buvo 624 skyrybos, tai 1990 m. – jau 12 747. Dabar išskiria pusė tiek porų, kiek susituokia“, – pastebėjo jis.

Anot psichologo, žmonės vis dėlto yra pratę gyventi pagal paklusimo modelį, tad, nepaisant propaguojamos lygybės, tai vienas, tai kitas partnerį vis stengiasi „pakišti po padu“.

„Tačiau nė vienas atvejis netenkinta, o dabar yra galimybių gyventi kažkur kitur – gali išsinuomoti ar butą, ar kambarį, abu sutuoktiniai paprastai dirba, nebenori kentėti, tai ir skiriasi. Prieš kokį 100-200 metų žmonės daugiausiai gyveno kaimuose, kur taip lengvai neišeisi, trobos nepasistatysi, tad šeimos ir buvo laikomasi“, – aiškino M. Truncė.

Bėgdami nuo problemų šoka nuo vilko ant meškos

Jo teigimu, dar viena priežastis, auginanti skyrybų skaičių, yra ta, kad paprastai nemokame bendrauti kaip lygus su lygiu.

„Kai nemoka bendrauti, partneriai įžeidžia vienas kitą neretai ir patys to nenorėdami, nesuprasdami lyčių skirtumų, neįvertindami kito žmogaus ypatumų. Įžeidžia, įsižeidžia, bando atsilyginti, kanda ir taip sunaikina pagarbą, su kuria pranyksta ir emocinis ryšys, o tuomet nebesinori ne tik kad apkabinti ir bučiuoti, bet net ir žiūrėti į tą pusę. Nelieka ir sekso. Tada vyras pradeda ilgiau užtrukti darbe arba susiranda kitą darbą, susijusį su komandiruotėmis, tarkime, tolimųjų reisų vairuotojo. Atlyginimas puikus, žmona nepjauna jo su mediniu pjūklu, jis yra laisvas. Kiti išvažiuoja į Londoną uždarbiauti“, – dėstė psichologas.

Pasak M. Truncės, kai sutuoktiniai ima gyventi atskirai, nelieka bendrų susisaistymo taškų – būsto, jie nesimyli, atskirai valdo finansus, tad ir pradeda kelti klausimus, tai ką tuomet kartu veikia.

„Čia dar pasipainioja kairėje kokia patraukli moterėlė ir, atrodo, kad su šia mašina jau važiuosiu be avarijų. Bet yra tokia liaudies patarlė: „Nuo vilko ant meškos“. Antros santuokos yra mažiau patvarios už pirmas“, – sakė psichologas.

Vidutinė gyvenimo kartu trukmė – 13,5 metų

Anot pašnekovo, lyčių vaidmenys intensyviai keičiasi, o kaip sugyventi lygiavertėje santuokoje, praktiškai niekas nemoko.

„Mes žinome tokį terminą „medaus mėnuo“, paskui būna „medaus metai“, o vėliau prasideda eilinis, normalus, rutininis gyvenimas. Tačiau aš manyčiau, kad didesnę įtaką santykiuose turi ne kartu praleistas laikas, o trečio asmens atsiradimas – kalbu apie vaiką. Jis iškreipia santykius – jau nebe dviese apsikabinę vaikštome, o reikia vaiką nešioti, atsiranda įvairių sunkumų. Šiuo sunkesniu gyvenimo periodu, nemokant kurti darnių santykių, pastiprinančiai bendrauti vienas su kitu, ir kyla konfliktai“, – tikino specialistas.

M. Truncės teigimu, apie 10 tūkst. per metus besiskiriančių porų gyvenimo kartu trukmė – maždaug 13,5 metų.

„1, 2 ar 3 vaikučiai pagimdyti, užauginti, tačiau sutuoktiniai nebeišlaiko išbandymų ir bėga vienas nuo kito“, – sakė pastebėjęs jis.

Kada suprasti, kad jau pabaiga

Paklaustas, ar visas santykių krizes galima įveikti, o gal yra kokių elgesio aspektų, kurie parodo, kad stengtis nebeverta, M. Truncė aiškino, kad viskas priklauso nuo stadijos, kur santykiai atsiduria.

„Jei, pavyzdžiui, vyras pasižymi logiškumu, nuoseklumu, prie altoriaus pasakė, kad myli ir, žinok, žmona, kol nepasakiau priešingai, taip ir bus, tai, kai jis pasako: „Nemyliu“, įkalbinėti jau per vėlu. Riba jau peržengta. Jei toks vyras pakeistų sprendimą, grįžtų, labai save žemintų, blogai jaustųsi ir tai nė kiek nepagerintų santykių. Arba žmona taip pat gali pasitraukti iš santykių. Kaip tik šiandieną turėjau atvejį, kai moteris su dviem vaikais išsikraustė ir griežtai pasakė, kad negyvens su tokiu vyru, kuris jos negerbia, įžeidinėja. Vienintelis būdas jiems išsaugoti santykius – pasikeisti. Pakeisti elgesį, kuris atneša jiems abiem nepageidaujamas pasekmes“, – įsitikinęs psichologas.

Jo teigimu, nors yra teorijų, kurios teigia, kad žmogaus asmenybė susiformuoja 25-30 gyvenimo metais ir nekinta iki mirties, gyvenimui įspyrus į užpakalį, patyrus įvykius, kurie priverčia permąstyti vertybių sistemą, pokyčių paprastai galima tikėtis.

„Tačiau kai vyras ima vis užtrukti darbe, tai yra paskutinis skambutis moteriai. Kai žmona ar vyras stengiasi kuo mažiau laiko praleisti namie, o kitas partneris nieko nekeičia, neišvengiamai artėja momentas, kai nėra kelio atgal“, – aiškino M. Truncė.

Kas kaltas dėl iširusios šeimos?

Čia jis uždavė ir klausimą – kuo skiriasi atmintis ir šiukšlinė? Anot psichologo, šiukšlinė yra toks daiktas, kurį pripildžius galima ištuštinti ir turėti švarią, o štai atmintyje lieka viskas.

„Kiekvienas mūsų adresu išgirstas užgaulus žodis tarytum pjausto širdį ir palieka randus iki mirties. Todėl, jei širdis jau sužalota, yra tikimybė, kad ji ir toliau bus pjaustoma, žmogus supranta, kad niekas nepasikeis, jis tiesiog pasitraukia nuo tokį poveikį darančio partnerio“, – tikino psichologas.

Dėl to, jo teigimu, jei jau vyras išėjo iš šeimos, atsakomybę dėl to turėtų prisiimti moteris, o jei nutinka priešingai – vyras.

„Aišku, santykiai yra dviejų žmonių tarpusavio sąveika, tačiau vienas sutuoktinių, pakeitęs savo elgesį, pakeičia ir sutuoktinio elgesį, tad pasikeičia ir jų santykiai“, – aiškino M. Truncė.

Įvardijo vieną didžiausių vertybių

Psichologas pasakojo neseniai atlikęs ir tyrimą, kokios etninės grupės Lietuvoje dažniausiai skiriasi. Paaiškėjo, kad stipriausios santuokos – tarp žemaičių, o silpniausios – tarp aukštaičių.

„Žemaičiai yra tarsi labiau stabilesni, o aukštaičiai – lengvesni, karštakošiai. Ši savybė sugadina santykius, pakerta emocinį ryšį, tad vietoje traukos atsiranda atstūmimas. Būtent įsikarščiavus, pasakius blogą žodį, pažeminus antrosios pusės širdis žalojama. Todėl tos santuokos ir nutrūksta, nes jos „stovi“ ant emocinio ryšio. Viena didžiausių vertybių – pagarba“, – mokė jis.

Tai, M. Truncės teigimu, reiškia ne tik tą, kad reikia gerbti vienas kitą, bet ir, priminė, priimti sutuoktinio elgesio ypatumus.

Nesugebame mylėti besąlygiškai ir nenorime to mokytis

Tuo metu šeimos konsultantė, psichoterapeutė Aurima Dilienė DELFI sakė, kad į santuoką reikia investuoti. Jos teigimu, viena dažniausių skyrybų priežasčių – nesugebame mylėti besąlygiškai ir nenorime to mokytis.

„Dažniausiai investicijos į santuoką yra sutuoktinių posistemės stiprinimas, išlaikymas. Moksliškai žiūrint, šeima egzistuoja kaip sistema. Paprastai ji susikuria, kai susitinka du žmonės, apima įsimylėjimo etapas, šokoladinis, kai viskas gražu ir tie visi kito žmogaus bruožai atrodo tinkami. Viską, kas neigiama, paverti teigiamais ir manai, kad viskas yra gerai. Tačiau po kurio laiko įsimylėjimas praeina, tai yra cheminis procesas, gal gamta taip sukūrė, kad tos poros susidarytų. Kiek žmogus gali būti gražus ir geras, jis tiesiog stengiasi būti toks, tačiau ilgainiui pavargsta“, – aiškino A. Dilienė.

Jos teigimu, kai žmonės ima gyventi kartu, jie neišvengiamai pradeda ir būti savimi – atsiveria, nusimeta kaukes, atsipalaiduoja.

„Mes esame ir geri, ir blogi tuo pačiu metu. Tai yra būtina pripažinti. Dažnai mes nenorime to padaryti, negalime drąsiai pasakyti turintys trūkumų, kartais tingintys ar esantys lėti. Ir pirminiame santykių etape mes dedame pastangas, kad atrodytume puikiai, bet po to pavargstame. Sako, meilė trunka 2 metus. Tai maksimaliai dvejus metus ir galima apsimesti“, – sakė šeimos konsultantė.

Aurima Dilienė

Meilė reikalinga tuomet, kai partneris to nusipelno mažiausiai

Anot jos, kai du partneriai „tampa savimi“, susiduria su iššūkiu – ar sugebės priimti kitą žmogų, mylėti jį be jokių sąlygų.

„Galima palyginti su tėviška meile – kai gimsta kūdikis, jis verkia, tuštinasi, tačiau mama vis tiek jį myli. Vėliau jau atsiranda papildomų sąlygų, tarkime, jei ko nepadaro, sako: „Aš tavęs nemyliu“, pasikeičia elgesys. Tai problema. Ir tai yra viena problemų, kuri nulemia skyrybas – mes nesugebame, neišmokstame, neturime patirties iš savų šeimų mylėti besąlygiškai. Tokį žmogų, koks jis yra“, – dėstė A. Dilienė.

Pritarianti ji sakė ir požiūriui, kad žmogui reikalinga meilė kaip tik tuomet, kai jis jos nusipelno mažiausiai.

„Tada, kai mums nesiseka, viskas griūva, praradote pinigus ar dar kažką, šalia esantis žmogus turi priimti Jus tokį. Mes laukiame, kad mus mylės tokius, tačiau kitam gal pasirodo, kad ne toks gal tu gražus, kaip atrodei pirmus dvejus metus“, – konstatavo specialistė.

Nevertina savęs, todėl nevertina ir kitų

Pasak A. Dilienės, dažnas žmogus anksčiau įvardytus dalykus žinodamas, siekia būti mylimas, tarsi nori uždirbti tuos palankumo taškus. Tačiau taip besielgdamas jis išvargsta, tampa nelaimingas, nes negali atsipalaiduoti ir ima kelti didelius lūkesčius partneriui.

„Todėl labai svarbu, visų pirma, pačiam save pamilti, suprasti, kad esu toks, koks esu. Orumo sąvoka, savivertė – labai aktualu, bet Lietuvoje egzistuoja problema, kad žmonės nepasitiki savimi. Lietuviai mano, kad nėra vertingi, iš esmės. Tačiau jei jau tu esi, tu esi unikalus, vertingas kaip gyvybė ir koks tu bebūtum, esi vertas pagarbos“, – suprasti ragino ji.

Psichoterapeutė pabrėžė, kad kai negali įvertinti savęs, gerbti ir mylėti už nieką, negali to paties justi ir kitam. Paprasčiau tariant, jei tu nesi vertė, tai ir kitas nėra vertė, tad jei jis yra negražus, neturi pinigų ar serga, jis nevertingas.

Kritinis taškas, kai gelbėti santykių neverta

Tokį mąstymą, jos teigimu, galima pakeisti, tačiau, žinoma, tai sudėtinga ir atima šiek tiek laiko – reikia mokytis.

„Yra labai paprastų dalykų, kurių galima išmokti. Tarkime, 5 meilės kalbos – kaip mylėti žmogų, kaip kiekvienas žmogus supranta meilę. Tai nėra tik emocijos, tai veiksmai ir savijauta, kaip su manimi elgiasi. Tai galima išmokti lygiai taip pat kaip užsienio kalbą ir gyventi labai puikiai“, – sakė ji.

Paklausta, o gal vis dėlto yra tam tikri kritiniai taškai, po kurių gali suprasti, kad gelbėti santykius nebeverta, A. Dilienė sakė, kad, iš tiesų, galima tokių įžvelgti.

„Konsultuoju daug porų ir pastebiu, kad yra vienas svarbiausias kriterijus – gelbėti santykius turi norėti abu. Tačiau pirmą žingsnį dažniausiai žengia vienas žmogus. Jis daro kažkokius veiksmus, norėdamas parodyti, kad stengiasi, myli ir šį jausmą nori išlaikyti, mokytis, pakviečia ir kitą prisijungti, nes šeima yra komandinis žaidimas, bet, būna, kad kitas žmogus kategoriškai to atsisako.

Gal šeimoje buvo smurtaujama, vyravo agresija, yra kokia patologija, su kuria negali taikstytis, tuomet vienas nori, kitas ne, tada jau viskas. Neužtenka tik vieno žmogaus didelio noro. Reikia, kad to norėtų ir kitas“, – sakė pastebėjusi ji.