Gerąją praktiką užgožia baimė
Nepaisant to, kad yra daugybė atvejų, kai specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai puikiai integruojasi į bendrojo lavinimo mokyklas, mokosi, auga ir socializuojasi kartu su visais, nutinka ir tokių atvejų, apie kuriuos garsiai kalbėti vis dar bijomasi. Vien jau dėl to, kad visi supranta, kokia jautri tema yra vaikas, kuris turi vienokią ar kitokią negalią.
Tačiau tėvai ir vaikai, net ir suvokdami, kad jų klasės draugas yra kiek kitoks nei visi, kartais turi nuryti daug blogų dalykų: pykčio protrūkių, smurto, trukdymo klasėje. Neišvengiamai tokie dalykai atsiliepia tiek mokymosi pasiekimams, tiek emocinei savijautai, tiek apskritai požiūriui į ypatingus vaikus.
„Septintoje klasėje yra neadekvatus berniukas, kuris puldinėja mokytojus, kviesta policija, buvo apklausiami klasės vaikai vaikų teisėse, vienos mergaitės tėvai parašė pareiškimą, nes sumušė klasiokę.
Mano dukrą pastoviai apstumdo, apspjaudo. Ji į tai žiūri tolerantiškai, jis gi ligonis. Tėvai to nepripažįsta.
Šiandien vėl apspjaudė, klasės auklėtoja pripažįsta, kad nieko padaryti negali. Tik informavo, kad jūsų dukrai klasėje nesaugu. Vaikas su spec. poreikiais“, – tokia patirtimi anonimiškai dalijasi viena mama.
Atsiranda ir daugiau istorijų, kurios įtraukųjį ugdymą piešia juodomis spalvomis – nuo tokių, kai specialiųjų poreikių turintis vaikas tiesiog triukšmauja ir trukdo susikaupti, iki tokių, kai tėvams tenka mokyklai grasinti advokatais, nes jų vaikai ir net mokytojai vieno mokinio paprasčiausiai bijo.
„Jau antrus metus mūsų klasė kenčia nuo smurtautojo. Kandžiojasi, vaikosi su šakute po valgyklą, pr…. į batus rūbinėje. Kaip mokytoja dar nenušoko nuo proto, neįsivaizduoju. Su padėjėjomis situacija prasta. Skaitau komentarus, kažkas baisaus… Pati dažnai sūnui aiškinu, kaip apsiginti, jei nebegali pabėgti. Pasirodo, daugybė vaikų patiria fizinį ir psichologinį smurtą kasdien mokykloje iš klasiokų“, – antrina kita mama.
„Darbuotojai, dirbantys su spec. poreikių vaikais, jų mokyklose bijo, tai ką apie vaikus kalbėt. Ten [Specialiosiose mokyklose – red. past.] turi ir nusiraminimo kambarius minkštomis sienomis, turi apsaugos darbuotojus, jeigu ištinka priepuolis… o čia eini kasdien kaip į karą…“ – guodžiasi dar viena mama.
Tačiau yra ir kitokių istorijų. Viena mama dalinasi istorija, kai jos vaiko klasėje mokėsi autizmo spektrą turintis berniukas. Pastarąjį išbalansuoti būdavo itin lengva, ir bendraklasiai, tai žinodami, sąmoningai darydavo dalykus, kurie vaiką išvesdavo iš pusiausvyros. Pasirodo, stebėti, kaip jų bendraklasis siautėja, jiems buvo tapę pramoga.
„Pas sūnų buvo su spec. poreikiais vaikas. Ką aš galiu pasakyti, kad patys vaikai išprovokuodavo tą berniuką. Jiems patikdavo žiūrėti, kaip jis draskosi, šaukia, verkia, mušasi apimtas įniršio.
Tą berniuką įmanoma išvesti iš pusiausvyros net ir žodžiais, štai kas baisiausia. Mano sūnus jam liepė atšokti nuo jo, kai jis pristojo dėl kažko – ir prasidėjo… Užgulė ir pradėjo trankyti per galvą. Aišku, atvyko policija, greitoji. O jis – kuo labiau ramini, tuo daugiau niršta. Net mama sakė, kai jis niršta, jo negalima liesti, jis negali pakęsti prisilietimų.
O kai būna ramus net nepasakytum, kad jis toks agresyvus gali būti“, – kitokia istorija dalinasi mama.
Tad tai kelia dar vieną klausimą – kiek mūsų visuomenė dar prieš įtraukųjį ugdymą buvo supažindinta su įvairiais sutrikimais? Kiek žinių apie tai turi pareigūnai, patys mokytojai?
Psichologas – kodėl pamirštame vaikus, kurie spec. poreikių neturi?
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto klausymuose pasisakęs Lietuvos psichologų sąjungos narys Edvardas Šidlauskas sako, kad įtraukusis ugdymas turėtų būti vykdomas, tačiau, kitaip, nei jis vyksta dabar.
Pirmiausia todėl, kad įtraukusis ugdymas kalba ne apie vaikų su spec. poreikiais įtrauktį, bet visiems vaikams sudarytas lygias galimybes ugdytis. Jo teigimu, šiuo metu dažnai atrodo, kad viskas sukasi tik apie spec. poreikių turinčius vaikus, o kad dėl netinkamai vykdomos programos kenčia kiti vaikai – nelabai kam ir įdomu.
„Matau, kaip darbe tai vyksta – kai vaikas su dauno sindromu lanko bendrojo lavinimo mokyklą, tačiau akivaizdu, kad jis niekaip negali dalyvauti ugdymo procese.
Reikalingas tam tikro intelekto gebėjimų cenzas ir tai nėra diskriminacija. Jei ateina vaikas su žemais gabumais, arba kaip tik – su aukštais gabumais, – o apie jų teises apskritai nėra kalbama – na jie neturėtų mokytis su kitais vaikais tokiu pačiu tempu, tokiais pačiais metodais.
Trikdomas klasės darbas, vaikai išsibalansuoja, jiems negalima susikaupti. Tai labai didelė žala visai švietimo sistemai. Hiperaktyvūs vaikai gali turėti itin aukštą intelektą, tačiau grupinis darbas jiems netinka, jiems reikia individualaus mokymo“, – sako psichologas.
Jis griežtai sako, kad nereikia apsimetinėti, jog tokia socializacija, kokia vyksta dabar, esą yra kaži koks gėris.
„Tie vaikai tikrai nesiintegruoja, priešingai, jie sulaukia patyčių, vaikšto nuošaly su mokytojo padėjėju, laikosi atokiai, jiems gėda“, – sako iš arti situaciją matantis E. Šidlauskas.
Jo teigimu, geriausia būtų kiekvienam ypatingam vaikui individualizuotas mokymo procesas, o jo pasiekti būtų galima kiekvienam vaikui pasiūlius specialųjį pedagogą, kai mokosi vienas mokytojas ir vienas mokinys.
„Negalime diskriminuoti tų, kurie neturi specialiųjų poreikių, nes apie jų teises mes čia išvis nekalbame. Mes negalime dėl vieno vaiko su specialiaisiais poreikiais skriausti visos likusios klasės.
Nors puikiai suprantu ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvų norą savo vaikus integruoti“, – sako specialistas.
Atsitraukti nuo įtraukiojo ugdymo negalima, tačiau reikia keisti metodus
Kai kurios mokyklos jau dabar sako – įtraukusis ugdymas yra našta. Kai kurios jų nesugeba prisišaukti mokytojų padėjėjų, o klasėse kartais būna ir trečdalis vaikų su specialiaisiais poreikiais. Tokiu atveju vienas mokytojas bando išlaviruoti tarp tokių vaikų poreikių atliepimo, individualaus ugdymo ir kartu turi sugebėti išmokyti likusius klasės vaikus. O dar pridėkime kitas problemas, tokias, kaip pakeistos mokymo programos, vadovėlių trūkumas – gauname darbą kone karo sąlygomis, už kurį net padoriai nemokama.
„Kiekvienas vaikas turi teisę būti ugdomas ir turi teisę ugdytis. Ir specialiųjų poreikių vaikas, ir vidutinių gebėjimų, ir itin gabus vaikas. Klausimas – kaip tai daryti? Reikia pripažinti, kad ne visos mokyklos yra pasirengusios taikyti įtraukųjį ugdymą“, – sako Seimo Švietimo komiteto narė, prof. habil. dr. Vilija Targamadzė.
Ji akcentuoja, kad įtraukiojo ugdymo esmė – komandinis specialistų darbas, kurio dažnai nėra, nes trūksta pagalbos mokytojui. Kai kurios mokyklos neturi logopedų, psichologų ir tų pačių mokytojų padėjėjų, taip pat judėjimo negalią turintiems vaikams pritaikytos infrastruktūros.
„Esmė yra pasirengime, kaip dirbti. Negali vienas mokytojas koncentruotis tik į vienus vaikus, apleisdamas kitus vaikus. Mes neturime komandinio darbo, tad dabar svarbiausia ieškoti būdų, kaip išspręsti šią problemą.
Yra įkurtas Lietuvos įtraukties švietimo centras, regioniniai įtraukties centrai, pedagoginės psichologinės tarnybos ir panašiai – o kaip jos dirba? Kartu ar atskirai?
Daug problemų išvengtume, jei dar ikimokykliniame ugdyme vaikams būtų nustatyti ugdymosi poreikiai. Bet kol kas tai nėra daroma, ir aš trečius metus aiškinu Seime, kad mokykloms negalima užkrauti tokios naštos, kai tik atėjus rugsėjo pirmajai, prasidėjus mokslo metams, paaiškėja, kad klasėje yra net keletas vaikų su specialiaisiais poreikiais“, – sako pašnekovė.
Idėja dėl įtraukiojo ugdymo gera, sako V. Targamadzė, bet pasirengimas jos įgyvendinimui smarkiai šlubuoja. Jos teigimu, kiekviena mokykla turi gerai pagalvoti, ar gali priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, ar ne. Jei ne – argumentuotai pateikti informaciją savivaldybei, o jei gali, tada tam ruoštis ir sakyti, ko jiems trūksta, kad ugdymas būtų kaip įmanoma geresnis.
Jai antrina ir Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas Dainius Žvirdauskas, sakydamas, kad mokyklų vadovai daro viską, kad tik valdžios programa būtų išpildyta, tačiau labai dažnai susiduria su iššūkiais, kuriuos greitai įveikti tiesiog ne jų galioje.
„Turime neigiamą patirtį, kai vykstant vienai ar kitai reformai, ir kažkam nesisekant, kaltinami, esą, nekompetentingi vadovai.
Bet reikia suprasti, kad įtraukusis ugdymas yra brangus, jis kainuoja. Galiu pateikti pavyzdžių, kai vadovai rašo prašymus, sako, kad reikia infrastruktūros, mokytojų padėjėjų – tai užtrunkantys procesai. Turiu pavyzdį, kai infrastruktūros keitimas mūsų mokykloje vietoje pusės metų truko 2,5 metų.
Girdime, kad vaikus su negalia turi priimti visos mokyklos, bet galiu tvirtai pasakyti, kad mokyklos tam nepasirengusios dėl lėšų bei darbuotojų trūkumo“, – sako jis.
Mokytojų padėjėjais gali būti kone bet kas
Dar vienas niuansas – mokytojų padėjėju gali būti asmuo, turintis vidurinį išsilavinimą. Įstatyme numatyti reikalavimai mokytojo padėjėjui, be vidurinio išsilavinimo, yra šie: gebėjimas bendrauti su mokiniais, turėjimas žinių apie jų sutrikimų specifiką, gebėjimas dirbti su mokiniais padedant jiems įsisavinti mokomąją medžiagą, atlikti mokytojo skirtas užduotis, apsitarnauti, susitvarkyti, orientuotis aplinkoje, judėti, maitintis, naudotis ugdymui skirta kompensacine technika ir mokymo bei kompensacinėmis priemonėmis.
Taip pat – gebėjimas bendradarbiauti su mokytoju, specialiuoju pedagogu, logopedu, kitais specialistais ir mokinių tėvais (globėjais, rūpintojais).
Iš esmės nėra apibrėžta, kaip ir iš kur žmogus turi gauti žinių apie sutrikimus, kuriuos gali turėti vaikas, juo labiau, kad tų sutrikimų yra gyva galybė. Tai, kad su spec. poreikių turinčiais mokiniais dažnai dirba tam nepasirengę žmonės, mato ir patys tėvai.
„Jie yra nepasirengę, – sako ir V. Targamadzė. – Jie juk gauna minimumą, su viduriniu išsilavinimu. Mano supratimu, reikėtų kitaip daryti – yra vienerių metų trukmės aukštosios studijos, jas galėtų ir kolegijos organizuoti. Tada ir mokytojo padėjėjai būtų geriau paruošti, ir jų atlyginimas būtų solidesnis, o tokios studijos visada turėtų būti finansuojamos valstybės.“
