Anot istorikų ir filosofų, permąstant Rusiją kaip kertinė problema iškyla ne pats valstybės pavadinimas, o kur kas gilesnis turinys – tai yra imperinės maskvocentristinės istorijos interpretavimas ir praeities klastojimo kritika.
Vilniaus universiteto filosofo, akademiko prof. Alvydo Jokubaičio pastebėjimu, šiuo metu istorija kuriama ne kur kitur, o Ukrainos žemėje.
„Mes galime perkrikštyti net patį velnią, tačiau tai netampa realybe. Neužteka net objektyvios istorinės tiesos – reikia pirmiausia būti nugalėtoju mūšio lauke. Lietuviai šiuo metu negali laimėti nė vieno [anksčiau] pralaimėto istorinio mūšio, o ukrainiečiai gali ir jie tai daro. Man atrodo, laikas lietuviams suprasti ir pripažinti, kad mažos tautinės valstybės įsivaizdavimas, kad tebesame Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), tampa panašus į istorinę-kultūrinę šizofreniją“, – sakė akademikas.
Anot jo, LDK ir Lietuvos Respublika savo pavidalu yra du nepalyginami dydžiai, todėl kas tiko LDK politikai, negali tikti dabartinei. „Nuo 1918 metų lietuviai niekaip neapsipranta su nauja Lietuvos politine forma į tai darosi įsisenėjusia problema: mes nerandame savęs jau daugiau kaip 100 metų“, – sakė A. Jokubaitis.
Todėl, anot jo, politizuojant tolimą praeitį, pati praeitis, būdama tokia didelė, gali užgriūti mūsų tautą ir atitolinti nuo ateities.
Savo ruožtu baziniu pranešimu Ateities komitete istorikas prof. Alfredas Bumblauskas ir gręžėsi į tolimąją praeitį, ieškodamas užuominų politiniams sprendimams dabartyje. Profesoriaus teigimu, Vakarų Europos civilizacijos ribą nulėmė didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Vytauto sukurta imperija, kuri, neilgai gyvavusi, virto Abiejų Tautų Respublika.
„Man patinka lenkų geopolitikas Leszekas Moczulskis, kaip jis braižo Europos rytines ribas XIX amžiuje – jos atsiremia į Azovą, į Mariupolį. Į rytus nuo šios ribos – tai rasiskij mir bendruomenė, o šiapus – tai individualus valstiečių ūkis ir lotyniškasis švietimas. Kuo svarbus šis žemėlapis? Šios Vakarų Europos civilizacinės ribos sutampa su [Kazokų] etmonato ir žydų sėslumo riba. Tuomet prisiminiau, kad žydas reikalingas ten, kur pinigai. O jeigu pinigų nėra – yra tik kyšiai, arba vziatki, tuomet žydų nereikia“, – aiškino skirtumą tarp Vakarų ir Rosijos civilizacijų istorikas.
Tuo metu Rosija, savo istorijoje nutylėdama Lietuvos ir Ukrainos istorinius vaidmenis, anot A. Bumblausko, nuo seno meluoja.
„Rosija meluoja apie Maksvą kaip trečiąją Romą, apie rosijanų tautą kaip tritautę, apie Rosiją kaip komunistinę (ir ne tik) pasaulio bambą“, – apibendrino istorikas.
Po šalies mąstytojų pasisakiusi kalbos politiką įgyvendinančios Valstybinės lietuvių kalbos pirmininkė Violeta Meiliūnaitė atkreipė dėmesį, kad pavadinimo keitimas vienos šalies iniciatyva – retas atvejis. „Kai remiamės pavyzdžiais, kad Vokietiją vadiname ne taip, kaip vokiečiai, o tą pačią Rusiją kitos šalys vadina kitaip – tai tie pavadinimai turi tradiciją. Jeigu keičiame pavadinimą, o ne pačią sąvoką, mes tikriausiai neturėsime vartosenos tradicijos“, – įspėjo ji.
Pavyzdžiui, latviai tradiciškai Rusiją vadina Krievija, o estai – Venemaa.
Todėl, anot kalbininkės, pirmiausia ir reikia tokių diskusijų kaip Ateities komitete, kad pati visuomenė galvotų ir kurtų priimtiną toponimų vartoseną.
Ateities komiteto pirmininko prof. Raimundo Lopatos teigimu, Seime nebus teikiamas projektas Rusijai pervardyti, tačiau diskusija pasufleravo politinių veiksmų planą lietuvių tapatybės variantams ir santykiui su Rusija bei Ukraina permąstyti – tiek politinėje darbotvarkėje, tiek švietimo programomis. Komitetas tokį veiksmų planą netrukus pateiks visuomenei aptarti.
