„Aš kol kas jokio savo kandidatavimo nesu nulėmusi ar apsprendusi. Turiu dar laiko apie tai pagalvoti“, – sakė M. Navickienė.
Ministrė pernelyg nesureikšmina ir sulaukto dėmesio vadinamosios „čekiukų“ krizės metu, kai Vyriausybės likimui pakibus ant plauko, į ją kaip į galimą naują Ministrų kabineto lyderę krypo daugelio akys. Priešingai – M. Navickienė tikina, kad džiaugiasi galėdama pateisinti jai keliamus lūkesčius kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovei. Todėl ir scenarijų, kai tektų pakeisti premjerę Ingridą Šimonytę, kuri, pasak jos, yra geriausias dalykas, ištikęs Lietuvą, konservatorė neprojektuoja.
„Tikrai neprojektavau jokių kitų scenarijų. Aš tikrai manau, kad premjerė yra turbūt geriausias dalykas, kas ištiko Lietuvą per šias visas krizes, kurios buvo. Jos vadovavimas, jos lyderystė, jos sutelktas kabinetas... Tikrai daug išbandymų būta. Man pačiai tikrai yra garbė būti šio kabineto nare ir nešti tą atsakomybę kaip ministrei“, – teigė M. Navickienė.
Interviu metu politikė taip pat aptarė, ko jos vadovaujama ministerija ketina imtis, siekiant pokyčių vaiko teisių apsaugos srityje, įvertino liepos mėnesį įsigaliojusias Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pataisas, Stambulo konvencijos perspektyvas bei santykius su prezidentu Gitanu Nausėda.
– Ministre, pavasario sesijos pabaigoje Seime daug diskusijų sulaukė seksualinio smurto prieš mažamečius ir nepilnamečius prevencijos klausimai. Opozicijos gretose buvo užgimusi idėja sudaryti viešą seksualinių nusikaltėlių prieš vaikus registrą, tačiau šis klausimas kol kas užstrigo Teisės ir teisėtvarkos komitete – dėl galimų prieštaravimų Konstitucijai. Jūsų manymu – reikia tokio registro?
– Mano požiūriu, visus pasiūlymus, kurie realiai ant žemės galėtų sumažinti seksualinio smurto nusikaltimus prieš vaikus, turbūt, teoriškai svarstyti ir reikia, ir galima. Tai, kad diskusija vyksta, yra gerai. Bet mano pagrindinis klausimas – ar tai tikrai padėtų, žinant, kokia yra dabartinė situacija? Tarkime, yra tas pats seksualinius ir sunkius nusikaltimus atlikusių asmenų registras, jis egzistuoja. Ir ne tik tai – pagal įstatymą darbdaviai ir dabar privalo tikrinti kiekvieną su vaiku dirbantį darbuotoją, ar jis nėra padaręs tokio nusikaltimo praeityje.
Pagrindinė problema yra ta, kad darbdaviai nevykdo tos pareigos taip, kaip reikėtų vykdyti, arba turi per mažai informacijos, kartais pažiūri per daug aplaidžiai ir nepasitikrina – nors yra ir registras, ir prievolė. Tai ar dabar, atsiradus antram registrui, trečiam registrui, padidėtų tikimybė, kad darbdavys ims labiau tikrinti?
Man atrodo, dabar turime spręsti kitą problemą – kaip padidinti atsakomybę, informuotumą ir tikrai sukurtume instrumentus, kad darbdaviai uoliau darytų tą, ką turi daryti. Yra keli pasiūlymai. Manau, kad reikia stiprinti kontrolės mechanizmus. Tą po truputį darome, tikriname vaikų stovyklas (...). Kitas dalykas, ką siūlo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – QR kodo atsiradimas. Kaip statybininko ID turi tam QR kodą, pagal kurį galima patikrinti, ar žmogus legaliai dirba statybvietėje, ar ne, OR kodą turėtų ir asmenys, kurie darbinasi, ir būtų paprasta jį patikrinti – ar jis yra tame seksualinių ir sunkių nusikaltimų registre, ar nėra.
Galbūt griežtinti atsakomybę ir baudas, jeigu nevykdoma tokia prievolė – taip pat apie tai svarstome. Aš manau, kad mums tiesiog reikia dar kartą visiems darbdaviams priminti. Nesvarbu, ar tai būtų švietimo sistema, ar sveikatos sistema, ar socialinė sistema, vaikų dienos centrai – bet kokia įstaiga, kuri turi sąlytį su vaikais, pasirūpintų, kad būtų patikrinti tie darbuotojai, su kuriais jie dirba. (...)
Darome daug dalykų, turbūt dar daug jų galima padaryti. Tačiau, ar papildomi registrai realiai sumažina tą smurto atvejų skaičių – turbūt nebūčiau tikra. Reikia efektyvinti procesą, kad visi jaustų atsakomybę tikrinti tuos žmones, kurie dirba su vaikais.
– Matote erdvės, kur būtų galima toliau dirbti. Visgi, iš opozicijos atsiranda kritiškų balsų – pavyzdžiui, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio pasisakymai, esą valdantieji nieko nedaro, kad apsaugotų vaikus ir nepilnamečius nuo seksualinės prievartos.
– Opozicijos darbas toks – patogus. Patogi pozicija kritikuoti ar kažkaip kitaip vertinti valdančiuosius. Aš irgi esu buvusi opozicijoje ir suprantu, kad ta pozicija yra patogi kritikai. Bet aš tikrai nesutikčiau, kad nieko nėra daroma.
Juo labiau, kad registras kaip tokia iniciatyva – ji yra, bet ir ta pati policija, ir kitos institucijos sako, kad galbūt tai būtų perteklinis dalykas, kai vieną registrą jau turime. Diskusijų gali būti įvairių, bet daroma yra daug. Aš manau, jeigu ko dar trūksta – tai trūksta tos žinios. Tikiu, kad ją pavyko padaryti, pasirašant penkiašalį susitarimą – didinti pasitikėjimą tų, kurie nesikreipia, kurie vis dar bijo, kurie patiria smurtą už uždarų durų, (kurie galvoja – ELTA), galbūt valstybė ar institucijos jiems nepadės. Kad tas aiškus pasisakymas, kad netoleruosime bet kokios smurto formos prieš vaikus yra ne šiaip žodžiai – tai yra tikras institucijų, žmonių nusiteikimas padėti aukoms. Vienas dalykas – stiprinti pasitikėjimą, kad gali kreiptis, gali sulaukti pagalbos ir jos sulauksi.
O kitas dalykas – tų žmonių, kurie prisiliečia prie vaikų ne jų artimoje, ne namų aplinkoje, bet, tarkime, darželiuose, mokyklose, vaikų dienos centruose, socialinių paslaugų centruose, atpažinimo gebėjimų stiprinimas. (...)
– Kalbant apie mažamečių ir nepilnamečių apsaugą, ką tik Lietuvą šokiravo iš Kaune esančio gerovės centro pagrobtų vaikų istorija. Praėjusią savaitę vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė Eltai teigė, kad tai, matyt, vienetinis toks atvejis, o centro darbuotojai, ko gero, net nebūtų pagalvoję apie tokį scenarijų. Vertinant šią istoriją ir tai, kad vaikus pagrobę tėvai – marginalios grupės, „suverenų“ atstovai – ar pakankamai užtikrinama vaikų, kurie paimami į gerovės centrus, apsauga?
– Labai svarbus klausimas. Po šio atvejo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba šiuo metu rengia rekomendacijas visiems centrams, kaip būtų galima tobulinti tuos susitikimus su artimaisiais, su tėvais. Tam tikrų pokyčių, turbūt, reikėtų, prevenciškai užtikrinant, kad tokie atvejai nesikartotų. Bet kokiu atveju turime išmokti pamokas.
Iš kitos pusės, man atrodo, vaikas, kai atsiduria laikinoje globoje, jam irgi reikalinga labai jauki, saugi aplinka, jokiu būdu be kažkokių tai sąlygų, kur jis jaustųsi kaip institucijoje su perdėta apsauga. Tai irgi yra tam tikra trauma.
Aš vis tiek esu linkusi pasitikėti, kad tėvai, kai vaikas yra laikinoje globoje, jie bando pakeisti tam tikrą savo elgesį, įgyti tam tikrų įgūdžių, kad vaikas galėtų grįžti į šeimą. Ir turbūt kraštutiniai atvejai yra tokie, kokį dabar liudijame. Turime balansuoti tarp to, kad vaikui būtų sudaryta ir jauki, ir saugi, ir jokiu būdu emociškai nežalinga aplinka tiek susitikti su tėvais, tiek būti globoje. Reikia neperlenkti lazdos, staiga kuriant tokį saugumą kaip kažkokiose institucijose. Bet kartu reikia išmokti, kad susitikimo algoritmai būtų tokiose vietose, kur būtų sudaroma mažiau galimybių atsitikti tokiems įvykiams – ypač, jeigu yra tam tikra rizika.
Šiuo metu aš laukiu rekomendacijų iš Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės. Žinau, kad jos yra rengiamos. Aš norėsiu jas taip pat pati pamatyti, įvertinti ir tada priimsime galutinį sprendimą. Bet tokie dalykai – jie visada yra ir pamokos, kurias mes turime išmokti.
– Kada tos rekomendacijos atsiras?
– Artimiausiu metu. Jau turbūt jos yra ir beveik parengtos.
– Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukia ne tik vaiko teisių apsaugos tema, bet ir smurto artimoje aplinkoje problematika. Liepos 1–ąją įsigaliojo nauja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcija. Per pirmas porą savaičių pareigūnai galimiems smurtautojams išdavė per 800 orderių. Jus šokiravo tokia statistika?
– Aš neturėjau lūkesčio. Leidau sau tiesiog būti nustebintai, kaip tai atrodys – ar bus daugiau, ar bus mažiau. Buvo tikrai įdomu, kaip Lietuvoje suveiks ši papildoma apsaugos priemonė. Ką pamatėme –tikrai tas skaičius, mano įsitikinimu, yra didelis. Bet jis rodo, kiek vis dar yra paslėptos ir neatlieptos rizikos moterims arba neįgaliesiems, kartais ir vyrams, už uždarų namų durų. (...)
Bet aš tą orderį vadinu truputį kitaip – suteikiama galimybe aukai atsitiesti, gauti paslaugas, apgalvoti, kaip toliau gyventi savo gyvenimą, ar daryti kažkokį pokytį, gauti teisininko, psichologo pagalbą, pagalbos iš mūsų specialistų. Ir smurtautojui lygiai taip pat yra galimybė apmąstyti savo elgesį, galbūt kreiptis pagalbos, suprasti, kad toks elgesys nebebus toleruojamas, kad reikės kažkokiu būdu tą situaciją spręsti. (...)
Manau, kol neatsitinka didelė tragedija apie kurią mes išgirstame, perskaitome žiniasklaidoje – tai yra papildoma galimybė mums labiau apsaugoti ypač moteris (didysis procentas, visgi, nukenčiančių nuo smurto artimoje aplinkoje yra būtent moterų). Tas didelis skaičius, iš vienos pusės, atrodo gana gluminančiai. Iš kitos pusės, tai rodo, kad buvo daug nepastebėtų, maskuojamų ir tinkamo dėmesio nesulaukiančių smurto atvejų šeimose. Manau, kad su šiuo smurto orderiu ir jo taikymu esame gerame kelyje. (...)
– Vertindama šią statistiką, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė–Nielsen akcentavo, kad tai tik įrodo, jog Lietuvai Stambulo konvencija, kalbanti apie smurto artimoje aplinkoje ir smurto lyties pagrindu užkardymą, yra kaip niekad aktuali. Visgi, parlamente yra nuomonių, kad viskas, kas susiję su smurto prevencija, jau yra perkelta į nacionalinius įstatymus ir konvencijos ratifikavimas čia mažai ką keistų. Kurioje diskusijos pusėje esate jūs?
– Nuo pat pradžių sakiau, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas būtų pozityvus dalykas, nes tai nėra pavienis teisės aktas. Tai yra visuma dalykų, kuriais bandoma apsaugoti moteris nuo bet kokios formos smurto visose aplinkose. Aš tikrai manau, kad problemas spręsti reikia, nes, puikiai suprantate, Stambulo konvencijos ratifikavimas yra politinės valios dalykas – kiek Seime bus balsų priimti tokį sprendimą, kiek nebus, ar pavyktų tokį balsų skaičių sutelkti, ar ne.
Tokio dokumento kol kas Lietuva neturi, todėl vis tiek procesas turi vykti, vis tiek mes turime kurti savo įstatymus ir praktikas, formuoti jas taip, kad apsaugotume tuos, kurie kenčia nuo smurto.
– Stambulo konvencijos ratifikavimas yra Seimo rankose – dokumentą parlamentui palaiminti pateikė dar praėjusios kadencijos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau dabar parlamente diskusija vyksta tik dėl to, ar kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą. Kodėl dar neratifikuotas šis dokumentas? Ar tai reiškia, kad ne tik Seime apskritai, bet ir valdančiųjų gretose tam trūksta palaikymo?
– Manau, tai Seimo pirmininkės prerogatyva – būtų galima teikti Seimui balsuoti. Bet turbūt irgi yra klausimas, kiek žmonių balsuotų. Jeigu yra kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kuris galėtų išsklaidyti didesnio skaičiaus parlamentarų dvejones, abejones dėl šios konvencijos, galbūt ir tas jų apsisprendimas, balsuojant Seime galėtų būti kitoks.
– Bet ar tikrai Konstitucinio Teismo išvados gali pakeisti parlamentarų nuomonę? Tokie rezonansiniai klausimai dažnai būna nulemti itin griežtų principinių pozicijų.
– Turbūt to yra. Būtų sunku kalbėti už visus parlamento narius – kokie iš tikrųjų yra jų vidiniai motyvai. Labai dažnai būna, kad koks nors vertybinis klausimas yra aktualus tol, kol apie jį gali vykti koks nors debatas. Kai jau tas klausimas yra išsprendžiamas – už jį nubalsuojama ir žmonės mato, kad tikrai niekas nepasikeitė į blogąją pusę, neatsitiko kažkokia apokalipsė, neištiko kokie baisūs piešti scenarijai – tada ir baigiasi politinis debatas. Gal vieni politikai nori jį tęsti, kad turėtų kažkokią tai temą. Kiti galbūt nori labiau įsiklausyti ir į teisinius argumentus, aš to neatmesčiau. Gali būti labai skirtingos motyvacijos, bet ta politinė valia vis tiek yra Seime. Jeigu tos palaikančios daugumos nėra, tai tada ir tas teikimas nebūtų labai prasmingas. Bet manyčiau, geras sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą – sulaukti išaiškinimo dėl atitikties ir tada tą diskusiją tęsti, žiūrėti, kaip žmonės į ją reaguos.
– Greta to, kad svarstoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, dalis parlamentarų – taip pat ir valdančiųjų atstovų – sako pasigendą prezidento Gitano Nausėdos pozicijos šiuo klausimu. Ar jums aiški prezidento nuomonė? Ar apskritai, jūsų manymu, prezidentas turi kokią nors poziciją dėl Stambulo konvencijos?
– Aš nesu jos aiškiai išreikštos girdėjusi. Negalėčiau komentuoti, kokia yra prezidento pozicija šiuo klausimu.
– O matytumėte prasmę ją išgirsti?
– Aiški yra buvusios šalies vadovės pozicija šiuo klausimu, nes būtent jos kadencijos metu ši konvencija buvo pateikta Seimui ratifikuoti. Tą poziciją aš žinau. O prezidento G. Nausėdos atikuliuotos pozicijos tuo klausimu aš negirdėjau. Ar tai kažkaip padėtų, paskatintų... Sunku pasakyti. Bet žinoti poziciją, turbūt, visada yra naudinga.
– Panašiai kaip Stambulo konvencija, nevienareikšmiškai tiek valdžios institucijose, tiek visuomenėje vertinama partnerystės iniciatyva ir kompromisinis Civilinės sąjungos įstatymo projektas. Koks jo likimas šiame Seime?
– Manau, kad Civilinės sąjungos įstatymui labai didelį svertą vaidins tai, kaip balsuos opozicija. Valdančioji koalicija yra sutelkusi tikrai maksimalų kiekį balsų – turbūt istoriškai didžiausią balsų kiekį, kiek už panašius projektus buvo galima tikėtis (palaikymo – ELTA) buvusių kadencijų Seime. Sprendimas svarstymo stadijoje yra, bet toliau turbūt opozicijos laikysena bus labai svarbi.
Ypatingai galima žiūrėti į socialdemokratus, kurie turi tą žmogaus teisių darbotvarkę savo programoje ir tikrai balsuotų taip, kaip jiems diktuoja jų programos. Tai priklausys, iš tikrųjų, nuo opozicijos balsų. Valdančiosios koalicijos balsų tam klausimui gali neužtekti.
– Manau sutiksite, kad aktualijos, kurias aptarėme – vaikų ir nepilnamečių teisių apsauga, žmogaus teisių klausimai, Stambulo konvencijoje esančios nuostatos – susideda į tą vadinamąją gerovės valstybės koncepciją, apie kurią nuo pat savo rinkiminės kampanijos pradžios daug ir plačiai kalbėjo prezidentas G. Nausėda. Jūs pastebite, kad ta gerovės valstybė kuriasi?
– Be abejo. Manau, kad Lietuva tikrai yra gerame kelyje. Tik aš neturiu sau kažkokio apsibrėžimo – kad štai, gerovės valstybė, mes pasieksime kažkokią apibrėžtą sąvoką ir sustosime augti, jau visi gyvename gerovėje ir galime atsipalaiduoti, nieko nedaryti, pokyčių nebesiekti.
Ne, man atrodo, kad gerovės kūrimas yra nebaigtinis, nesustojantis procesas. Man valstybė, kurią norėčiau, kad kurtų ir mūsų vaikai, ir po mūsų ateinančios kartos, yra tokia, kuri yra nuolat auganti, kurianti aukštą pridėtinę vertę, turinti gerai apmokamas darbo vietas, pritraukianti investicijas, turinti stiprų viešąjį sektorių, kokybiškas viešąsias paslaugas, kurios atitiktų žmonių lūkesčius. Bet sykiu ir solidari. Kad ir kokios gerovės bepasiektų mūsų visuomenė, visada bus tų, kuriais reikės pasirūpinti labiau – ar tai būtų pažeidžiamos grupės, ar vyresni, vieniši, negalią turintys asmenys. Tas solidarumas man pačiai, jeigu reikėtų apsibrėžti gerovės valstybės viziją, būtų labai svarbus aspektas. (...)
– Daugelis apžvalgininkų pastebėjo, kad metiniame prezidento pranešime, kitaip nei anksčiau, šalies vadovas žodžių junginio „gerovės valstybė“ tiek daug nenaudojo. Tačiau, matyt, tą viziją buvo galima įžvelgti per atskirus kalboje paliestus aspektus ir užuominas, konkrečius paraginimus konkretiems ministrams. Tokių situacijų, kai prezidentas tarsi peržengia tam tikrą savo prerogatyvų ribą yra buvę ir anksčiau. Ir tokiais atvejais premjerė Ingrida Šimonytė aiškiai nubrėžia ribą, kad prezidento funkcijos yra vienokios, o Vyriausybė ir Seimas turi savo atsakomybes. Ar ir jūs manote, kad prezidentas pernelyg kišasi į Vyriausybės darbą?
– Mano santykis su Prezidentūra, sakyčiau, yra konstruktyvus. Apie tą „kas mano, kas tavo, kas mūsų, kas jūsų“... Man atrodo, kad Lietuvos žmonės yra šiek tiek pavargę nuo to individualumo – ar tarp politinių partijų, (...) ar tai būtų pavieniai Seimo nariai, Prezidentūra.
Aš galvoju, kad joks prezidentas gerovės Lietuvos vienas sukurti negali. Vien tik mūsų vidaus politikos sąranga yra tokia, kad įgyvendinimu rūpinasi Vyriausybė, ji turi ir biudžetus, ir prioritetus, ir Vyriausybės programą už kurią balsuoja rinkėjai.
Neidama į mūsų konkrečių institucijų niuansus, galvoju, kad pagrindinė žinia Lietuvos žmonėms turėtų būti ta, kad jeigu mes siekiame tos gerovės valstybės, būtų labai gerai, kad mes susitartume dėl krypties, kur norime nueiti. Ir kad visi dėtume pastangas, kad su visada ribotais ištekliais, visada ribotomis galimybėmis, galėtume pasakyti, kad tą valstybės kryptį matome bendrai. (...)
Man atrodo, tikrai žmonės yra pavargę nuo tokių paskirų iniciatyvų ir kritikos vieni kitiems, kurios dažnai sulaukia politiniai veikėjai. Tai pasitikėjimo nedidina. Jeigu mes galėtume sutarę dėl krypčių veikti kažkaip vieningai, būtų sveikiau.
– Ar teisingai suprantu – jūsų akimis, šiuo metu nevisiškai pavyksta dėl tų krypčių sutarti?
– Ne. Manau, tai natūralus politinis procesas – dėl tų pačių siūlymų, kurie egzistuoja iš skirtingų politinių partijų. Aš suprantu, kad artėja rinkimai, visa ko daug laukia 2024-aisiais metais. Bet galbūt kai gebi sutelkti ir susitelkti susitarimui – pademonstruoji didesnę brandą ir labiau pateisinti lūkestį kaip žmonių išrinktas atstovas, negu kad tik turėdamas vien savo individualų interesą.
– Prezidentas rinkiminės kampanijos metu ir jau jį išrinkus daug kalbėjo apie telkimą. Jūs matote jį kaip telkiantį lyderį?
– Aš nenorėčiau vertinti. Mieliau kalbėčiau apie kitus dalykus, nevertinant asmeniškai. Pati tikiu, kad telkimas žmonėms yra svarbus. (...). Kai iš tikrųjų bandai tam skirti deramą laiką ir dėmesį, manau, kad ne tik geresnis teisės aktas gaunasi, bet ir kiekvienas žmogus mato prasmės būti geru, valstybę kuriančiu piliečiu.
– Ministre, pakalbėkime kiek plačiau ir apie Vyriausybės darbą. Liko dirbti maždaug pusantrų metų. Per kadenciją Ministrų kabinetą temdė ir purtė įvairios krizės. Matyt, daug kas buvo nulemta ir įvairių geopolitinių įtampų, bet kai kurie vidaus skandalai neaplenkė ne tik atskirų Vyriausybės narių, bet ir pačios premjerės, kuri du kartus rimtai kalbėjo apie pasitraukimą iš posto. Visgi, kaip taip nutiko, kad per tuos beveik tris metus jūs nebuvote įsivėlusi nė į vieną skandalą?
– Politikoje – šiandien nėra, bet rytoj gali būti. Toks jau darbas, kad visada gali sulaukti ir kritikos, ir ugnies, ir kažkokių problemų. Ta sritis nėra lengva, visada yra dalykų, kurie vyksta.
Bet kalbant apie Vyriausybės veiklą, aš atsakyčiau, kad krizių buvo tikrai daug. Jos vijo viena kitą. Bet niekada Vyriausybės darbe nebuvo taip, kad nebūtų priimami sprendimai, nebūtų užtikrintas darbas. Asmeniškai niekada nepajutau, kad Vyriausybė net pačios didžiausios krizės kontekste, net paveikta karo atidėtų kažkokį svarbų sprendimą. Mes pasiekėme, turbūt, devyniasdešimt, gal net daugiau procentų Vyriausybės programos plano įgyvendinimo per šiuos metus, kiek esame valdžioje – nepaisant krizių. Bet, tiesą sakant, tos krizės duoda ir daug teigiamo – valdymo prasme. Išmoksti teigiamų dalykų. Kitaip organizuoti savo veiklą, greičiau, pasitelkti daugiau socialinių partnerių (...). Tos krizės buvo ir sunkios, bet kartu jos niekaip nepaveikė Vyriausybės sprendimų priėmimo kokybės, greičio, įsipareigojimo Lietuvos žmonėms. O kartu dar padarė tam tikro indėlio, kuris, manau, yra geras valdymo prasme.
– Bet ar nepaisant, kaip sakote, besitęsusio darbo, visuomenės požiūris ir pasitikėjimas Vyriausybe nesumenko? Pavyzdžiui, vadinamosios „čekiukų“ krizės metu procesai Vyriausybėje lyg ir vyko, sprendimai buvo priiminėjami. Bet iš esmės pats Ministrų kabineto likimas buvo pakibęs ore.
– Į tą vadinamąją „čekučių“ istoriją aš irgi žiūriu kaip į dar vieną krizę, kuri buvo. Galioja tas pats – darbas nesustojo, tai niekaip neįtakojo sprendimų priėmimo. Tame sudėtingame fone ta pati mokesčių reforma Seime buvo pateikta, ir tų susitarimų toliau ieškojome. Darbas vyko. Aš manau, kad klausimas dabar užsidarė, nes Seimas tarė savo žodį. (...)
– „Čekiukų“ krizės metu tam tikra prasme atsiradote dėmesio centre. Premjerei pareiškus, kad atsistatydins, jeigu Seimas nenubalsuos dėl pirmalaikių rinkimų, daugelio – tiek partiečių, tiek visuomenės, tiek apžvalgininkų – akys pakrypo į jus kaip į galimą būsimą Ministrę Pirmininkę. Jūs jautėte tam tikrą lūkestį, kad scenarijui dėstantis neigiama linkme, jūsų prašys, jus ragins stoti prie Vyriausybės vairo?
– Tokių minčių neturėjau. Tikrai vertinu tai, kad partijos kolegos ar žmonės gerai vertina darbą. Tas visada džiugu, tikrai dedu daug pastangų tam, kad mano kaip ministrės darbas atitiktų lūkesčius šiai ministerijai ir jos atstovavimui. Bet tikrai neprojektavau jokių kitų scenarijų. Aš tikrai manau, kad premjerė yra turbūt geriausias dalykas, kas ištiko Lietuvą per šias visas krizes, kurios buvo. Jos vadovavimas, jos lyderystė, jos sutelktas kabinetas... Tikrai daug išbandymų būta. Man pačiai tikrai yra garbė būti šio kabineto nare ir nešti tą atsakomybę kaip ministrei. O Ministrės Pirmininkės darbą, veiklą ir lyderystę, kaip minėjau, vertinu tikrai kaip labai didelę sėkmę, ištikusią būtent per šį sudėtingą laikotarpį.
– Nepaisant net tokių atvejų, kai krizės kilo dėl to, nes premjerė, kaip pati teigė, leido sau per daug pasisakyti?
– Mes visi esame žmonės ir tai, kad žmogus turi emociją, mano vertinimo skalėje yra kaip labai didelis pliusas. Aš neįsivaizduoju, kaip gali labai sudėtingomis situacijomis tos emocijos niekada neleisti sau parodyti. Jeigu tu esi žmogus, turi tas emocijas – nepaisant to, kad esi politikas, premjeras ar ministras, Seimo narys – jas parodyti yra žmogiška. Mes visaip jaučiamės, būname pavargę, būname įkvėpti. Bet, man atrodo, premjerė niekada neleido niekam sudvejoti tuo, kad ji puikiai geba atlikti savo pareigas ir jas atlieka.
– Grįžtant dar prie partijos kolegų dėmesio jums – artėja treji rinkimai, vėliau ir konservatorių pirmininko rinkimai. Kalbant apie 2024-uosius metus – matytumėte save žengiant iš nacionalinės politikos į europinį lygmenį?
– Nežinau. Turbūt visos opcijos, visos galimybės gali būti svarstomos. Manau, kad į šias pozicijas tikrai bus daug parlamentarų, daug žmonių, daug kandidatų. Aš kol kas jokio savo kandidatavimo nesu nulėmusi ar apsprendusi. Turiu dar laiko apie tai pagalvoti. Mūsų partijoje iš skyrių pusės bus kandidatų kėlimai – tiek prezidento rinkimams, tiek Europos Parlamento rinkimams. Žiūrėsime, kaip mato partijos žmonės. Ir tas apsisprendimas partiečių turbūt irgi lems tam tikrus mano apsisprendimus. Kol kas į viską žiūriu labai ramiai. Man atrodo, kad dar iki tų rinkimų tiek daug laiko, o čia liko tiek nemažai dalykų padaryti, kad anksti save projektuoti. (...)
– Jeigu neklystu, skyriai jau svarsto galimas kandidatūras. Jeigu didžioji dauguma skyrių jus pasiūlytų kaip kandidatę prezidento rinkimams, ar iškeltų jūsų kandidatūrą į partijos pirmininkės postą – tai būtų esminis argumentas priimant sprendimą? Tai, visgi, rodytų, kad turite partijos pasitikėjimą. Juoba, minėtoji „čekiukų“ krizė tą jau iš dalies ir parodė.
– Partijos kolegų pasitikėjimas man būtų svarus argumentas, priimant sprendimus dėl pasirinkimo 2024 metais.
