„Demografija kelia iššūkių viešajai politikai ir visuomenei ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Manau, kad Lietuvoje yra iškreiptas politinis kontekstas, kai dažnai orientuojamasi į mitais pagrįstus lūkesčius, aktyviai prisidedant ir medijoms, akivaizdžiai formuojami nerealūs visuomenės lūkesčiai. Kaip ir visame pasaulyje, demografinės spekuliacijos teikia plačią erdvę populistiniams pažadams“, – kalbėjo Markso Planko demografinių tyrimų instituto mokslo darbuotojas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Domantas Jasilioni pirmadienį konferencijoje „Demografinės tendencijos Lietuvoje: pagrindiniai pokyčiai, iššūkiai ir ateities prognozės“.
Mokslininkas pastebėjo, kad viešojoje erdvėje formuojama daugybė nerealių lūkesčių, kaip ambicingi kiekybiniai augimo orientyrai. Iš kažkur sugalvojamas skaičius-tikslas – pavyzdžiui, trys ar keturi milijonai, nepasakant kodėl: tiesiog dėl to, kad tai yra gražus skaičius.
„Formuojama nuomonė, kad dosni šeimos politika finansine prasme automatiškai reiškia aukštą gimstamumą. Ilgą laiką buvo kalbama apie masinį emigrantų sugrįžimo procesą. Pastaraisiais metais imigracija tai yra raktas kone visų demografinių problemų sprendimui“, – pastebėjo D. Jasilionis.
Bet, pasak mokslininko, realybė nuleidžia ant žemės.
„Demografinė matematika yra, deja, negailestinga. Iš vienos pusės, mes turime Lietuvą globaliame pasaulyje su augančiais neapibrėžtumais, kas neišvengiamai veiks demografinę elgseną. Iš kitos pusės, yra Lietuvos specifika. Per kelis dešimtmečius buvo didžiulė demografinė duobė, vieni sparčiausių pasaulyje gyventojų skaičių mažėjimo tempai, ir neabejotinai tai turi ir turės pasekmes artimiausiais dešimtmečiais demografiniams pokyčiams“, – kalbėjo D. Jasilionis.
Siūlo orientuotis ne į kiekybę, o į kokybę
Mokslininkas kalbėjo, kad tarptautiniame pastarųjų metų politiniame ir moksliniame kontekste pradėjo vyrauti labiau subalansuotas požiūris, kai pripažįstama, kad visuomenės yra mažėjančios, senstančios, bet kalbama, kad orientyras turi būti kokybė, o ne kiekybė.
„Vietoj augimo mes turime kreipti dėmesį demografinio mažėjimo procesų valdymui. Mes turime atsižvelgti ir į naujas tendencijas, technologijos revoliucijas, kurios neišvengiamai keis mūsų gyvenimus jau turbūt artimiausiais metais“, – sakė D. Jasilionis.
Apžvelgdamas Lietuvos situaciją, mokslininkas konstatavo, kad per kelis dešimtmečius susiformavo nepalankios ir deformuotos gyventojų amžiaus struktūros, kai turime labai mažai vaikų ir jaunimo, gausias vyresnio darbingo ir pensinio (ypač moterų) amžiaus kartas, ir tai užprogramuoja tolesnį gyventojų skaičiaus mažėjimą (apytiksliai iki 2060-ųjų), nepriklausomai nuo demografinių procesų bei kitų veiksnių. Viešosios politikos įtaka, pasak jo, yra ribota.
Trumpai pristatydamas, kaip pasikeitė gyventojų struktūrų piramidė nuo 1990 m. iki 2021 metų, jis atkreipė dėmesį, kad mes turime dvigubai mažesnį ir mažėjantį demografinį potencialą, tai yra – į darbo jėgą ateinančias kartas. Turime gausias 1950-ųjų–1960-ųjų kartas, kurios ateis artimiausiais metais į pensinį amžių.
„Jeigu pažiūrėsime į Jungtinių Tautų (JT) prognozes, deja, mažėjimo tempas išliks ir 2050 metais Lietuvoje bus 2,2 mln. gyventojų. Viena didžiausių nerimą keliančių tendencijų yra darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimas, kur mes turėsime tik vos truputį virš milijono darbingo amžiaus gyventojų“, – kalbėjo D. Jasilionis, pridurdamas, kad prognozės yra nedėkingas dalykas, negalima prognozuoti tokių dalykų kaip, pavyzdžiui,pandemijos.
Mokslininkas taip pat atkreipė dėmesį, kad, kadangi daugėja senyvo amžiaus žmonių, tai bus ir pakankamai aukštas mirčių skaičius, kuris, esant mažam gimimų skaičiui, formuos neigiamą natūralią kaitą.
Gimstamumo prognozės nedėkingos
Mokslininkas savo pranešime plačiau apžvelgė gimstamumo skaičius, kadangi tai yra rodiklis, kuris formuoja ateinančias kartas ir ateities gyventojų amžiaus struktūras.
„Vienas pagrindinių rodiklių yra suminis gimstamumas, tai yra vidutinis vaikų skaičius, tenkantis reproduktyvaus amžiaus moteriai. Per laikotarpį nuo 1990 iki 2022 metų mes matome ėjimą į dugną iki 2000 metų pradžios, paskui vėl augimą iki 1,6 vaiko, ir pastaraisiais metais vėl krentame į bedugnę“, – kalbėjo D. Jasilionis.
Kartu jis pabrėžė, kad, nagrinėjant gyventojų skaičiaus pokytį, yra svarbus ir gimusiųjų skaičius.
„Iki 2019 m. matome gimstamumo augimą pakankamai greitais tempais, tačiau bendras gimusiųjų skaičius ilgą laiką išliko stabilus, ir paskutiniais metais mažėja iki rekordiškai mažo lygio. Tik 22 tūkst vaikų gimė 2022 metais.
Gimusiųjų skaičius yra nukritęs todėl, kad labai sparčiai mažėja reproduktyvaus amžiaus moterų skaičius“, – aiškino D. Jasilionis.
Pagal JT prognozes, 2050 m. gimusiųjų skaičius išliks mažas, taip pat nuosekliai mažės reproduktyvaus amžiaus moterų skaičius. 2100 metais tai yra fantastiškai maži skaičiai, pristatė mokslininkas.
Ką mums rodo Lenkijos pavyzdys?
Modeliuojant politikos atsaką, pasak mokslininko, reikėtų atkreipti dėmesį į kontekstą: Europoje pirmą kartą gimdoma labai vėlai – trisdešimties. Lietuvoje – 28,2 metų amžiaus. Sparčiai auga moterų išsilavinimas, ypač jauniausiose kartose. Didėja šeimų modelių įvairovė.
„Jeigu moteris pirmą kartą gimdo vėlai, tai atitinkamai turi būti orientyrai ir šeimos politikoje. Bet turime daug pokyčių, daug naujų veiksnių. (…) Vaikai planuojami daugiau neapibrėžtoje situacijoje. Ir tai kelia klausimus, ar turime naują vertybinį virsmą, ypač jaunosiose kartose? Tai kelia sudėtingumų identifikuoti šeimos politikos poveikį“, – dėstė D. Jasilionis.
Nepaisant svyravimų, mokslininkas atkreipė dėmesį į Lenkijos pavyzdį. Šioje šalyje per pastaruosius dešimt metų dominavo į gimstamumo didinimą orientuota politika, susijusi su finansine parama šeimai.
„Ir štai mes matome rezultatus: vieną mažiausių gimstamumo lygį. (…) Dar aštresnis rodiklis yra gimstamumo pagal moterų kartų perspektyva, kur mes turime rekordinius mažėjimo tempus su kiekviena jaunesne karta. Tose kartose yra vienas žemiausių gimstamumo rodiklių Europoje“, – pristatė D. Jasilionis.
Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad Lenkijos išskirtinumas labai aiškiai pasimato, kai žiūrima į paramos šeimai struktūrą.
„Pagal procentą nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), Lenkija iš keturių valstybių (Švedija, Prancūzija, Lenkija, Lietuva) yra antroje vietoje – siekia 3 proc. nuo BVP, bet 76 proc. eina finansinei tiesioginei paramai – išmokai.
Tuo metu Švedija ir Prancūzija yra gimstamumo lyderės, bet matome visai kitokią paramos šeimai struktūrą, kai žymiai daugiau skiriama paslaugoms – vaikų darželiams, pomokyklinei veiklai ir kitoms“, – sakė D. Jasilionis.
Pasak mokslininko, Lietuva daro pažangą, lyginant su ankstesniais metais.
„Nors 2019 metais 60 proc. teko finansinei paramai, bet auga ir paslaugų sektoriaus dalis. Matome, kad Lenkija yra dugne pagal procentą vaikų, kurie lanko lopšelius.
Toks sugretinimas leidžia daryti išvadas, kad efektyviausias yra pilnavertis šeimos politikos modelis, orientuotas į visų pirma darbo ir vaikų auginimo derinimą su išplėtotu lopšelių bei darželių tinklu, paslaugų įvairove šeimoms, auginančioms vaikus. Lenkijos pavyzdžiu matome, kad išimtina orientacija į finansines priemones neturi arba turi tik trumpalaikį efektą gimstamumui“, – apibendrino D. Jasilionis.
Pasak mokslininko, paramos būstui poveikis irgi yra nevienareikšmis. Kai kurie tyrimai rodo, kad subsidijos būsto įsigijimui neturi tokio didelio efekto.
„Turime daugybę naujų veiksnių, neapibrėžtumą, prieštaringus pokyčius. Net ir Šiaurės šalyse mažėjantis gimstamumas, savanoriška bevaikystė – naujųjų kartų požymiai. Svarstoma, ar klimato ir geopolitinių grėsmių kontekste verta turėti vaikų“, – pastebėjo D. Jasilionis.
Tačiau kartu jis pabrėžė, kad veikia tik priemonių kompleksas, atsižvelgiant į nacionalinį kontekstą.
„Jei pasirinksime į vieną veiksnį, (…) gimstamumo prasme proveržio nepavyks pasiekti. Realybė rodo, kad nėra universalios politikos „sidabrinės kulkos“, negalime nukopijuoti Šiaurės politikos ir tikėtis, kad tapsime efektyvūs“, – kalbėjo D. Jasilionis.
Apie augimą galima galvoti ateityje
Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad turime mažus gimusiųjų skaičius, senėjimas formuoja didesnius mirčių skaičius, o tokiomis sąlygomis kyla klausimas, kaip padengsime natūralios kaitos minusą.
„Jei pažiūrėsime praeito dešimtmečio situaciją, tai turime minusą, kylantį iš 15-18 tūkst. natūralios kaitos. Plius, mes vis tiek turime emigraciją, nors ir sumažėjęs jos skaičius.
Konservatyviai pasižiūrėjus, mes turime padengti maždaug minus 25-33 tūkstančius. Jeigu mechaniškai grubiai padauginsime iš 30 metų iki 2050 metų perspektyvos, mums reikėtų nuo 700 tūkst. iki milijono migrantų per tuos trisdešimt metų, kad tik padengtume šitą minusą. O, kad turėtume augimą, reikia dar daugiau“, – konstatavo D. Jasilionis.
Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie imigraciją, pamirštama emigracija.
„Dar anksti kalbėti apie lemiamą emigracijos lūžį, ypač kylančių iššūkių akivaizdoje. Traukos šalyse atsiranda naujų veiksnių, tokių kaip migracijos politikos griežtėjimas, kintantis požiūris į migrantus, gal tai formuoja papildomas galimybes Lietuvai. Yra papildoma paskata grįžtamajai imigracijai, bet kitų šalių patirtis rodo, kad masinio proceso tikėtis neverta“, – sakė D. Jasilionis.
Mokslininkas linkėjo Lietuvoje politikoje pasiekti vertybinį virsmą nuo kiekybės į kokybę, kad būtų „palanki aplinka kurti šeimą ir gimdyti, auginti vaikus, ori, sveika ir ilga senatvė, kartų solidarumas bei socialinė gerovė visiems, įskaitant veikiančią užsieniečių integracija“.
„Pagrindinė misija yra sulėtinti mažėjimo tempus ir sudaryti prielaidas stabiliacijai, augimui jau ateityje (po 2060 metų), kai sėkmės atveju išnyks demografinis struktūrinis veiksnys. Viena iš sąlygų yra politikos tęstinumas. Pasirinkus optimistinį scenarijų, vykdant protingas emigracijos ir šeimos politikas, galima bent sulėtinti mažėjimo tempus“, – konstatavo D. Jasilionis.
