Tačiau laikas parodė, kad ES negali remtis vien tik ekonomika, ji turi nuolatos keistis, kad prisitaikytų prie geopolitinių realijų. Perfrazuodami žymų posakį, galime sakyti, kad ES istorija – tai ėjimas nuo krizės prie krizės, iš kurių ES pakyla pasikeitusi ir sustiprėjusi. Pavyzdžiui, subyrėjus Sovietų Sąjungai ir tokiu būdu pasibaigus Šaltajam karui, 1992 m. Mastrichto sutartimi ES buvo transformuota į trijų ramsčių organizaciją, vienas iš kurių – Bendroji užsienio ir saugumo politika. 1999 m. Amsterdamo sutartimi buvo įsteigta Vyriausiojo įgaliotinio, atsakingo už ES užsienio ir saugumo politiką, pareigybė. 2001 m. buvo sukurtas ES Politikos ir saugumo komitetas, kurio pagrindinis uždavinys – krizių valdymas. 2009 m. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, buvo atsisakyta ES trijų ramsčių struktūros, įsteigta Europos vadovų tarybos pirmininko pareigybė, sustiprintas Vyriausiojo įgaliotinio vaidmuo, įsteigta Europos išorės veiksmų tarnyba.
Tai – tik trumpa ES saugumo politikos virsmo apžvalga. Bet ji padeda įsitikinti, kad ES yra gyvas politinis darinys, reaguojantis į besikeičiančias realijas.
Rusijos agresija Ukrainoje, prasidėjusi 2014 metais Rusijai neteisėtai aneksavus Krymą ir pavirtusi į atvirą karą 2022 metais, yra naujoji realybė, pakeitusi mūsų požiūrį į saugumą. Kiti pasaulio arenos dalyviai taip pat imasi naujų – dažnai labiau konfrontacinių – vaidmenų. Sąvoka „saugumas“ įgijo naujų prasmių – greta klasikinių grėsmių mes matome hibridinius pavojus, pavyzdžiui, energetikos, klimato, žaliavų bei maisto tiekimo, prekybos, kibernetinės ir kitų politikos sričių panaudojimas siekiant pragmatiškų tikslų tarptautinėje arenoje.
Todėl ES atsakas į grėsmes saugumui yra daugiasluoksnis, t. y. apjungiantis įvairias politikos sritis. Tam reikia, kad būtume ambicingi ir vieningi. Mūsų pastarojo meto sprendimai yra visų pirma skirti ES saugumui stiprinti. Keletas tokių sprendimų pavyzdžių: Tiesioginių užsienio investicijų į ES tikrinimo sistema, Kovos su ekonomine prievarta instrumentas, Kritinių žaliavų teisės aktas, Lustų gamybos aktas, Žaliojo kurso pramonės planas, Pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas, skaitmeninių gigantų reguliavimas.
Visų jų tikslas – užtikrinti, kad ES būtų atsparesnė geopolitinėms audroms. Mes kuriame geresnes sąlygas investuoti Europoje ir gaminti naujausias technologijas. Siekiame mažinti ES priklausomybę nuo išorės tiekėjų ir diversifikuoti kritinių žaliavų tiekimo grandines. Nustatome vienodas žaidimo taisykles ES bendrojoje rinkoje prekes ar paslaugas parduodančioms įmonėms, tiek veikiančioms ES viduje, tiek ir už jos ribų. Kuriame naujus instrumentus atsakyti tiems, kurie prekybą ir ekonomiką bando naudoti kaip prievartos priemonę. Įtampos atmosferoje šios iniciatyvos padeda lengviau kvėpuoti valstybėms narėms ir jų verslams.
2023 m. birželį žengėme dar vieną žingsnį – paskelbėme Europos ekonominio saugumo strategiją. Su ja Europa tampa pirmąja didele ekonomika pasaulyje, turinčia tokią strategiją. Joje daug elementų, kurie padėtų rasti bendrą atsaką į tokias problemas, kaip:
- grėsmės tiekimo grandinėms, įskaitant energetinį saugumą;
- grėsmės kritinės infrastruktūros kibernetiniam ir fiziniam saugumui;
- grėsmės technologiniam saugumui ir naujausių technologijų „nutekėjimui“ į trečiąsias šalis;
- grėsmės, susijusios su ekonomikos kaip hibridinio ginklo naudojimu ir ekonomine prievarta.
Tokiu būdu ES formuoja naują požiūrį, kuriame saugumas tampa centriniu ES strateginės autonomijos veiksniu. Strateginė autonomija – tai Europos Sąjungos gebėjimas veikti savarankiškai tada ir tose srityse, kuriose būtina, ir kartu su partneriais, kada tai yra įmanoma. Tai reiškia, kad ES gali siekti savo interesų ir ginti savo vertybes nebūdama pernelyg priklausoma nuo išorinių veikėjų turimų išteklių ir pajėgumų. ES tampa atsparesne įvairaus pobūdžio šokams efektyviai pasitelkdama savo strateginius išteklius, naudodamasi savo sprendimų priėmimo ir veikimo autonomija.
Šiame kontekste žiūrime ir į Kiniją, kurios vidaus ir užsienio politika žengė į naują etapą. Kinija lieka svarbia ES prekybos partnere, jai tenka 9 proc. mūsų eksporto bei 20 proc. mūsų importo. Mes nenorime nukirsti naudingų ekonominių, visuomenės, politinių ar mokslo ryšių. Tačiau nuo reformų ir atvirumo Kinija pereina prie saugumo ir kontrolės. Saugumą ji taip pat supranta plačiai, jis apima karinį, technologinį, prekybinį ir kitus aspektus. Pavyzdžiui, pagal Kinijos įstatymus, visos jos įmonės privalo bendradarbiauti su šalies saugumo tarnybomis ir laikyti tokio bendradarbiavimo detales paslaptyje. Kinijos noras didinti saugumą ir kontrolę tampa svarbesniu už laisvąją rinką ir atvirą prekybą. Galiausiai, Kinija siekia pakeisti pasaulio tvarką taip, kad jos centre būtų būtent Kinija. Kinija mažina savo priklausomybę nuo pasaulio, ir tai jos teisė, tačiau didina pasaulio priklausomybę nuo savęs.
Todėl ES bei Kinijos santykis keičiasi. Mes siūlome mažinti Kinijos keliamą riziką (angl. de-risk). Mažinti, bet ne nukirsti mus jungiančius saitus (angl. de-couple). 2023 m. birželį vykusiame Europos vadovų tarybos susitikime valstybių narių lyderiai pakartojo, kad Kinija tuo pat metu yra ir partnerė, ir konkurentė, ir sisteminė priešininkė. Viena vertus, ES kviečia Kiniją toliau bendradarbiauti kovojant su klimato kaita, pasaulinėmis sveikatos problemomis, užtikrinant maisto tiekimo saugumą. Kita vertus, ES siekia užtikrinti sąžiningas prekybos sąlygas, mažinti savo priklausomybę nuo kritinių žaliavų tiekimo iš vieno šaltinio, kovoti už žmogaus teises. Dvišaliuose santykiuose negalime vengti sudėtingų klausimų kėlimo ir visų turimų ekonominių ir reguliacinių instrumentų naudojimo, nors ir paliekame visas galimybes diskusijoms apie didesnę partnerystę.
Turime išlaikyti savo vienybę, priešingu atveju ES taptų principo „skaldyk ir valdyk“ įkaite. Stiprios ES–Kinijos politikos pagrindas – stiprus koordinavimas tarp valstybių narių.