Be kitų kelių pilietinio pasipriešinimo įgyvendinimo planų, pasipriešinimo abėcėlių, nacionalinio saugumo, karinės strategijos ir panašių dokumentų, kur keliuose šimtų puslapių išdėstytos vizijos, siekiamybės ir panašios idėjos, Lietuva pagaliau turi ir Valstybės gynybos planą.
Ne tą slaptą, prieinamą tik riboto rato žmonėms, turintiems leidimus dirbti su įslaptinta informacija, bet viešą – nesyk atidėliotą, taisytą, tikslinėse grupėse išdiskutuotą, koreguotą ir galiausiai patvirtintą.
Jis yra glaustas, maksimaliai, kiek tai įmanoma, suprantamas plačiajai visuomenei, aiškus, konkretus ir, kaip viliasi jo sudarytojai – tikslingas bei prasmingas, kurį patvirtinus galima planuoti žemesniame lygyje.
Iš pirmo žvilgsnio į skeptikų pabambėjimus atsižvelgta: planą tikslinėse auditorijose gludino ne tik institucijų atstovai, bet ir skirtingų visuomenės grupių atstovai – nuo visuomenininkų, kultūros, verslo atstovų, atsargos karininkų ir kitų, kurie teikė pastabas, kėlė klausimus, kartais aštrius, neslėpdami būtent skeptiško požiūrio į visus panašius dokumentus.
