Nausėdos nuomone, jis, kaip nepriklausomas kandidatas, gali būti tokiu prezidentu. Taip pat kandidatas atkreipia dėmesį, kad būtina keisti politinę kultūrą ir pastebi, kad valdančiųjų „valstiečių“ per rinkimus taikyta retorika ir spaudimas rinkėjams toli gražu nėra aukštos politinės kultūros pavyzdys.
DELFI Dėmesio centre – pokalbis su kandidatu į prezidentus Gitanu Nausėda.
– Liko kelios dienos ir daugelis ekspertų kalba apie tai, kad kandidatai nelabai kuo gali sau pagelbėti – svarbu nieko nepasigadinti. Koks jūsų santykis šiomis dienomis į rinkimų kampaniją?
– Ne, aš vis dėl to dar rinkimų kampanijoje, važinėju, susitinku su žmonėmis. Tai buvo mūsų pažadas po pirmojo rinkimų turo, kad pasistengsime dar „uždengti“ tam tikras vietas, kurių nepavyko aplankyti prieš pirmąjį rinkimų turą. Ir mes tai padarėme, bet, matyt, vis tiek visų neaplankysime. Dėl to atsiprašome žmonių. Gal likimas leis – aplankysiu vėliau.
– Miestus renkatės gana įdomiai. Pavyzdžiui, Klaipėda, kur atrodytų kokios čia abejonės dėl rezultatų – ten laimėjote pirmajame ture. Šiauliuose taip pat buvote pirmas. Norite sustiprinti savo galimybes ten, kur jau gerai pasirodėte? Specialiai nevažiuojate, neagituojate, pavyzdžiui, Vilniuje?
– Matote, Vilnius iš tikrųjų yra didelis miestas ir jį taip vienu ypu aprėpti yra sudėtinga. Reikėtų turbūt kalbėti apie labai konkrečias vietas, rajonus ar tiesiog surasti tam tinkamą formatą. Taip, būtų labai smagu turėti dalį renginių Vilniuje, bet tikiuosi, kad Vilniuje mes atsakysime į tam tikrus klausimus ir debatų metu. O į Šiaulius važiavau, kad padėkočiau šiauliečiams už gerą pirmąjį rinkimų turą. Klaipėdai taip pat padėkojau. Galiausiai tai mano gimtasis miestas ir buvo mano gimtadienis. Švenčiau su šeima ir komanda man padarė staigmeną – atvyko iš Vilniaus pasveikinti, iššoko netikėčiausiu metu. Dar kartą įsitikinau, kokią puikią komandą aš turiu, didžiuojuosi jais visais.
– Kalbant apie komandą ir štabo veiklą – į VRK kreipėsi Ingridos Šimonytės štabas. Pagrindinė žinia, kurią jie sako, kad kyla įtarimas, jog jūs išleidžiate daugiau, nei turite. Esate tikras, kad baigsite rinkimus be skolų?
– Mes stengsimės tikrai, kad pajamos ir išlaidos būtų subalansuotos. Tai nėra taip paprasta padaryti pirmiausiai dėl to, kad daugiau ar mažiau planuoti veiklą galima iki pirmojo turo pabaigos, nes niekas neduoda garantijų, kad pateksi į antrą turą. O visi suprantame, kad antrajame ture vėl yra savos išlaidos: reikia didinti kampanijos intensyvumą, dar ateina naujos įplaukos ir pan. Visko taip lengvai valdyti negali, reikia viską daryti eigoje – tai mes ir darome. Šioje vietoje oponentams norėčiau atsakyti taip: penktadienio 1 val. nakties dar neatėjo, per visas šias dienas mes dar pasipildysime savo rinkimų sąskaitą. Mes tikrai neturime jokių pradelstų skolų. Visi įsipareigojimai yra vykdomi pagal nustatytus teisės aktus ir aš labai tikiuosi, kad mūsų bendra išlaidų suma tikrai bus tiek ženkliai mažesnė negu mano konkurentės, kad tada ir taps aiškiau, kodėl kyla tokie klausimai apskritai. Jie kyla, matyt, dėl to, kad išleidę tokią didelę sumą mūsų konkurentai pamatė, kad vis tiek nebuvo daug labiau matomi viešojoje erdvėje. Ir to jie niekaip negali suprasti.
– Na, jie dar neišleido, jeigu kalbate apie iš Tėvynės sąjungos gautas lėšas – jie ką tik gavo. Gal nebent jau suplanavę, kur išleis.
– Gal jau nemažai ir išleido, nes, manau, kad buvo sukaupę tam tikras skolas ir jau nebegalėjo laukti, reikėjo apmokėti. Manau, mes įsitikinsime tuo, kad mūsų biudžetas buvo mažesnis, išlaidos buvo mažesnės, bet padarėme mes tikrai nemažai.
– Jūs irgi galėjote gauti tuos 300 tūkst., jeigu būtumėte ėjęs į partijos pirmalaikius rinkimus.
– Žinote, šį aspektą aš atspėjau jau tuomet. Dar praėjusių metų rugpjūčio mėnesį gerai supratau, kad man galėtų iškilti lygiai tokia pati situacija, kokioje dabar yra Ingrida Šimonytė. Man kilo klausimas: aš tikrai nuoširdžiai noriu būti nepriklausomas kandidatas, bet ar aš galėčiau vis dar tokiu save laikyti, jeigu į mano sąskaitą įkristų nei daug nei mažai – 330 tūkstančių eurų? Ar aš galėčiau toliau Lietuvos žmonėms įrodinėti, kad ne, ne, su konservatoriais nieko bendro aš neturiu?
– Bet Ingrida Šimonytė neįrodinėja, kad neturi nieko bendro su konservatoriais. Ji sako, kad yra nepriklausomo mąstymo kandidatė, kurią remia Tėvynės sąjunga.
– Aš šito ir nekvestionuoju. Moteris tikrai yra nepriklausomo mąstymo ir visa mano pagarba jai, bet vis dėlto, sutikite, kad partijos parama yra didžioji jos biudžeto dalis. Tai yra didžiulė suma ir partija vienaip ar kitaip norės išlaikyti emocinį ryšį, nebūtinai reikalaudama iš jos mainais kažkokių lengvatų. Vis tiek tas emocinis ryšys išliks ir ji bus laikoma tiek žmonių akyse, tiek kitų partijų akyse būtent šios partijos atstove.
– Grįžtant prie tų finansų. Suprantu, kad ne kandidato darbas yra stebėti pinigų srautus, bet ar jūs pats sau esate atsakęs į klausimą – kas, jeigu finišuojate su, pavyzdžiui, 100 tūkst. eurų deficitu?
– Manau, kad tikrai šito nebus.
– Neįmanoma?
– Ne.
– Na, gerai, 20-30 tūkst. eurų?
– Tikėkimės, kad taip nebus ir šitokių skolų padenginėti nereikės.
– Jūs pamenate, kaip yra buvę 2003 m., kai Valdas Adamkus pralaimėjo Rolandui Paksui ir, kaip neoficialiai buvo teigiama, liko beveik milijonas litų skolos. Tada atsirado Kėdainių konservų fabriko ir visokių kitokių „Vikondos“ įmonių darbuotojai, kurie staiga sunešė po beveik 10 tūkst. litų ir problema iš esmės išsisprendė.
– Manau, kad tada procesas buvo paleistas iš rankų. Šitam procesui užkirtau kelią pačioje pradžioje, kadangi savo komandai pasakiau, kad reikia daryti viską, jog išleistume tokias pinigų sumas, kurios būtų adekvačios mūsų pajamos. Nes šį jūsų minimą pavyzdį aš gerai atsimenu ir tas pavyzdys, žinoma, neįkvepia. Nenorėčiau atsidurti panašioje situacijoje, juo labiau – kreiptis į panašius aukotojus, kurie tokias skolas turėtų padengti. Tikrai tai ne mūsų kelias ir mes juo neisime.
– Kai kas sako gerai, kad jūs susikirtote dėl finansų, nes dėl nieko kito nesusikertate. Bent tiek, esą, yra tam tikro pipiro šiuose rinkimuose. Bet ne apie tai noriu klausti. Jeigu reikėtų paaiškinti visiškai nesusijusiam žmogui, kuo jūs skiriatės su Ingrida Šimonyte – kaip jūs pats tuos skirtumus suvokiate? Jei ne takoskyra, tai bent kažkokie skirtumai?
– Skirtumas yra tai, kad aš turiu darbo patirties ir valdiškose institucijose, ir privačiame versle. Turiu abiejų patirčių. Nepriklausomo kandidato statusas jau tiek dažnai yra kartotas, kad čia nebeverta leistis į detales. Aš turbūt esu žmogus, kuris tais gyvenimo momentais, kai reikia daryti ir labai drąsius, ir, žmogiška prasme, rizikingus sprendimus, aš galiu juos padaryti.
– Čia jūs atsakote į kritiką, kad pats niekada asmeniškai nesprendėte krizinių situacijų?
– Tai ir kalbėkime apie tuos, kurie kritikuoja. Krizinėmis aplinkybėmis buvo priimti sprendimai, kurie ir šiandien daugeliui Lietuvos žmonių atrodo nesuvokiami, nepriimtini ir tiesiog žmonės galvoja, kad buvo sumokėta per didelė kaina. Kai kurie iš sprendimų, kaip skolinimasis tarptautinėje kapitalo rinkoje vietoje skolinimosi iš ES ir TVF, buvo klaida – tai reikia pripažinti ir nėra čia ko išsisukinėti. Sumos pinigų, kurias sumokėjo Lietuva už palūkanas, palyginus su sumomis, kurias sumokėjo Latvija, patekusi į panašią bėdą, yra milžiniškos. Jos yra matuojamos 800 mln. eurų.
– Pone Nausėda, jūs, kaip žmogus, giliai išmanantis ekonomiką ir vidaus politiką, turbūt puikiai atsimenate, kad tai buvo Dalios Grybauskaitės sprendimas. Ji sakė, kad reikia pačiai valstybei spręsti savo problemas, be išorinės intervencijos iš TVF. Prezidentė spaudė vyriausybę – tokia buvo reali situacija.
– Tai čia mano konkurentei galėjo iškilti vertybinė dilema, kurioje ji galėjo pasirinkti du kelius. Pirma, kaip finansininkei pripažinti, kad šitas kelias yra brangesnis ir pasakyti, kad aš šitam pasirašyti negaliu. Tiesa, aš pripažįstu, ji atėjo į finansų ministrės postą šiek tiek vėliau, bet jos atėjimo metu toliau buvo tęsiama ta pati politika ir iš jos lūpų jokios kritikos tai politikai nesigirdėjo. Jeigu būtų tikrai nesutikusi ir drįsusi atvirai pareikšti, kad tokia politika yra labai brangi ir Lietuvos žmonės turės eilę metų, iki 2020 m., mokėti už tai didžiulę kainą, ji galėjo pasakyti, kad su tuo nesutinka, tokioje politikoje nedalyvaus ir atsistatydinti. Ji to nepadarė. Ji nepadarė ir daugelio kitų dalykų: MMA didinimas buvo nepaprastai lėtas, atsargus.
Aš atsimenu pono Kubiliaus samprotavimus, kad krizė vis dar nepraėjo, buvo 2011 m. pabaiga, ir minimalios algos jokiu būdu didinti negalima. Ponia Šimonytė, kaip dabar išpažįstanti gerovės valstybės viziją, galėjo pasakyti: „ponai, galime kelti MMA daugiau“ ir pasipriešinti pono Kubiliaus taktikai ir strategijai. Ji to nepadarė. Tokiomis aplinkybėmis tenka daryti išvadą, kad vis dėlto ji yra paklūstanti. Arba partijos, arba vyriausybės, šiuo atveju, pozicijai. Šiuo aspektu aš esu kitoks. Aš padariau tokį sprendimą, kuomet nukirtau visus savo santykius su Lietuvos banku ir perėjau į privatų verslą, nors niekas to nesuprato – kodėl aš nedarau karjeros iki pat valdybos pirmininko posto Lietuvos banke. Aš pasakiau, kad aš nenoriu būti pinigų politikos direktoriumi šalyje, kurioje pinigų politikos nėra. Tiesiog man tai neįdomu, nes aš nesijaučiu darąs visuomenei kažkokį naudingą darbą. Na, ir 2018 m. rugsėjo mėnuo, kuomet palikau savo patrauklią ir tikrai įdomią, turiningą, visuomenėje matomą poziciją SEB banke...
– Dėl dar patrauklesnės, dar labiau visuomenėje matomos pozicijos?
– O kas galėjo tuo metu kažką numatyti? Aš pasinėriau į šaltus politikos vandenis suprasdamas, koks tai yra iššūkis, ir padariau tai ne dėl to, kad man reikėtų geros darbo vietos, o dėl to, kad nutariau pateikti savo alternatyvą ir savo asmenį Lietuvos žmonių pasirinkimui. Šiandien, kaip matome, didelė dalis Lietuvos žmonių pasirinko mano asmenį ir greitai pamatysime galutinius rezultatus. Bet tai buvo sprendimai, kurie reikalavo tikrai ir pilietiškos, ir žmogiškos drąsos. Aš juos padariau.
– Politikos apžvalgininkai ir politologai šią savaitę pareiškė, kad Gitanas Nausėda būtų silpnesnis prezidentas nei Valdas Adamkus antroje kadencijoje. Jūsų nuomone, tai yra įvaizdžio problema? Kaip jūs tai priimate, matydamas tokius vertinimus? Akivaizdu, kad žmonės iš jūsų elgsenos susiformuoja tam tikrą nuomonę apie jus, kaip apie asmenį.
– Tai yra klaidingas įvaizdis, kuris susiformuoja dėl to, kad aš iš tikrųjų diskusijoje ir viešuose pasisakymuose nedaužau kumščiu į stalą. Kartais suvokiama, kad, štai, tu per daug inteligentiškas, tai suprask, per daug minkštas. Galiausiai ir mano komanda turbūt galėtų patvirtinti, kad kai mes ilgai diskutuojame įvairiausiais klausimais, pasigrista vienokie ir kitokie argumentai, galiausiai ateina tas kirtis, kurį aš asmeniškai padarau. Viskas, padebatavome, pasitarėme, bet dabar bus taip ir ne kitaip.
– Kokio prezidento reikia Lietuvos žmonėms? Turiu omeny ne jūsų nuomone, o kokį įspūdį susidarėte apvažiavęs beveik visą Lietuvą. Ko nori žmonės?
– Žmonės pirmiausiai yra pavargę nuo to nuolatinio pešimosi ir santykių aiškinimosi vadinamojoje aukštojoje politikoje, jeigu ją taip galima pavadinti. Žmonės nori, kad ateitų asmuo, kuris tikrai nebūtų susisaistęs su kokia nors politine jėga, „neatidirbinėtų“ jai kokia nors forma, o vis dėl to būtų tas balansuojantis žmogus, kuris neleistų susiformuoti vienos partijos hierarchinei struktūrai. Taip pat nori, kad prezidentas iš tikrųjų atliktų tą vaidmenį, kuris priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Aš manau, kad būtent mano savybė dirbti, kalbėtis su įvairių politinių pakraipų atstovais, ką man leidžia nepriklausomo kandidato statusas, pasiteisina, nes aš nejaučiu kažkokių įtarimų iš jų mano atžvilgiu.
Partijos nelaiko manęs kažkokios konkrečios partijos emisaru. Tai tikrai yra unikali proga imtis šito vaidmens, kurio Lietuvai labai reikia. Ir aš tikrai visa savo veikla stengiuosi demonstruoti, kad bendradarbiausiu su politinėmis partijomis ne laiškais, ne telefonais, o tiesiogiai. Manau, man bus lengva su jomis bendradarbiauti. Tai jokiu būdu nereikš, kad aš pritarsiu jų sprendimams arba pasirašysiu po kiekviena jų idėja, bet kaip mes galime priimti sprendimus tarpusavyje nesikalbėdami? Šito aš tiesiog nesuprantu. Dėl to manau, kad mums reikia keisti ir pačią politinę kultūrą, ir prezidentas taip pat turi keisti savo veiklos stilių, jeigu norime pokyčių Lietuvoje.
– Apie politinę kultūrą galėtume šiek tiek prasiplėsti. Turiu omenyje tuos apokaliptinius scenarijus, kurie buvo siūlomi visuomenei prieš pirmąjį prezidento rinkimų ratą. „Jeigu ketinate balsuoti už Gitaną Nausėdą ir „valstiečius“, tai jau tada geriau ir už „valstiečius“ nebalsuokite, nes čia antra konservatorių kandidatas“. Tikrai neremsime Nausėdos jokiu atveju, dabar tą patį girdime apie Šimonytę, apie grąžinimą tautai mandato ir t.t. Apie tai, kas būtų, jeigu būtų mes jau kalbėjome. Bet kalbant apie politinę kultūrą – ar tai jau dugnų dugnas, jūsų nuomone?
– Niekada nežinai, kas yra dugnas, nes jį visada galima pramušti. Tai tikrai ne aukštosios politinės kultūros pavyzdys.
– O jūs rimtai vertinote tai, ką girdėjote?
– Atvirai pasakysiu – aš vertinau tai kaip spaudimą rinkėjui. Netikėjau, kad šitie grasinimai bus įgyvendinti, nes būtų tiesiog kvaila nuosekliai siekti juos išpildyti. Pirmiausiai, tai destabilizuoja valstybę. Antra, tai nesukuria jokios alternatyvos. Trečia, tai yra elementarus politinis išskaičiavimas. Paimkite iš mūsų valdžią, kadangi mes žinome, kad būsite mažumoje, mes atsisėsime į opozicijos suolą ir pradėsime jus kritikuoti, trukdysime normaliam jūsų darbui. Šitokioje situacijoje mes neva artėsime prie Seimo rinkimų ir jus kritikuodami sugebėsime numušti jūsų reitingą iki kitų Seimo rinkimų. Aš turiu omenyje pasiūlymą imtis sudaryti valdžią kitoms partijoms.
– Jūs čia taip labai sofistikuotai vertinate. Man atrodo, kad nebuvo taip giliai žiūrima.
– Nežinau, aš tikiuosi, kad strateginio mąstymo elementų yra visur, šioje situacijoje – taip pat. Aš tikrai netikėjau, kad po rinkimų bus imamasi nuosekliai tai įgyvendinti. Taip ir atsitiko. Matome visiškai pasikeitusią laikyseną. Ta tikrai nėra labai sveikintina, nes rinkėjas parodė, kad šitie metodai neveikia.
– Panašu, kad net priešingai, nes sociologinėse apklausose visi trys kandidatai buvo labai suartėję.
– Taip, iš tikrųjų ponas Skvernelis buvo visai netoli ir rinkimai parodė, kad jis jau staiga toli. Šioje situacijoje mums reikėtų nusiraminti, reikėtų įvertinti aplinkybes, kuriomis dabar egzistuoja valdančioji dauguma: yra ji ar ne, reikia ją plėsti ar ne. Tai turi nuspręsti pats Seimas ir pirmiausiai partijos. Prezidentas turi gerbti šalies stabilumą, tęstinumą ir rinktis tokią vyriausybę, kuri gali ir pajėgia įgyvendinti tuos pažadus mažinti socialinę atskirtį. Pažadai buvo dalinami labai dosniai rinkimų kampanijos metu. Dėl to aš manau, kad ponas Skvernelis vis dėlto turėtų imtis atsakomybės toliau vadovauti vyriausybei tam, kad galėtų visiems įrodyti jog geba ne tik dalinti pažadus, bet ir juos įgyvendinti. Kitaip tariant, kad jis tikrai yra žodžio žmogus.
– Jūsų nuomone, visuomenė pasitikėtų tokiu pasirinkimu, tokiu performuotu ministrų kabinetu po to, ką jie girdėjo rinkimų kampanijos metu?
– Yra tam tikrų stigmų padaryta. Manau, kad visuomenės sąmonėje tikrai pasitikėjimas „valstiečių“ partija yra susvyravęs būtent dėl tų nesenų pareiškimų. Kiek tai yra siejama su pono Karbauskio asmeniu, o kiek su ponu Skverneliu – kitas klausimas. Galimas dalykas, kad tai pirmiausiai buvo „prirašoma“ partijos vadovui, nes jis daugiausiai reiškėsi šiuo klausimu.
– Tas šantažas, jeigu galima naudoti šį žodį, ar grasinimas buvo pirmiausiai iš Ramūno Karbauskio pusės. Saulius Skvernelis daugiau kalbėjo kaip apie savo tam tikrą asmeninę dramą. Tai dėl visuomenės pasitikėjimo, jūsų nuomone, galima performuoti vyriausybę su tais pačiais lyderiais, kuria pasitikėtų visuomenė dar pusantrų metų?
– Viskas priklausys nuo to, ar neskils valstiečių–žaliųjų frakcija Seime. Šiandien mes matome požymių, kad taip gali atsitikti. Jeigu taip atsitiktų reikėtų kalbėti jau apie kitokią valdančiąją daugumą ir galbūt su kitu Ministru Pirmininku. Premjero poziciją šiandien užimti gali ir daugiau asmenų, net iš tos pačios „valstiečių“ sąjungos. Ypač kai mes kalbame apie jaunesniuosius, tikrai vakarietiškus ministrus, kurių šioje vyriausybėje yra – negalime visko tapyti juodai ir sakyti, kad visi ministrai yra vienas už kitą blogesni. Bet palūkėkime. Pirmiausiai, manau, reikėtų sulaukti liepos 12 d. ir pamatyti, kokia situacija yra susiklosčiusi: ar yra koalicija, ar ji stabili, ar butaforinė ir tada imtis sprendimų. Bet kuriuo atveju, jeigu man pavyks laimėti rinkimus, aš kaip išrinktasis prezidentas tikrai birželio mėnesį išnaudočiau labai efektyviai, konsultuodamasis su partijomis ir žiūrėdamas kaip šita situacija gali susiklostyti, kad kaip prezidentas galėčiau pasirinkti optimalų sprendimą.
– Kitą savaitę jau viskas bus kitaip. Baigsis rinkimų retorikos, prasidės realūs dalykai. Tik tada visuomenė turbūt pamatys kažkokius poslinkius. Kol kas viskas yra siejama su rinkimais. Kodėl jums yra svarbi „valstiečių“ parama?
– Aš siekiu ne „valstiečių“ partijos paramos. Jau esu sakęs, kad partijų parama, partijų kaip tarpininkų tarp manęs ir rinkėjo, nėra tiek svarbi. Mes jos nesiekiame ir jos net neprašome. Tos partijos, kurios tokią paramą išreiškia, yra laisvos. Jų valia remti arba ne. Mes partijoms niekaip neįsipareigojame, mes jų to neprašėme. Jeigu partijos tai padarė, mes tik nepersekiosime ir nepaprašysime, kad pakeistų savo sprendimus.